Animacinių filmų kūrėjas Antanas Skučas: „Jei ne kažkada pamatytas „Baubas“, nebūčiau tapęs, kuo esu“

Antanas su šeima

Animacinių filmų režisierius ir dailininkas Antanas Skučas sako, jog jei ne kažkada pamatytas lietuviškas filmukas „Baubas“, galbūt nebūtų tapęs tuo, kuo yra dabar.

Antanas Skučas – animacinių filmų „Vaikystės dienoraštis“ (2009 metais apdovanotas „Sidabrine gerve“ už geriausią metų animacinį filmą), „Nebaigta pasaka“, „Iliuzija“, „Karalienės liūnas“, „Ką kuždėjo Nidos kopos“, „Grybų karas¨, „Lakštingalų slėnis“, „Mūsų senis besmegenis“ ir kt. animacinių  filmų autorius.

Antanai, esate baigęs  M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, nuo mažens norėjote būti dailininku? 

Taip, svajojau apie studijas Vilniaus dailės akademijoje, o tais metais, kai stojau, buvo renkamas pirmasis profesionalių animatorių kursas, kuriam vadovavo Ilja Bereznickas. Manau, kažkuriuo gyvenimo momentu animacija sužavi visus. Mane vaikystėje sužavėjo Iljos Bereznicko „Baubas“, bet tada net neatkreipiau dėmesio, kad tai lietuvių autoriaus darbas. Tik per stojamuosius egzaminus sužinojau, kad mūsų kurso programos vadovas bus būtent „Baubo“ autorius. Jis ir dailininkė animatorė Jūratė Leikaitė buvo pagrindiniai mūsų dėstytojai. Kai stojau, įsivaizdavau tą animaciją visai kitaip, maniau, mokysimės daugiau kompiuterinių dalykų, nežinojau, kad animacija reikalauja įdėti šitiek daug darbo.

Mūsų kurse studijavo 8 studentai, dabar kai kurie dirba užsienyje, kai kurie kuria savo filmus, daro projektinius darbus.  Kai kurie dėsto Dailės akademijoje, tarp jų ir aš pats.

Kokia animacijos pakraipa jums arčiausia širdies?

Studijų metais prisilietėme prie įvairiausių technologinių sprendimų. Tada visus labai žavėjo skaitmeninė animacija, kaip tik atsirado tokie pasaulinio lygio filmukai, kaip „Žaislų istorija“, kur dailininkai dirba ne su 2D, o su 3D vaizdu. Kai pradėjome studijas, buvo visai kitos techninės galimybės, viską darėme su juostiniu fotoaparatu ir staiga – toks šuolis. Išmokau dirbti su 3D skaitmenine animacija, tuo metu Lietuvoje specialistų nebuvo daug, gavau užsakymų daryti užsklandas televizijoms, kurti vinjetes. Galimybių pritaikyti 3D animaciją buvo daug.

Ar kurso studentai aptarinėdavo, kokie nauji animaciniai filmai pasirodė, kas gero rodoma kino teatruose? 

Antanas yra trijų vaikų tėtis: Jokūbui trylika, Motiejui dešimt, Liepai dveji

Kai studijuoji Dailės akademijoje, susiduri truputį su kitokiu animacijos pasauliu, nei populiarieji komerciniai filmukai. Turėjome progos pažinti festivaliuose dalyvaujančią animaciją, kuri dažniausiai skirta ne vaikams, o suaugusiesiems, turi savo specifinį stilių. Paskui tuo ir susidomi. Iš profesionaliosios pusės įdomu, kaip kiekvienas autorius suranda animacijoje kažką naujo.

Esate sukūręs daug animacinių filmų baltų mitologijos tematika. Kuo patraukė senoji kultūra?

Mano senelis buvo rašytojas, poetas Marcelijus Martinaitis. Galbūt čia yra ir jo įtakos, nors apie kūrybą labai retai kalbėdavome, man jis buvo tiesiog senelis. Jis neversdavo mūsų, anūkų, skaityti, kaip vertė mano mamą.  Bet, žinoma, mačiau, kokiomis vertybėmis jis gyvena. Galbūt todėl ir mano motyvas buvo animuoti tai, kas autentiška, lietuviška, ko nėra užsienyje. Ne tik pasakos ir padavimai. Man iš vaikystės įstrigę literatūros kūriniai, tokie kaip J. Marcinkevičiaus „Grybų karas“ – gal dešimt metų svajojau sukurti filmuką pagal šį eilėraštį. Smagu, kad tai pavyko padaryti.

Kai kūriau magistrinį darbą apie mitologines būtybes („Mitologija.lt“ – tai savotiška elektroninė enciklopedija apie 6 mitologines būtybes su animuotais etiudais tautosakos tema), konsultavausi su seneliu. O vėliau dėl visiško atsitiktinumo teko kurti filmą pagal senelio Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Boružės rauda“. Turbūt daug kas prisimena šią dainą, atliekamą Vytauto Kernagio. (Filmas vadinasi „Vaikystės dienoraštis“). Vienas režisierius atsisakė daryti projektą, pakvietė mane, ir gavau visišką laisvę kurti taip, kaip noriu. Galbūt dėl to filmas sulaukė ir įvertinimo.

Nesu kilęs iš Anykščių, bet vaikystėje ten dažnai būdavau, ir dabar mielai leidžiu vasaras. Iš to krašto legendų atsirado filmas „Puntuko akmuo“. Tai buvo vienas pirmųjų mano animacinių filmų vaikams.

