Kokia Lietuvos animacija pasaulinės animacijos kontekste?
Kada sulauksime lietuviško animacinio serialo? Apie tai kalbamės su Agne Adomėne, prodiusere, prodiuserinės kompanijos ART SHOT įkūrėja, Lietuvos animacijos asociacijos valdybos nare.
Agne, kokie animaciniai filmai ryškiausiai išliko atmintyje jums pačiai iš vaikystės?
Kaip ir dauguma mano kartos žmonių, užaugau su sovietine animacija. Vieni mėgstamiausių – „Mikė Pūkuotukas“, dėl dainelių ir juokelių, „Bremeno muzikantai“ – matyt, dėl gražios muzikos. Kai buvau vaikas, man labiausiai nepatiko lėlinė animacija. O dabar kaip tik tenka prodiusuoti lėlinės animacijos filmus ir suaugusi į juos žiūriu visai kitaip.
Gal pasakysiu žiauriai, bet man atrodo, kad senųjų filmukų didžiausia sėkmė buvo tai, jog jiems nebuvo konkurencijos. Per televiziją buvo rodomi nuolat tie patys filmai, žinoma, jų buvo prikurta daug, bet vis tiek tie patys pasikartodavo per metus po keletą kartų. Matyt, tas kartojimas ir padarė tai, kad jie tapo mieli, žinomi, įstrigo atmintin. Aišku, sunku vertinti, nes yra vaikystės sentimentai, bet ar jie tikrai būtų buvę tokie sėkmingi, jei būtume turėję pasaulinį pasirinkimą, kokį turi dabartiniai vaikai?
Esate tarptautinių animacinio kino festivalių žiuri narė, tad žinote, kas įdomiausio kuriama šiuo metu.
Kaip tik noriu pasidžiaugti lietuviškos animacijos laimėjimu tarptautiniame kontekste. Prieš keletą dienų Igno Meilūno lėlinės animacijos filmas „Matilda ir atsarginė galva“ apdovanotas Niujorko tarptautiniame vaikų filmų festivalyje (https://nyicff.org/) pagrindiniu prizu. Tai daug metų trunkantis prestižinis kino festivalis ir jo įvertinimas – labai reikšmingas įvykis. Apdovanojimą šiame festivalyje gavę filmai yra kvalifikuojami „Oskaro“ apdovanojimams. Igno filmas kitų metų „Oskaro“ apdovanojimams bus teikiamas į atranką. Tik didieji, svarbieji pasaulio kino festivaliai gali kvalifikuoti filmus „Oskarams“.
Tai rodo, kad mūsų animacija yra aukščiausio lygio, nors galbūt jos nesukuriama labai daug. Lietuviška animacija nėra provinciali, įdomi tik mums patiems.
Šiandieninės animacijos pasaulis labai platus, perspektyvus ir augantis. Paskutinį dešimtmetį animacija pasidarė labai populiari. Atrodytų, kad jos išpopuliarėjimas susijęs su 3D tobulėjimu . Žinoma, 3D padarė animaciją greitesnę, produktyvesnę, atsirado daug pilno metro animacinių filmų. Jie tapo šiek tiek greičiau kuriami. Tačiau naujosios technologijos kažkokio milžiniško poveikio nepadarė, animacija vis tiek laikui imlus žanras. Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje jaučiamas ir lėlinės animacijos renesansas. Šia technika filmai kuriami ir suaugusiesiems.
Ką pasakytumėte apie animacinių filmų tematiką, originalumą ar net drąsą? 
Negali nepastebėti kultūrinių skirtumų ir požiūrio į tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, labai netikėtas danų nacionalinės televizijos koprodiusuotas animacinis serialas vaikams „John Dillermand“, kurio pagrindinis veikėjas – žmogus su labai ilgu lytiniu organu. Kai išgirdau apie šitą filmą, aš jį susiradau internete, pažiūrėjau pirmą seriją – man buvo šokas. Lietuvoje toks serialas vaikams niekada nebūtų sukurtas, bet danai nemato čia problemos, jiems tai tik humoras, jie šio serialo neseksualizuoja.
