Dailininkas animatorius ir animacijos studijos „Meinart“ vadovas Meinardas Valkevičius turi smagią penktadienių tradiciją. Jo komanda nusiperka bandelių arba sveikuoliškų užkandžių ir darbo dieną pradeda animacinių filmų žiūrėjimu.
„Praėjusią savaitę žiūrėjome Prancūzijoje vykstantį didžiausią animacinį festivalį Annecy online. Iki pandemijos važiuodavome į tą festivalį gyvai. Mano – kaip vadovo – vizija yra tokia, kad komanda turi žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir tame dalyvauti. Ne tik dėl to, kad tai darbas, mes ir šiaip mėgstame žiūrėti animacinius filmus, paskui diskutuoti, aptarti. Net balus skiriame, tarsi kokiame konkurse“.
Meinardas pats yra dviejų vaikų – Jokūbo ir Ūlos – tėtis.
Meinardai, ar žiūrite animacinius filmus kartu su vaikais?
Kadangi aš dievinu animacinius filmus, man juos žiūrėti kartu su vaikais nėra kažkokia našta. Pavyzdžiui, rodo per televiziją lietuviškai įgarsintą filmą, mes jį atsisukame ir kokias dvi savaites žiūrime po du ar tris kartus per dieną. Žinau, kad vaikams patinka žiūrėti dar ir dar, o aš matau daug profesinių dalykų – kaip dirba kamera, kaip montuojamas vaizdas. Didžiosios pasaulio animacinės studijos yra sukūrusios tiek filmų, kad šiuolaikiniam vaikui būtų nelengva juos visus pažiūrėti, kol užaugs.
Sūnui Jokūbui 4 metai, dukrytė dar maža, kelių mėnesių. Jokūbui filmus pradėjau rodyti iškart nuo gimimo – tiesa, jie eidavo fone, paprastesni, skirti mažiausiems. Dabar jau jis pradeda žiūrėti ir vaidybinius filmus. Yra tokia hibridinė animacija, kur šalia gyvų aktorių įmontuojamas pieštas herojus. Toks, pavyzdžiui, yra „Meškiukas Padingtonas“. Visiems tėvams rekomenduoju kartu su vaikais pažiūrėti šį filmą, kurio sukurtos dvi dalys, ir abi labai geros. Tą filmą drąsiai vadinu šedevru, jis visų kino kritikų vertinamas pačiais aukščiausiais balais.
Kas įdomaus vyksta didžiausiose pasaulio animacijos studijose?
Holivudas turi daug pinigų ir gali pasiūlyti labai kokybišką produkciją. Disney, Pixar, Dreamworks, Netflix ir kitos kompanijos investuoja labai didelius pinigus į filmus, jie ištobulinti, nugludinti. Pavyzdžiui, naujausias Pixar studijos filmas „Siela“ labai aukštai iškėlė kartelę, nagrinėdamas egzistencines temas, kurios įdomios ir vaikams, ir suaugusiesiems. Šių animacijos studijų filmų biudžetai yra šimtamilijoniniai, jos gali sau leisti išmesti epizodus, kurie nebeaktualūs, perdaryti juos iš naujo. Žinant, kad animacija yra labai brangus menas, mažos studijos to sau leisti negali, jos iš karto turi daryti gerai.
Šiuo pandeminiu metu išleisti naują filmą yra labai drąsu, net teoriškai turbūt tai neatsipirktų. Tai gali sau leisti tik didžiosios kompanijos, nes jos turi savo vaizdo platformas. Dabar viskas eina ne tik į kino teatrus, bet ir į mažuosius ekranus. Mano nuomone, tai nėra blogai.
Kokia animacija užaugino jus?