Buvo įdomu, kaip mitas gali atgyti. Sukūriau visą Anykščių mitų seriją – tas miestas įdomus savo padavimais. Aš esu iš tų autorių, kurie mėgsta filmus kurti pagal jau esamus literatūros kūrinius, o ne nuo nulio, ne pagal savo scenarijų. Pavyzdžiui, filmas „Eglė ir Žilvinas“ sukurtas pagal V.Mykolaičio-Putino poemą.  Aš dirbau su ugdymo plėtros centru „Šviesa“ ir turėjau galimybę dalyvauti jų projekte.

Man tai buvo pirmas didelis darbas po studijų baigimo, trukęs ketverius metus. Per juos sukūriau 9 animacinius filmus – kaip mokomąsias priemones, skirtas penktų–aštuntų klasių moksleiviams. Kartais sutinku mokytojų, kurie sako ir dabar naudojantys šiuos filmukus per pamokas.

Ar įvardintumėte savo animacinį braižą?

Kiekvieną filmuką stengiuosi daryti vis skirtingai. Vienas sukurtas trimate technologija, kitas pieštas, tokio vientiso stiliaus gal ir neturiu, norisi išbandyti vis kažką naujo, nelikti ties tuo, ką jau išmanau.

Jums teko studijuoti ir dirbti užsienyje, kokia patirtis iš didelių animacinių kompanijų?

Esu dirbęs su amerikiečiais, britais, pamačiau kitą požiūrį į šią profesiją, ten labai išvystyta animacijos industrija, labai aiškios pozicijos, ką tu gali dirbti. Lietuvoje dažniausiai animatoriai susiranda trumpalaikius darbus, projektus, kurie tęsiasi keletą mėnesių ar metus, patys dirba ir operatoriais, ir iliustratoriais, ir režisieriais. Pas mus nėra pelningų komercinių filmų, kurie išlaikytų eksperimentinius filmus. O populiarusis britų serialas vaikams „Pepa Pig“ kuriamas tų pačių menininkų, kurie festivaliuose pristato nekomercinę savo kūrybą.

Toks yra didysis skirtumas tarp „ten“ ir „čia“. O kūrybos prasme, užsienis nėra taip toli, kaip atrodytų.

Daug kas panašiai kaip pas mus, tie patys pliusai, tos pačios problemos.

Kardai iš Antano Skučo sukurtų filmų:

Vaikų ir suaugusiųjų auditorija – kuri jums artimesnė?

Kai kuri suaugusiesiems, labai pasiilgsti animacijos vaikams. Kai kuri vaikišką, labai užsinori daryti kažką brandesnio. Nuolatos svyruoju nuo vienos pusės į kitą. Galbūt kažkoks aukso vidurys yra filmukai vaikams lietuvių kultūros tematika. Turinys ne tik pramoginis, bet ir pažintinis.

Kaip ruošiatės kiekvienam naujam filmui – galbūt lankote muziejus, persipiešiate senovės raštus ir spalvas, velnių skulptūrėles ar raganų kaukes? Kiek animacijoje panaudojate muziejinių eksponatų?

Aš „atsirišu rankas“ ir padavimą pasakoju taip, kaip įsivaizduoju. Žinoma, atsirenku tuos simbolius, kurie man įdomūs. Tarkime, koks personažas yra Velnias? Velnias dažnai suvokiamas kaip tai, kas nauja. Senovėje manyta, kad net traukinys yra velnio pramanas, žmonės jį pamatę vijosi su šakėmis.

Mūsų laikų kontekste velnio darbu galėtume laikyti klimato kaitą, naująsias technologijas, fabrikus, kurie atneša bėdas. O Ragana? Raganos burtai – tai bjaurios moteriškės galios, senovėje buvo manoma, kad moteris galingesnė už patį velnią.

Ar savi vaikai darė įtaką jūsų, kaip animatoriaus, darbams?

Esu trijų vaikų tėtis: Jokūbui trylika, Motiejui dešimt, Liepai dveji. Kadangi mano darbas nėra įspraustas į konkrečias valandas, taip kaip žmonos, neturiu sėdėti ofise, labai dažnai dirbdavau namuose su vaiku ant kelių. Kai gimė Jokūbas, kaip tik kūriau „Vaikystės dienoraštį“ – vaiko auginimas ir kūryba vyko vienu metu. Turiu galimybę daug laiko praleisti šalia vaikų, pažinti juos augančius, bet kūrybą pagal vaikus sunku modeliuoti. Dabar mano filmukus žiūri tik Liepa, paaugliams sūnums labiau patinka anime stiliaus filmai, ne vakarietiška animacija. Be to, kadangi dirbu ne tik kaip animatorius, bet ir kaip kompiuterinių žaidimų programuotojas, sūnums kur kas įdomesnė šita mano darbo pusė.

Kur jums ta didžioji animacijos magija?

Pastaruoju metu pasaulyje pastebima tendencija iš technologinės, kompiuterinės animacijos vėl grįžti į pieštinę arba lėlinę animaciją.

O man didžiausias stebuklas ne procesas, kai atskiri piešiniai susijungia į judesį. Pats įdomumas prasideda tada, kai jie tarsi atgyja, tarsi tavo kūryba įgauna sielą. Tu gali labai gražiai suanimuoti, viskas judės, bet jeigu neturės idėjos, tikslo, – bus tarsi negyva. Animacija turi pasiekti žiūrovo jausmus.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2021 vasario 26 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

 

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − vienas =

Kitos temos: