Stereotipiškai mąstant, animacija skirta vaikams. Juk vaikų mes negalime atitraukti nuo ekranų, kai rodomi jų mėgstami serialai ar filmukai.
Bet šįkart kalbiname filmų kūrėją Birutę Sodeikaitę, kuri kuria animacinius filmus suaugusiesiems, ir jų tema – motinystė, moters virsmas ir patirtys. Birutė pati yra mama, augina 3 metukų Fridą ir 9 mėnesių Henriką.
Birute, jūsų filmas „Elena“ žiūrovus pasieks kitais metais. Papasakokite apie šį animacinį filmą suaugusiesiems.
„Elenos“ premjera numatyta „Kino pavasaryje 2022“. Šiuo metu mane labai domina motinystės tema. Esu apsupta motinystės rūpesčių kasdienybėje, bet ir kūryboje ji mane labai domina. Mane labai jaudina moters–mamos gyvenimo pradžia. Dažnai šita kelio atkarpa yra labai sunki ir vieniša. Ir tai mane stebina, kartu aš visiškai suprantu, kodėl taip yra.
Filme kalbu apie patyčias gimdymo namuose, apie moters nuomonės nevertinimą, negirdėjimą, galų gale – net negerbimą jai labai jautriu gimdymo metu. Ir tą pačią tendenciją matau ir pirmaisiais keliais motinystės metais. Visuomenė, aplinkiniai, net šeima turi itin daug patarimų ir įžvalgų, KAIP geriausia auginti vaikelį, bet niekas nesusimąsto tiesiog sustoti ir paklausti – kaip tu, nauja mama, jautiesi? Gal galiu tau išvirti puodelį arbatos, gal galiu padėti tau? Visiškai suprantu, kad trumpametražiu filmu šitų problemų neišspręsiu, bet noriu, bent taip, kaip moku ir galiu, atkreipti dėmesį į šias problemas. Šiuo metu tai ir yra aktualiausia.
Tikriausiai „Elena“ gimė iš asmeninės motinystės patirties? Ar tapimas mama buvo naujas pasaulis jums pačiai?
Besilaukdama dažnai juokaudavau, kad „Eleną“ parašė mano dukrytė. Kai pradėjau kurti filmą, istorija buvo visiškai kita. Kas išliko – tai kaltės tema, o visa kita nėštumo metu dukrytė perrašė. Man tapimas mama buvo labai lauktas, bet visiškai naujas pasaulis. Labai daug kartų įsivaizduotas ir išjaustas, bet visiškai kitoks, nei tikėjausi ir ruošiausi.
Kokie įspūdžiai, išgyvenimai liko iš gimdymų? Ar abu vaikučiai gimė Lietuvoje, ar užsienyje?
Frida gimė Lietuvoje, Kaune. Henrikas gimė Kanadoje. Kaip tik šiomis dienomis perskaičiau kelis straipsnius lietuviškoje spaudoje apie tragiškai pasibaigusius gimdymus. Juos skaitant, kirbėjo dvi mintys – kaip aš noriu padėti, prisidėti prie moterų gimdymo patirčių gerinimo, kaip galėčiau prisidėti prie pokyčių nėštumo, gimdymo sistemoje (šiuo atveju kalbu ne tik apie Lietuvos sistemą, deja, jos visur panašios). Antra mintis buvo – kokia laimė, kad mano gimdymai buvo sėkmingi.
Po abiejų gimdymų liko tik teigiami prisiminimai. Žinoma, laikas nuglaisto dalį negatyvių prisiminimų, labai džiaugiuosi, kad mano atveju nebuvo ką glaistyti ir nustumti užmarštin. Keista net apie tai galvoti, bet pamenu, kad tiek po pirmo, o ypač po antro gimdymo, mano vyras juokėsi, – gimdymai įvyko būtent taip, kaip ir norėjau.
Ar įsivaizdavote, kas yra gimdymas, ar buvote pasirengusi?
Pirmam gimdymui labai daug ruošiausi, daug skaičiau, lankiau pamokas, daug apie tai kalbėjausi su gimdyvės padėjėja, taigi teoriškai gerai įsivaizdavau, kas tai, bet, žinoma, tai buvo labai toli nuo realybės, esu tikra, kad tai tik į gera.
Didžiausias pasiruošimas turbūt buvo tai, kad norėjau susidaryti planą, geriausią galimą variantą, ir einant į gimdymą jį paleisti ir pamiršti, susitaikyti su tuo, kad gimdymo, kad ir kaip norėtum, nesuplanuosi. Tikriausiai sunkiausia buvo paleisti tai, ko noriu ir tikiuosi, ir leisti kūnui ir vaikams diktuoti tai, ko jiems reikia. (Nors abu gimdymai ir įvyko daugmaž taip, kaip ir norėjau ir įsivaizdavau, tik su tam tikromis išlygomis – Fridą stūmiau beveik penkias valandas, mano sąrėmiai buvo labai dažni ir labai trumpi, ir ji vis nespėdavo, o Henrikas „išriedėjo“ vos per kelis sąrėmius tiesiai man į rankas.)
Kokia motinystės kelio pradžia buvo jums pačiai? Galėjote atsidėti tik vaiko auginimui ar teko plėšytis tarp darbų, visokių profesinių įsipareigojimų?