Tada buvo rodoma sovietinė animacija, labai ryškiai atsimenu filmuką apie pingvinuką Toto, „Na, palauk“. Beje, kai neseniai vėl pažiūrėjau „Na, palauk“, net plaukai pasišiaušė – herojai rūko, geria, daug smurto scenų. Kai kurios serijos dabar jau adaptuotos, išimtos žiauriausios scenos. Animacijoje to smurto dabar vis mažiau ir mažiau.
Nors pats užaugau su sovietine animacija, bet ji man niekada nepatiko. Yra išimčių, keletas gražių filmų, kaip, pavyzdžiui, „Ežiukas rūke“. Šis filmukas tobulas. Bet ką rodė per „Labanakt, vaikučiai“ – nepatikdavo. Net „Pingvinukas Toto“ yra nukopijuotas iš Amerikos, tais laikais rusai daug idėjų vogdavo. Būdavo net agentai siunčiami, kad kopijuotų disnėjišką animaciją.
Atsimenu, per televiziją visada rodydavo rusišką animaciją, o vieną kartą lyg netyčia parodė „Ančiuką Donaldą“. Vau, kažkas nerealaus! Nuo to laiko nebetiko niekas, ką aš mačiau rusiško. O mano pirmas animacinis pilno metro filmas kino teatre buvo „Liūtas karalius“. Aš viską atsimenu, jis man paliko neišdylantį įspūdį. Tais laikais nedubliuodavo filmų, reikėdavo skaityti titrus. O man buvo gal septyneri, greitai skaityti dar nemokėjau – kas vyksta, pasakojo mama. Paskui šitą filmą žiūrėjau gal 20 kartų. Dabar vaikai gali nevaržomai žiūrėti kokią tik nori animaciją, o mano laikais turinys buvo paprastesnis. Aš esu prisiekęs „Disney“ fanas, turiu net tatuiruotę su Peliuku Mikiu, apie Voltą Disnėjų žinau turbūt viską – man jis yra įkvėpiamo šaltinis.
Animaciniai filmai formuoja ir vaiko vertybes…
Kai pats susilaukiau vaikų, pradėjau atsakingiau galvoti, ką aš noriu kurti. Dabar kuriu animacinį filmą „Tobulai tinkantis“ – apie berniuką, kuris gyvena vaikų namuose ir vieną dieną sugalvoja išsiskirti iš pilkos masės, rengtis spalvotai. Jis nori būti matomas, jis kovoja už tai, kad būtų toks, koks yra. Šis filmas apie tai, kad nereikia bijoti turėti kitokią nuomonę, atrodyti kitaip, kiekvienas žmogus yra tobulas toks, nes jis tik vienas toks Žemėje yra. Man svarbu tai pasakyti savo vaikams, kad žinotų, jog laisvė yra nuostabus dalykas.
Pats esu raudonplaukis, vaikystėje kaip ir mano herojui man buvo sunku pritapti. Aš irgi rengdavausi spalvotai, ryškiai, dabar ir mano animacijoje daug ryškių spalvų, net ir darbo vieta – studija – yra spalvota.
Šiuo metu rašau knygą. Nusprendžiau, kad noriu ne tik animuoti, bet ir sukurti vaikams skirtą knygutę, kuri kalbėtų paveikslėliais. Rašydamas tekstą turiu gerai pagalvoti, kad nesužaločiau vaikų psichikos, kad jie suprastų, ką noriu pasakyti. Ši veikla – tarsi išėjimas iš komforto zonos, tikiuosi, kad pavyks. Knyga atsirado iš mano gyvenimiškosios patirties, iš karantino laikotarpio, ir pasakoja apie tėčio ir sūnaus ryšį. Noriu, kad skaitydami šią knygą ir tėvai rastų minčių pamąstymui.
Kai sugalvoju kokią idėją, mano prodiuserė klausia: ar tau skauda ta tema, ar tu galėtum jos nekurti? Jei matau, kad ne, tada ir imuosi.
Kaip atsirado jūsų filmas „Medžioklė“?
