
Kartais gali atrodyti, kad visi patarimai apie kūdikių ir vaikų auginimą skiriami mamoms.
Nėštumas, gimdymas, žindymas, buvimas per dienas su kūdikiu, kol tėtis dirba… Iš tiesų yra dalykų, kurie skirti mamoms. Tačiau tėčiai irgi gali būti svarbūs auginant kūdikius. Ir ne tik svarbūs, bet ir labai reikalingi…
Tėtis gali pakeisti mamą
Skaitant knygas ar straipsnius apie kūdikių psichologinius poreikius, gali atrodyti, kad ten kalbama tik apie mamas.
Atidžiau įsigilinę pastebėtumėte (kartais nepastebimai ar tarp skliaustelių paminėta), jog „mama“ – tik sutartas pagrindinio žmogaus, besirūpinančio kūdikiu, įvardijimas. Lygiai taip pat tai gali būti tėtis, senelis, senelė, įmotė ar įtėvis arba auklė – trumpai tariant, bet kuris žmogus, kuris daugiausia laiko praleidžia su kūdikiu ir juo daugiausia rūpinasi. Tradiciškai taip susiklostę, be to, ir Dievo skirta (ar gamtos surėdyta), kad būtent mama devynis mėnesius po širdimi nešioja savo kūdikėlį, vėliau jį gimdo ir žindo, taigi ji turi daugiau galimybių pajusti savo būsimą vaikelį, tokiu būdu pradėti kurti ryšį dar jam negimus ir pratęsti ryšio kūrimą po gimimo.
Jei dėl kokių nors priežasčių mama negali rūpintis savo vaikučiu (suserga, turi anksti grįžti į darbą ar, pavyzdžiui, atiduoda kūdikį auginti kitiems) – ją gali pakeisti kitas žmogus. Ne tik gali, bet ir reikėtų, kad atsirastų vienas žmogus, kuris būtų pagrindinis kūdikio globėjas: mažiukas naujagimis dar nepajėgus aprėpti kelių besikeičiančių veidų, kvapų, balsų ir prisilietimų, taigi kiekvieną įprasto globėjo dingimą išgyvena kaip naują netektį, o prisirišti prie naujai atėjusio jam vėl prireikia laiko ir dvasinių jėgų. Taigi tokiu svarbiausiu žmogumi gali tapti ir tėtis, jei jis turi galimybių didelę laiko dalį praleisti su savo vaikučiu ir juo rūpintis.
Paminėjau žodžius „didelę laiko dalį“, nes vis dėlto pagrindiniu globėju kūdikiui tampa tas žmogus, kurį jis mato dažniausiai ir daugiausiai. Be abejo, tėtis ar mama gali labai mylėti savo kūdikėlį, tačiau jie nebus jam svarbiausi žmonės, jei didžiąją dienos dalį vaikeliu rūpinsis auklė. Net jei ji būtų mažai užsiimanti, griežta ar santūri, šaltai bendrautų – kūdikiui ji bus svarbiausia, nesvarbu, kad, mūsų akimis žiūrint, jis turėtų daugiau vertinti tikruosius tėvus… Atsiminkite, kad kūdikiai dar negalvoja logiškai ir neturi jokių paaiškinimų. Jie nesuvokia, kad mamą turėtų mylėti labiausiai pasaulyje vien todėl, kad ji juos pagimdė. Svarbu ne tik biologinės motinystės faktas, bet ir tai, kokį žmogų vaikutis pirmiausia pamato prieš save, kai yra alkanas, kai jam liūdna ar jaučiasi vienišas.
Kuo svarbūs tėčiai?

Kai pagalvojame apie įprastą šeimą, vaizduotė mums piešia tokį paveikslą: dienomis dirbantis, vakare į namus grįžtantis tėtis ir kiaurą dieną su kūdikiu praleidžianti mama. Dažniausiai ir susiklosto būtent taip, kad mama renkasi vaiko priežiūros atostogas, kad galėtų pati žindyti ir rūpintis vaikučiu, o tėtis uždirba pinigus šeimai išlaikyti.
Kartais atrodo, kad tėtis mažai kuo ir gali prisidėti prie kūdikio priežiūros: juk žindo mama, rūpintis mažyliu irgi ji gali kur kas greičiau ir efektyviau (prisiminkite, kaip kartais negrabiai tėtis bando aprengti besispyriojantį mažylį, susegti tuos mažulyčius drabužėlius, kur net neaišku, ką ant ko vilkti…), o, žiūrėk, neretai kūdikėlis net ir išsigąsta besiartinančio tėčio, kuris rečiau matomas ir atrodo bei kvepia visai kitaip nei gerai pažįstama mama.