Negalėčiau pasakyti, kad pasaulyje dominuoja viena ar kita kryptis, – filmų tematika nepaprastai įvairi. Viename kino forume išgirdau apie animacinį serialą, kurio pagrindinis veikėjas yra vėžiu sergantis vaikas („Baldies“, https://www.cofilm.eu/baldies)
Toks filmas drąsina vaikus, kurie išgyvena sunkią situaciją. Jis edukacinis, labai paveikus emocionaliai, nes kalba apie iššūkius, su kuriais susiduria ligoniai, – chemoterapiją, šalutinius jos poveikius. Manau, tai labai prasmingas, labai gražus projektas.
Ar jaučiasi nacionaliniai animacijos ypatumai?
Apie lietuviškos animacijos specifiškumą sunku kalbėti, jei reikėtų apibendrinti, pasakyčiau, kad ji labai autorinė. Yra atskiri režisieriai, kurie kuria savo darbus, ir tie režisieriai turi savo braižą. Nors kai kuriose šalyse jaučiamas ir nacionalinis stilius – tarkime, japonų anime.
Animacijos lydere Europoje, o gal ir pasaulyje, laikyčiau Prancūziją. Tai lemia labai stipri animacijos industrija – ir tradicijos, ir finansavimo galimybės, ir tai, kad prancūzai turi daug talentingų režisierių.
Amerika pirmauja komercinių filmų kontekste, nes pilno metro animaciniai filmai, kuriuos matome kino teatruose, daugiausia sukuriami Amerikoje. 
Papasakokite apie savo prodiusuojamą projektą – animacinį filmą „Pieno baras“.
Tai naujausias ir kol kas vienintelis mano prodiusuotas filmas, skirtas vaikams. Nuo pat pradžių su jo sumanytoja režisiere Urte Oettinger manėme, kad šis sumanymas turi išsivystyti į animacinį serialą. Ir tai jau vyksta, gavome pradinį finansavimą 13 serijų. Planuojame jį sukurti per dvejus metus, nors tai didžiulis darbas dėl pačios žanro specifikos. Apytiksliai paskaičiuota, kad vienas animatorius per dieną gali sukurti 3 sekundes filmo. Matematika paprasta – per mėnesį jis sukurs 1 minutę animacijos. Vienos serijos trukmė – 11 minučių. Tad komandos reikės nemažos.
Pirminė idėja kilo dar 2012 metais, su Urte dirbant prie kito projekto. Šiek tiek užtrukome su „Pieno baro“ idėjos realizavimu, nes man gimė sūnus, paskui Urtei gimė sūnus, atsirado tam tikrų šeimyninių aplinkybių. O vėliau prie mūsų prisijungė scenarijaus autorė Marija Kavtaradzė, ir labai džiaugiamės bendradarbiavimu, nes ji į filmą įnešė naujų aspektų.
„Pieno baras“ šiek tiek šiaurietiškas, primenantis „Trolių mumių“ serialą, iš kurio ir atėjo įkvėpimas. Bet iš tiesų norime jį sukurti su mūsų kultūrine tradicija, kad jis būtų artimas lietuvių vaikams. Ir spalvos, ir personažų išvaizda, ir vietos – juk seniau iš tiesų veikė toks Pieno baras netoli Rotušės aikštės Vilniuje.
Su režisiere abi jį prisimename iš savo vaikystės. Pieno baras – smagi susitikimų vieta vaikams.
Norėjome kurti filmą, kuris turėtų ir socialinį aspektą, kad nebūtų vien nuotykiai ir juokeliai, vaikai galėtų susitapatinti, pažintų savo problemas, kurias sprendžia personažai. Galbūt pamąstys apie draugystę ir santykius, kurie reikalauja pastangų ir nėra savaime atsirandantis dalykas. Tai serialas apie šeimą ir draugus, kurie papildo šeimą. Mūsų pagrindinių personažų šeimos skirtingos, pavyzdžiui, meškiuko šeimą sudaro tik jis ir mama, norime pasakyti – viskas gerai, yra ir tokių šeimų, vaikai neturi jaustis kažkaip nepatogiai, jei šeima neatitinka standartų. Juk gyvenime tokių vaikų, kurie auga tik su vienu iš tėvų, yra daug.