Aš apskritai esu prieš medžioklę, man šiais laikais net mėsą valgyti atrodo negerai, vienu metu buvau tapęs vegetaru. O filmu „Medžioklė“ norėjau parodyti, kad vieną dieną ir gamta gali sukilti prieš žmogų. Mes galvojame, kad esame nenugalimi, įvaldę technologijas, kad pasaulis yra mūsų. Bet juk taip nėra…
O po to sukūriau filmą apie ekologines problemas LOOK, kaip žmonės teršia gamtą, mėto plastiko maišelius, su kuriais paskui susiduria gyvūnai. 2018 metais jis apkeliavo 130 pasaulio festivalių, pelnė daugiau nei 10 apdovanojimų. Pagal tą filmuką mes sukūrėme žaislų liniją ir visą pelną skyrėme organizacijoms, kurios rūpinasi laukinių gyvūnų gerove.
Man svarbu kažką gero palikti po savęs, todėl ekologija atsispindi ir kūryboje, ir gyvenime. Mūsų šeima jau seniai rūšiuoja šiukšles, jeigu galime parduotuvėje neimti maišelio, tikrai neimame, naudojame daugkartinius. Prausdamasis neleidžiu tuščiai vandens, jei perku drabužį, geriau brangesnį, bet tokį, kuris tarnaus ilgai. Manau, kitas mano automobilis bus varomas elektra.
Ekologiškas ir jūsų hobis – bėgiojimas?
Kadangi meną kurdamas daug sėdžiu, pradėjau bėgioti, kad pravalyčiau smegenis. Paprastai keliuosi 5 valandą ryto ir turiu porą valandų sau – pasportuoti, pagaminti šeimai pusryčius. Visą laiką bėgioju be telefono, kad neblaškytų minčių žinutės ar skambučiai, o grįžęs namo į telefoną susirašau naujas idėjas. Darbe dalinuosi tomis idėjomis.
Kurios idėjos virsta filmais?
Kai baiginėjau studijas Vilniaus dailės akademijoje, sugalvojau sukurti tokį filmą, kurį parodytų Holivude. Kadangi labai domėjausi kosmosu, raketomis, pasirinkau temą: o kas, jeigu žmogus nebuvo nusileidęs Mėnulyje? Animacinis filmas „Netikras Mėnulis“ Akademijoje gavo aukštą įvertinimą, ir tikrai buvo parodytas Holivude, tad savo tikslą įgyvendinau. Ir net gavau honorarą – čekį 300 dolerių! Kadangi buvau studentas, čekį teko išgryninti ir susimokėti už buto nuomą, bet jį nufotografavau ir įsirėminau. Su tuo čekiu atėjo suvokimas, kad Holivudas labai toli, bet jei atkakliai darai, jis pasiekiamas. Holivudą įmanoma užkariauti ir kuriant Lietuvoje. Aš seniai galėjau išvykti į užsienį ir, manau, tikrai būčiau kažką pasiekęs, bet Lietuva man labai brangi. Manau, Lietuvoje galima lygiai tą patį pasiekti, nebūtinai kažkur važiuoti.
Filmas „Grikiai“ yra įkvėptas mano geriausio draugo Ainio Karpavičiaus. Vakare, prieš išeidamas dirbti į naktinę pamainą, jis papasakojo anekdotą apie grikius, o aš, pagautas emocijos, visą naktį piešiau. Tada dar tą pačia naktį man jį įgarsino dabar garsios grupės „Arklio galia“ narys Žilvinas Jagėla. Kai draugas ryte grįžo iš darbo, filmukas jau buvo padarytas. Tai turbūt per trumpiausią laiką sukurtas animacinis filmas! Studentų laikais buvau veržlus, niekas neatrodė neįmanoma. Net ir kalbant apie sportą – kažkada svajojau nubėgti maratoną, jį nubėgau. Paskui nubėgau 100 kilometrų. Man praskaidrėjo galvoje, kad šitame pasaulyje viskas yra įmanoma, reikia tik dirbti. Kiekvienoje vietoje, kur atrodo nieko nebus, aš žinau, kad bus, ir būna. Kadangi bėgti kiek pabodo, nusprendžiau eiti į triatloną, šiuo metu svajonė yra įveikti Geležinio žmogaus distanciją, kur reikia 3,8 km nuplaukti, 180 km nuvažiuoti dviračiu ir nubėgti maratoną. Mano tikslas šių metų rudenį šitą iššūkį įveikti. Man patinka išeiti iš komforto zonos, tik tada jaučiu, kad gyvenu.
