Vykintas Labanauskas ir Dominyka Adomaitytė – animaciją kuriantis duetas. Jų debiutinis lėlinės animacijos filmas vadinasi „Močiutės blynai“, ir jie buvo „kepami“ Prahoje, kur Dominyka studijuoja garso dizainą Famu kino mokykloje.
Netrukus į Lietuvą ketinanti grįžti menininkų pora turi įdomių sumanymų ir planų. O šįkart su Vykintu kalbamės apie tai, kuo patraukė lėlinė animacija ir kokias temas jie renkasi.
Vykintai, kada įvyko „Močiutės blynų“ premjera?
Premjera buvo 2019 metais, o paskui iš karto prasidėjo pandemija. Visi festivaliai tapo internertiniai, taigi filmas keliavo po festivalius įvairiose interneto platformose. „Močiutės blynai“ yra mūsų debiutinis animacinis filmas, kuriuo norėjome išbandyti lėlinės animacijos techniką, pažiūrėti, ar mums tai įdomu ir ar galėtume kurti ilgesnį projektą šia technika. Dėl to specialiai kūrėme itin trumpą istoriją, kurią būtų galima papasakoti per porą minučių, paliečiant žiūrovus ir pasidalinant mums svarbiomis temomis. Kartu šiuo filmu norėjome prisistatyti ir prodiuseriams prieš pradedant didesnį projektą – lėlinės animacijos filmą „Stikliniai drambliai“. Smagu, kad „Močiutė“ apkeliavo daug festivalių ir kad filmo tema pasirodė aktuali skirtingų žemynų bei kultūrų žiūrovams. Paprastai po filmo premjeros jis rodomas festivaliuose kelerius metus, paskui filmai dažniausiai keliauja į interneto erdvę, kur būtų pasiekiami viešai.
„Močiutės blynai“ buvo parodyti ir Lietuvoje, „Scanoramoje“, taip pat animacinių filmų festivalyje „Blon“ Klaipėdoje.
Koks jūsų su Dominyka kūrybinis duetas, kas už ką esate atsakingas?
Aš atsakingas už vaizdinę filmo dalį, Dominyka – už garsą. Bet kartu rašome scenarijų, režisuojame, diskutuojame, kokie turėtų būti personažai, bei kartu ieškome filmo „šerdies“. Prieš imdamiesi lėlinės animacijos, dirbome su kitomis technikomis. Šiais laikais beveik visa animacija kuriama kompiuteriu, darbas vyksta sėdint ir žiūrint į ekraną. O lėlinė animacija priverčia daugiau judėti, dirbti su objektais, realiais daiktais. Ją kuriant yra daugiau to tikro gyvenimo.
Močiutę, jos blynus ir virtuvėlę kūrėme patys, įkvėpti realių vietų, tokių kaip, pvz., Dominykos vaikystės Vilniaus Karoliniškių rajonas, kuris akimirką matyti pro buto langą. Smagu, kad mūsų draugai, prisidėję prie filmo gimimo, jau turėjo patirties kuriant lėlinę animaciją. Personažai iš pradžių gimsta popieriuje, vėliau ieškome būdų, kaip tuos plokščius piešinius paversti erdviniais kūnais, lėlėmis. Medžiagų, tekstūrų bei formų paieška yra viena įdomiausių šio proceso dalių. Mūsų požiūris į kūrybą su Dominyka panašus – įkvėpimas ateina iš kasdienio gyvenimo, susideda iš mažų detalių, garsų, jausmų. Pagrindinis šio filmo įkvėpimo šaltinis – mūsų pačių močiutės, ryšys, kurį nuo vaikystės su jomis atradome. Jau ilgai gyvendami skirtingose šalyse, itin jaučiame kontakto trūkumą su pačiais artimiausiais žmonėmis. Dėl to net ir vienas skambutis, gyvenant toli vieniems nuo kitų, atrodo labai svarbus ir reikalingas.