Kadangi po gimdymų jaučiausi gerai, labai norėjau grįžti į savo veiklas, labai norėjau griebtis darbų. Esu tikra, kad čia nėra nieko netinkamo, kad mama turi išjausti ir rinktis, kas jai ir vaikeliui geriausia, tad esu įsitikinusi, kad šiuo klausimu nėra nei blogų, nei gerų atsakymų, jei pasirinkimas yra daromas sąmoningai, nenustumiant nei vaikelio, nei mamos poreikių į šalį.
Taigi motinystės kelio pradžia buvo labai maloni – dukrytė ramiausiai miegodavo vaiknešėlyje, kol aš darbavausi. Atėjus antram, jis lygiai taip pat tebemiega vaiknešėlyje, dabar jau ir žaidžia šalia, kol aš darbuojuosi.
Turiu nuostabų vyrą, kuris mane labai palaikė ir palaiko. Išverda ne tik arbatos puodelį, bet ir perima mamos pareigas, kai man to prireikia ar norisi trumpučio atokvėpio.
Kas jus skaudina labiausiai, kalbant apie visuomenės požiūrį į mamas?
Pirmiausia skaudina požiūris į gimdyves. Tai yra bene jautriausias momentas moters gyvenime, ir esu įsitikinusi, kad jos turėtų jaustis palaikomos, kad pagalba, jei jos reikia, yra čia pat, kad ji jaustųsi visavertiška ir gerbiama kaip moteris, ne tik mama. Žinoma, gimdymo metu įvyksta įvairiausių dalykų, bet tam jos šalia turi vyrus, dulas, kurie gali padėti, pakalbėti, ypač keičiantis situacijai gimdymo metu ir gydytojams priiminėjant sprendimus.
Skaudina ir požiūris į jaunas „naujas“ mamas bei tėčius. Visi aplinkiniai turi patarimų, KAIP geriausiai auginti TAVO vaiką. Tie patarimai, nors ir iš geriausios valios būtų, dažniausiai nuskamba kaip kritika tėvų atžvilgiu. Ir mamos pasitikėjimas savimi, kaip mama, krenta ir bliūkšta, kai tuo tarpu jai labiausiai reikia palaikymo.
Kas ta Elena, ką tenka jai patirti?
Elena – jauna moteris, mylinti savo gyvenimą. Ji pasirenka nutraukti neplanuotą nėštumą ir po to susiduria su savo pasirinkimo pasekmėmis – kaltės jausmu ir mėginimu atleisti sau.
Nesu nei prieš, nei už nėštumo nutraukimą. Esu visiškai už moters sąmoningą pasirinkimą ir atsakomybės už savo sprendimo priėmimą šiuo klausimu. Tikiu, kad tiek nutrauktas nėštumas, tiek ir nelaukto, nenorimo vaiko gimdymas gali atnešti tiek ir labai negatyvių, netgi tragiškų pasekmių, tiek ir pozityvių pasekmių. Manau, kad šitie sprendimai turi būti priimami labai sąmoningai ir atsakingai.
Birute, kodėl susižavėjote animacija? Kodėl kuriate lėlinės animacijos žanrą?
Nuo vaikystės mėgau piešti, bet niekada nedrįsau galvoti apie studijas, susijusias su tuo. Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie man leido, palaikė ir padėjo atrasti, ką iš tiesų noriu mokytis, atrasti savo kelią.
Animaciją studijavau Didžiojoje Britanijoje. Tikriausiai sudėtingiausias etapas buvo, kai supratau, kad niekaip „neprilimpa“ man ta animacija, ir buvau besiryžtanti mesti studijas. Nežinodama, ką daryti, nuėjau pasikalbėti su savo profesoriumi. Jis man pasiūlė palūkėti pusę metų ir pamėginti Erasmus mainus Norvegijoje – ten studijos buvo labai orientuotos į lėlinę animaciją ir sustabdytą kadrą. Ten, mažame miestelyje, apsuptame kalnų, ir atradau savo tikrąją aistrą bei pašaukimą. Ir likusią studijų dalį baigiau Norvegijoje.
Manau, kad didžioji animacijos magija – tai leisti žiūrovui patikėti sukurta realybe. Manau, kad magija yra tada, kai žiūrovas patiki animacijos pasauliu ir jį jaučia bei išgyvena kaip tikrą, realų. Esu tikra, kad apskritai filmų magija yra tada, kad žiūrovas emociškai išgyvena įvykius rodomoje realybėje, bet animacija žengia šiek tiek arčiau magijos, visų pirma dėl to, kad žiūrovas akivaizdžiai mato ir supranta, kad kuriamas pasaulis yra netikras.
Esate sakiusi, kad didžiausias kūrybos įkvėpėjas yra pats gyvenimas.
Esu tikra, kad kiekvienas atranda įkvėpimus skirtingai. Šiuo metu mano gyvenimas yra mano vaikai. Jie ir yra įkvėpimas. Mokausi iš jų sustoti, neskubėti ir klausyti, moko mane išdrįsti ir priiminėti sprendimus, kuriems nesiryžau daugybę metų (tarp kitko, per juos esu atradusi labai ypatingų žmonių, kuriuos mano vaikai užkalbino gatvėje). Gyvenimas su jais, jų atskleidžiami pasauliai labai stipriai praplečia mano pasaulio supratimą.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