Šeimos įvairiai tariasi, kiek tėtis įsitrauks į kūdikio priežiūrą: kartais tėčiai daug kur pavaduoja mamas, drąsiai keičia sauskelnes, išveža vaikučius į lauką, maudo juos ir pamaitina, jei mama pati nežindo. Gali būti kitas, priešingas, variantas, kai tėtis su kūdikiu tik žaidžia, o visus „buitinius“ vaiko priežiūros rūpesčius (valgymas, tualetas, miegojimas…) „sutvarko“ mama, taip pat daugybė „tarpinių“ variantų, kai tėtis prisideda kiek daugiau ar mažiau. Vieno teisingo pasirinkimo iš tiesų nėra, viskas priklauso nuo konkrečios šeimos: gerai, jeigu visi jaučiasi laimingi – ir tėtis, ir mama, ir kūdikis. Nepamirškime, kad kiekvienoje šeimoje susiklosto savos tradicijos, ir iš šalies jos gali atrodyti keistos, tačiau šeimos nariams – pačios puikiausios.
Ir vis dėlto, ko iš tėčių reikėtų tikėtis, kiek jie turėtų įsijungti į rūpinimąsi vaikučiu?
Tėtis ir saugumas
Pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais svarbiausia, kad tėtis šeimai suteiktų saugumo. Kad mama jaustųsi rami, žinodama, kad ja ir jos kūdikiu prireikus bus pasirūpinta. O tai gali reikšti labai daug ką…
1. Pirmiausia, žinoma, „stogas virš galvos“, o jei kalbėtume konkrečiau – kad šeima turės kur gyventi ir ką valgyti, kol mama augina kūdikį ir nedirba. Taigi, nors atrodo, kad tai ir nelabai susiję dalykai – labai svarbu, kad tėtis dirbtų ar kad bent galėtų rasti kokių nors sprendimų dėl materialių rūpesčių, kol mama didžiąją savo laiko ir jėgų dalį skiria mažylio priežiūrai. Pabandykite įsivaizduoti ar paskaitykite, kaip jaučiasi vienišos mamos, neturinčios, kur dėtis, ir suprasite, kaip tai reikšminga.
2. Antra, labai gerai būtų, jei tėtis galėtų kaip galima geriau apsaugoti mamą nuo įvairiausių nerimų. Auginant vaikus visada atsiranda dėl ko nerimauti, tik vienos mamos yra emocingesnės, kitos – santūresnės, ne taip greitai pasiduodančios jausmams. Gerai, jei tėtis galėtų išklausyti mamą, liejančią savo išgyvenimus dėl naujai atsiradusio spuogelio ar neramaus mažylio miego, jei apsaugotų nuo anytos ar kaimynės perdėtai žeriamų patarimų, bendrai kalbant, jei galėtų kartais tiesiog pasakyti „nieko tokio“ ar „viskas bus gerai“. Be abejo, tėčiui irgi nelengva, ypač darbe per svarbų susirinkimą sulaukus keliolikos skambučių dėl to, kad vaikutis ryte ne taip pasituštino…
Norėčiau nuoširdžiai patarti pasisemti kantrybės ir ištverti visus šiuos pasiguodimus, nes tai, kaip jaučiasi mama, yra stipriai susiję su kūdikio būsena: jei mama bus įsitempusi ir nerami, mažajam irgi bus nelengva nurimti, taigi vakare ar naktį gali tekti raminti ne tik mamą, bet ir mažąją atžalėlę. Jaučiant įtampą ir nerimą, organizme išsiskiria adrenalinas, kuris perduodamas su motinos pienu žindomam kūdikiui. Be to, patikėkite, kūdikiai tikrai jaučia, ar juos nešioja ir supa sudirgusi mama, kurios judesiai kampuoti ir staigūs, ar rami ir atsipalaidavusi mama minkštais, plastiškais judesiais…
3. Trečias dalykas – mamoms labai reikia bent kartais pailsėti.Be abejo, niekas nenuvertina ir tėčių darbo, kuris gali būti labai įtemptas ir atsakingas, kartais su neplanuotais viršvalandžiais, piktais klientais ar nesėkmėmis, kurias taip norisi užmiršti kur nors ištrūkus su draugais ar vienam, pavyzdžiui, pažvejoti. Tačiau mamas labiausiai sekina ne įtampa jų „mamiškame darbe“, kurios nėra tiek daug, bet monotonija ir jausmas, kad negali kontroliuoti savo gyvenimo, nes jį beveik visiškai kontroliuoja mažylis (juk tenka derintis prie jo miego, valgymo ir būdravimo ritmo). Kaip jau žinome, kadangi kūdikiai ir šeimos bei mamos yra skirtingi, taip ir mamų nuovargis gali būti nevienodas: vienos jaučiasi laimingos, kad gali save visą skirti kūdikiui, kitoms labai norisi nors retkarčiais pabendrauti „su kuo nors suaugusiu“ ar tiesiog „turėti laiko sau“. Padėkite joms! Puiku, jei galite pasilikti su kūdikiu kuriam laikui ir išleisti žmoną porai valandų išeiti, jei negalite pats – susitarkite su kuo nors iš giminaičių ar suraskite auklę.