Mūsų filmo „Močiutė“ – su auskariukais, lakuotais nagais, šiek tiek netobulai numegztu rankų darbo megztiniu. Tai yra tarsi visų mūsų gyvenimo močiučių koliažas. Kas vienija visas pasaulio močiutes – kontakto su artimaisiais, santykio laukimas. Ši tema aktuali visiems žmonėms, kad ir kokio amžiaus jie būtų, bet senatvėje žmogus patiria fizinių apribojimų, keičiasi gyvenimo aplinkybės, gyvenimo ritmas, tad bendravimo poreikis dar labiau padidėja. Nuo to atsispirdami kūrėme filmo atmosferą, interjero detales, personažą ir pačią istoriją. Močiutė kepa blynus ir viltingai tikisi svečių apsilankymo.
Abu su Dominyka daug keliavote po pasaulį, studijavote ir dirbote įvairiose šalyse. Ar seni žmonės visame pasaulyje panašūs?
Mūsų seneliai gyveno tarybiniais laikais, ir ta santvarka, tas laikotarpis neabejotinai padarė jiems poveikį. Ne tik jiems, bet ir mums, kurie jau gimėme laisvoje Lietuvoje ir tarybinių laikų jau nė kvapo nejutome. Turime brandaus amžiaus draugų Prancūzijoje, Čekijoje – tam tikrais aspektais jie kitokie, negu mūsų seneliai. Sovietų sistemoje buvo viena realybė, kitoje santvarkoje buvo kitos problemos. Tiesiog jie gyveno kitomis istorinėmis aplinkybėmis, laisviau.
Keliaudami autostopu per Prancūziją susipažinome su pagyvenusiais žmonėmis, kurie tapo artimais mūsų draugais, vėliau dar ne kartą su jais susitikome. Bendraujant su tokiais žmonėmis atsiveria alternatyvus pasaulis, įdomios gyvenimo istorijos. Bet vidinės patirtys visų pagyvenusių žmonių panašios. Bendražmogiški dalykai: santykio, meilės troškimas, ypač išryškėja susidūrus su sunkinančiomis aplinkybėmis – fiziniais ar psichologiniais apribojimais. Mes stengiamės tas temas atskleisti mūsų filmuose.
Ir man, ir Dominykai močiutės blynus vaikystėje kepdavo ketaus vaflinėse, tose „čirvinių blynų“ keptuvėse. Tikiu, kad labai daug žmonių iš vaikystės atsimena tą prietaisą. Bet užsienio festivaliuose esame sulaukę žiūrovų klausimo, kas čia yra, kas ta keptuvė? Keptuvė gali skirtis, bet maisto gaminimas, rūpinimasis vienų kitais yra bendra visoms kultūroms.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo eksponuojama „Močiutės blynų“ virtuvės scenografija. Žiūrovai galėjo pamatyti tą vieno euro monetos dydžio keptuvę ir mažyčius blynus, kurie atgyja filme. Kad viskas būtų tikroviška, keptuvę gaminome pasendintą, su pabraižymais nuo ilgo naudojimo. Man labai smagu savomis rankomis kurti tą miniatiūrinį, į detales koncentruotą pasaulį.
Mūsų su Dominyka namai tapo kūrybinėmis dirbtuvėmis, kur viskas buvo gaminama ir filmuojama. Lėlinės animacijos ypatumas tas, kad filmuojant turi būti visiškai sukontroliuota šviesa, ji negali kristi iš šono. Kiekvieno kadro nufotografavimas yra specifinis. Animavimas truko daugiau nei savaitę. Gyvenamajame kambaryje pastatėme juodą, šviesos nepraleidžiantį „bunkerį“, kuriame tilpo visa scenografija, apšvietimas, kamera ir aš su Močiute. Viskas buvo daroma namų sąlygomis, dažniausiai po darbo valandų, nes operatorius dirbo ir prie kito projekto. O aš pats animavau kiaurą parą.
Filme svarbūs garsai, muzika?
Su Dominyka aptarinėjome, kokia galėtų būti filmo atmosfera, kokie garsai skamba daugiabutyje, kuriame gyvena močiutė, kas dedasi už kaimynų durų, kaip trinksi uždaroma ketaus keptuvė. Tą keptuvę į Prahą atsivežėme tikrą – man kažkada ją padovanojo močiutė kaip labai svarbų ir gyvenime reikalingą daiktą. Dominyka Prahoje esančioje garso studijoje sukūrė sinchroninius filmo triukšmus, tokius kaip balandžio sparnų plazdenimas, blynų tešlos čirškėjimas ar lėtas močiutės krypavimas po virtuvę. Visi šie autentiški garsai leidžia žiūrovams dar labiau susitapatinti su personažais, kurie be garso pagalbos būtų tik daiktai, judantys kino ekrane.