Koks jūsų filmų braižas? Ką kuriate dabarO
Stengiuosi kuriamuose filmuose išsiversti be dialogų, nors jeigu man pačiam gyvenime reikėtų keletą dienų ištverti nekalbėjus, – neįsivaizduoju. Savaitės tylos rekolekcijos man būtų vis dar neįveikiamas iššūkis (juokiasi).
Tačiau animaciniuose filmuose tu gali kalbėti be žodžių, spalvomis, detalėmis. Tokie filmai universalūs, tu iškart užmezgi dialogą su bet kurios šalies žiūrovu. Net be vertėjo.
Mes su „Meinart“ ir „Artbox Laisvalaikio klubas“ dabar dirbame prie armėnų-lietuvių-vokiečių filmo „Aurora“, kuris bus pilnametražis dokumentinės animacijos filmas. Jo tematika nevaikiška, skirta suaugusiesiems, nes pasakoja apie armėnų genocidą. Tokie filmai nėra smagi pramoga, čia labiau intelektualinė pramoga, kuri ir sugraudina, ir priverčia susimąstyti. Šį dokumentiniu pagrindu statomą filmą kurti sudėtinga ir dėl pasaulio įvykių. Pastaraisiais metais Armėnijoje buvo kilęs karas, staiga gavome laišką, kad visi komandos vyrai kariauja… tapo neaišku, ar išvis baigsime šitą filmą. O juk darbas didžiulis, pilno metro filmai kuriami keletą metų.
Būti animatoriumi – tai pašaukimas?
Sakoma, jeigu tu dirbi mėgstamą darbą, tu niekada nedirbsi. Tu dirbsi daug ir gal net daugiau negu paprastai, bet pabaigęs savo darbą jausiesi emociškai geriau. Aš atsimenu, kaip prieš įsidarbindamas animatoriumi, dirbau padavėju. Turėjau ilgus raudonus plaukus, kuriuos man liepė kišti po kepurėle, antraip grasino atleisią iš darbo. Vis dėlto atleido. Bet per porą dienų susiradau dailininko animatoriaus darbą, man taip patiko dirbti, net pamiršau, kad algą moka. Kai po poros mėnesių pasižiūrėjau į sąskaitą – o Dieve! Aš net už ačiū būčiau dirbęs, nes tai yra mano.
Esu laimingas, kad šiuo metu baigėme kurti animacinį filmą „Morsė gimtadienis“ su animacijos legenda Ilja Bereznicku pagal jo scenarijų. Bereznickas buvo mano dėstytojas Dailės akademijoje, aš jį labai mėgau, o jis, pasirodo, mane. Jis toks nerealus žmogus – vienas iš tų, kurie nebijo neužaugti. Svajojau su Ilja padirbėti, nes mūsų sielos giminingos, – jis animatorius iš prigimties, aš, tikiuosi, irgi.
Ginta Liaugminienė
Meinardo Valkevičiaus darbų nuorodos:
https://www.meinart.lt/works/look-climate-change-awareness/
https://www.meinart.lt/works/hunt-animation/
https://www.youtube.com/watch?v=ebaY37b07Y8
https://www.youtube.com/watch?v=xSrelhbxNmw
https://www.youtube.com/watch?v=_mA7Bi9OJl0
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 metų birželio 30 dieną.