Kokių nuotykių patiria „Pieno baro“ herojai? 
Vienoje serijoje pasakojama, kaip katinui močiutė padovanoja savo rankomis megztą megztinį, o jis nepatenkintas dovana. Bet dėl tam tikrų atsitiktinių įvykių tas megztinis staiga atsiduria žurnalo viršelyje, išpopuliarėja, tampa naujausiu mados klyksmu, ir taip apsiverčia katino vertybės. Jis staiga įvertina močiutės darbą ir pastangas. Visi herojų nuotykiai vienaip ar kitaip susiję su tarpusavio santykiais.
Filmo herojai panašūs į šiuolaikinius vaikus, jie irgi važinėja riedlentėmis, naudoja išmaniuosius telefonus, žaidžia kompiuterinius žaidimus.
Kaip manote, o kokie tie dabartiniai vaikai?
Aš manau, jie nėra kitokie, nei buvo jų tėvai. Vaikams svarbios tos pačios vertybės, tik jie galbūt daugiau naudojasi technologijomis. Bet šiuolaikiniams vaikams lygiai taip pat svarbi šeima, tėvų pavyzdys, aplinka, kurioje jie auga.
Kokios vertybės svarbiausios jums – kaip mamai, auginant sūnų Benediktą?
Kai gimė sūnus, supratau, kad visų svarbiausia yra laikas, praleistas kartu. Ypač, kai vaikui 4–5 metai, jam niekas negali atstoti ryšio su mama ir tėčiu. Dabar Benediktas jau pirmokas, ir nesvarbu, ką kartu veikiame, – kartais tiesiog gaminame valgį ir paskui kartu vakarieniaujame, bet per bendrą veiklą vaikas išmoksta visų svarbiausių gyvenime dalykų. Per karantiną to laiko kartu praleidžiame dar daugiau. Kartais žiūrime filmus ir paskui juos aptariame.
Ką mėgstate žiūrėti namuose?
Turime taisykles, kiek laiko galima praleisti prie ekrano. Benediktui patinka animaciniai serialai, kad ir tie patys „Troliai mumiai“, kuriuos žiūri nuo kokių trejų metų ir skirtingame amžiuje vis atranda naujų dalykų. Bet patinka ir filmai, kurie labiau skirti paaugliams, – „Haris Poteris“, „Karibų piratai“. Labai mėgsta vieno garsiausių japonų režisieriaus Hayao Miyazaki filmus „Mano kaimynas Totoro“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“. Aišku, ir Disnėjaus filmai, pradedant „Liūtu karaliumi“, baigiant naujausia „Ledo šalimi“. Kai nori tiesiog pakrizenti, žiūri serialą „Grizis ir lemingai“, kuriame nėra dialogų. Jei kokį ilgesnį filmą žiūrime kartu, paskui pakalbame, kas patiko, kas nepatiko.
Pirmokas, o žiūri gana sudėtingus filmus?
Labai didelė klaida manyti, kad vaikai supranta tik primityvius dalykus. Nereikia vaikų dėlioti į stalčiukus pagal amžių. Man atrodo, vaikai supranta labai daug, jie tuo pačiu metu gali žavėtis ir paauglių filmais, ir visiškai mažiesiems skirta animacija – čia ir yra visas vaikystės žavesys.
Kuo skiriasi animacija suaugusiesiems ir vaikams ?
Pirmiausia temomis. Suaugusiesiems skirti filmai gali būti apie karą (tarp kitko, gana daug pilnametražių animacinių filmų būtent apie karą), apie smurtą, žiaurumus. Animacija labai įtaigiai gali perteikti visus šiuos minėtus dalykus, ir tai neskirta vaiko psichikai. Su animacija reikia elgtis atsargiai – jeigu nurodytas amžiaus cenzas, neeksperimentuokite ir suaugusiesiems skirto filmo nežiūrėkite kartu su vaikais.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 kovo 29 dieną.