Kokį emocinį įspūdį sukelia filmas? Kokių girdėjote atsiliepimų iš žiūrovų?
Mes ir patys, kurdami filmą, dažniau negu įprastai prisimindavome savo močiutes, joms paskambindavome. Ir draugai, pažiūrėję filmą, sakė, kad staiga prisiminė praleistą močiutės gimtadienį. Aš šiemet netekau vienos močiutės, tai irgi verčia susimąstyti apie laikinumą Žemėje. Naujame mūsų filme „Stikliniai drambliai“ irgi bus liečiama ši tema – kadangi turime patirčių, kai išėjo brangūs žmonės, draugai, manome, kad reikia kalbėti apie dėmesio vienas kitam svarbą. „Močiutės blynuose“ ši tema tik užgriebiama, o „Stikliniuose drambliuose“ ji bus paliesta giliau. Kodėl neskiriame dėmesio mums artimiems žmonėms, kol jie dar gyvi? Tik paskui ateina sąžinės graužatis, kad kažko svarbaus nepaklausėme ir nepasakėme. Artimo žmogaus netekimas nėra tema, apie kurią būtų mielai ar dažnai kalbama, bet tikime, kad menas gali paskatinti šį dialogą.
Animacijos patirties sėmėtės stiprias tradicijas turinčiose šalyse?
Mes su Dominyka susipažinome studijuodami Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, aš studijavau dramaturgiją, Dominyka – teatro režisūrą. Baigusi du kursus, Dominyka nusprendė stoti į džiazo vokalą bei muzikos kompoziciją Paryžiuje. Tais pačiais metais aš baigiau kino dramaturgijos studijas ir mes kartu išvykome į Paryžių atrasti naujų vėjų. Gyvendami Paryžiuje, daug laiko praleidome kino teatruose, o ypač Cinematheque Francaise. Ten Dominyka ir susidomėjo kino garsu bei pradėjo ieškoti mokyklos, kurioje galėtų pasisemti daugiau žinių. Vėliau metus gyvenome Arles miestelyje pietų Prancūzijoje, kuriame aš studijavau animaciją, o Dominyka tuo tarpu kasdien po penkias valandas mokėsi čekų kalbos ir ruošėsi stojamiesiems egzaminams. Tikslas buvo įstoti į Famu – vieną seniausių kino mokyklų, kurioje savo laiku studijavo ir Milošas Formanas. Po įtemptų metų bei dar sudėtingesnių stojamųjų čekų kalba Dominyka pradėjo garso režisūros studijas ir kartu persikraustėme į Prahą. Stojamųjų egzaminų metu Dominyka gavo ir darbo pasiūlymą – prisijungti prie Soundsquare garso studijos komandos kaip sinchroninių triukšmų menininkė (angl. Foley artist). Per paskutinius ketverius metus ji dirbo ne tik su vaidybiniu bei dokumentiniu kinu, bet ir animaciniais projektais.
Čekija – šalis, kurioje animacija turi labai stiprias tradicijas. Ne viena vaikų karta užaugo su čekišku personažu Kurmiuku. Tik atvykę iškart buvome draugiškai priimti į jaunąją čekų animacijos bendruomenę ir nuo to laiko bendradarbiaujame ir su vietiniais menininkais.
Smagu, kad mūsų gyvenimas Prahoje sutapo su naująja Čekijos animacijos banga, kuri nebijo eksperimentuoti ir ieškoti naujų formų. Atrodo, kad ir Lietuvoje paskutiniais metais animacija auga, keičiasi ir ieško savęs. Tad su Dominyka planuojame artimiausiu metu grįžti į Lietuvą, o kūrybą tęsti bendradarbiaujant ir su Lietuvos, ir su užsienio kūrėjais.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 metų rugsėjo 29 dieną.