„Aš jaučiuosi lyg gyvenu su mama“, – apie savo globėją Irmą sako 17-ąjį gimtadienį greitai švęsiantis Paulius. Prieš trejus metus jis dar gyveno Raseinių vaikų globos namuose, tačiau apsilankymas pas psichologe dirbančią Irmą buvo lemtingas. Nors 40-etį perkopusi moteris gyveno viena ir turėjo pakeisti įprastą kasdienę rutiną, ji sako iš karto pajutusi, kad turi jaunuoliui padėti.
Šią savaitę visoje Lietuvoje vyksta globos savaitės renginiai, kuriuos liepos 3-iąją Kaune vainikuos bendras Lietuvos globojančių šeimų ir globos centrų renginys, o pirmąjį liepos savaitgalį, šiemet tai liepos 4-oji, bus minima Globėjų diena. Globos savaitės renginius organizuojanti ir 66 globos centrus vienijanti organizacija „Vaikai yra vaikai“ šią savaitę dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis.
Viena iš istorijų – Kaune gyvenančios Irmos, kuri paneigia vyraujančias nuostatas, kad tik šeimos ar poroje gyvenantys asmenys gali tapti globėjais. „Svarsčiau, ar iš viso galima vienam žmogui globoti. Išsiaiškinau, kad galima. Kažkada pasvajodavau apie mažą mielą mergaitę, bet likimas atsiuntė paauglį berniuką ir dėl to visai nesigailiu“, – pasakoja Irma.
Negalėjau jo palikti globos institucijoje
Irma su Pauliumi pirmą kartą susitiko numatyto psichoterapijos vizito metu. Tuomet Pauliui buvo trylika. „Galvojau, vėl reikės pas dar vieną psichologę apsilankyti“, – dabar prisimena Paulius. Irmai Paulius iš karto pasirodė nuoširdus, paprastas. „Vos ne po pirmų susitikimų kabinete kilo noras juo rūpintis, globoti ar arbatos paruošti. Tas ryšys mezgėsi pamažu“, – pasakoja Irma.
Iš pradžių būsima globėja susitvarkė reikalingus dokumentus dėl laikino Pauliaus svečiamosi jos namuose. Tuo metu jis jau nebegyveno su biologine šeima. „Kai man pradėjo kirbėti noras, kad negana pokalbių kabinete, pradėjau domėtis globos galimybe. Parsivežti namo paauglį skambėjo kaip kosmosas. Pradžioje sužinojau apie laikinąjį svečiavimąsi savaitgaliais. Didžioji dalis taip ir pradeda megzti ryšį. Nuolatinė globa kiek baugino, bet kai pamačiau, kad neblogai sekasi, apsisprendžiau“, – pasakoja Irma.
Paulius į Kauną atvažiavo pirmąją vasaros dieną ir taip pas Irmą praleido beveik visas vasaros atostogas – nueidavo į kiną, apsilankydavo mieste, bendraudavo namuose. O rudeniop ji jau nusprendė įforminti nuolatinės globos dokumentus ir per pusmetį baigė visus globėjams būtinus kursus.
„Kai Paulius atsikraustė, jam buvo keturiolika. Iki tol gyvenau viena ir ta bendra buitis kažkiek kėlė nerimo. Buvo daug klausimų, ar susitarsime, kaip aš prisitaikysiu. Kalbėdavausi dažnai su draugėmis, kolegėmis, iš kurių sulaukiau daug padrąsinamų žodžių ir palaikymo. Man tai buvo labai svarbu. Žinojau, kad sugebėsiu, nes negalėjau jo palikti globos institucijoje. Tikrai neplanavau, bet “, – teigia Irma.
Ji prisipažįsta, kad apie savo sprendimą pasakojo nedaugeliui. Draugėms, kurios ir padėjo galutinai nuspręsti. Tėvams ji buvo užsiminusi ir siūlė gerai pagalvoti. „Nenorėjau girdėti abejonių, kad nesusitvarkysiu. Visuomenėje juk daug stereotipų apie paauglių globą. Dabar visi džiaugiasi, draugai palaiko, tėvai priima kaip trečią anūką. Toks iš karto keturiolikmetis anūkas“, – šypsosi Irma.
Abu mokosi priimti vienas kito nuomonę
Irma prisipažįsta, kad pati pradžia buvo nejauki. Po gyvenimo vienai, su savo rutina, reikėjo ne tik butu dalintis, maistą ruošti, bet ir bendrauti su nauju žmogumi, globotiniu.
„Kai gerai pagalvoji, niekas labai ypatingai nepasikeitė. Tik reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir dar kažkuo. Darau tą patį, ką ir anksčiau, dirbu ir su vaikais bendrauju. Tik yra Paulius, reikia su juo pabūti, pabendrauti. Kitaip tikrai nepradėjau gyventi“, – pasakoja Irma.
Ji prisipažįsta, kad ypatingų taisyklių neturi, o dažniausiai dėl visko tariasi. „Abu sudėjome savo taisykles ir jos, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pamažu nusistovi. Paulius mėgsta panaktinėti ir pažaisti kompiuterinius žaidimus. Bendrai sutarėme, kad jeigu žaidžia, tą darytų tyliau ir mano miegas būtų ramesnis“, – pasakoja Irma.
Pasak Pauliaus, abu mokosi priimti vienas kito nuomonę ir ieškoti kompromiso. „Supratau, kad gali būti ne tik mano tiesa“, – pabrėžia globotinis.
Pasak Irmos, jie abu užaugo skirtingose aplinkose. Vienas mato vienaip, kito požiūris – kitoks, bet abu sutaria. „Kaip ir kiekvienoje šeimoje vyksta diskusijos. Aš išmokau priimti kitokį požiūrį, pagalvoti, panagrinėti, lanksčiau reaguoti į kitą nuomonę, prisitaikyti. Tai labai svarbu“, – sako globėja.
Jie abu turi nerašytą taisyklę – kartu pusryčiauja, pietauja ar vakarieniauja. Kartu pasižiūri ir socialinio tinklo „Tik Tok“ naujienų srautą. Anksčiau mėgdavo dažniau nueiti į kiną, tačiau karantinas pristabdė šį pomėgį.
„Dar ir dabar kartais pagalvoju, o rimtai, aš jaučiuosi kaip šeimoje. Iš tiesų koks geras gyvenimas“, – sako Paulius ir prisipažįsta, kad jaučiasi lyg gyvendamas su mama.
Irma šypsosi: „Nors mane vadina vardu, bet telefone mačiau, kad įsivedęs „mama“.
Paprašyta įvardyti, ką patartų svarstantiems globėjams, ji teigia, kad nereikia iš anksto prisigalvoti sunkumų. „Jeigu yra jausmas, kad nori ir gali kažką duoti kitam – imi ir darai. Kuo mažiau galvoti, o daryti. O jeigu bus kliūčių, imti ir jas spręsti“, – būsimiems globėjams pataria Irma.
Susiję straipsniai