Dar kelios galimybės padėti žmonai:
Pasiūlykite mamai išgerti arbatos ar išsimaudyti (tuo metu pabūkite su kūdikiu).
Susitarkite, kurį rytą kartą per savaitę (pavyzdžiui, šeštadienį ar sekmadienį) leisite jai išsimiegoti.
Išeikite į lauką pavežioti vaikelį vežimėlyje.
Panešiokite neramų kūdikį, kai jis verkia ne iš alkio.
Pakeiskite sauskelnes.
Negalvokite, kad šie patarimai – tai agitacija būtinai keisti sauskelnes ar bandymas jus priversti kuo daugiau rūpintis kūdikiu. Kaip jau užsiminiau anksčiau, jei jūsų žmona mėgsta viską daryti pati ir neatrodo pavargusi, galbūt tai visiems jums tinkamas jūsų šeimos gyvenimo modelis. Tačiau būna ir taip, kad mamos-perfekcionistės labai nenori kam nors perleisti savo „mamiškų“ pareigų, nors pačios jau vos laikosi ant kojų iš nuovargio… Būkite ryžtingas. Neleiskite, kad žmona rimtai susirgtų depresija (tada tikrai daug daugiau tektų rūpintis ir kūdikiu, ir ja), ir švelniai, bet atkakliai perimkite kai kuriuos jos darbus. Dar kartą pakartosiu: ramios ir gerai besijaučiančios mamos kūdikis taip pat bus ramus ir gerai jausis.
Ar tėčiai gali kažką, ko negali mamos?
Iš to, kiek mažai užsimenama apie tėčius pirmaisiais kūdikių gyvenimo metais, gali atrodyti, kad tėčiai gali tik pakeisti mamas, bet patys negali duoti kažko ypatingo. Iš tiesų yra dalykų, kurių kūdikiai mokosi tik iš tėčių.
Pirma – suvokimo, kad yra „kažkas“, kuris labai skiriasi nuo mamos, o tai reiškia, kad pasaulis yra įvairus, sudarytas iš skirtingų dalykų, tačiau jie visi gali būti svarbūs ir įdomūs. Tėtis kvepia kitaip ir kitaip ima ant rankų, jo balsas ir žaidimai kitokie… Mokslininkai seniai pastebėję, kad tėčiai su vaikais mažiau kalba nei mamos, tačiau žaidžia daugiau aktyvesnių žaidimų, taigi jie gali pasiūlyti vaikui vertingos kitokios veiklos.
Antra – tėtis nepakeičiamas mokant valdyti agresiją. Kiekvienas iš mūsų gimstame su tam tikru agresijos kiekiu, kuri gali pasireikšti jau gana anksti, pavyzdžiui, kandant į mamos krūtį, spiriant, žnybiant ir panašiai. Kadangi tėčiai žaidžia daugiau judrių žaidimų, pavyzdžiui, mėto kūdikius į orą, vartosi kartu ant lovos, paūgėjus vaikams – kumščiuojasi ir kitokiais būdais galynėjasi, visa tai yra galimybė aktyviai išlieti savo agresiją. Be to, tėčio žodis tampa labai svarbus sulaukus vienerių ar daugiau, kai mažyliai pradeda bandyti ribas ir gali mėginti spirti mamai ar ją mušti (juk mama neleidžia daryti tiek daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, bėgti į gatvę ar lįsti į šiukšlių dėžę…). Tėčio užduotis būtų sulaikyti vaiką nuo spyrimo ar mušimo, tiesiog „apginti“ mamą.
Pati svarbiausia „tėčio valanda“ išmuša mažyliui sulaukus maždaug 1,5 metų, nes tada vaikas jau visiškai suvokia, kad mama ir tėtis – du skirtingi žmonės, ir kai mama rūpinasi vaiko vidiniais poreikiais, tai yra, kad jis būtų sotus, nesušaltų, laiku eitų miegoti, mokytųsi tam tikros drausmės, tėtis „atsako“ už pasaulio pažinimą, būtent tėčio padedamas vaikas mokosi bendravimo su kitais žmonėmis ir su visa supančia išorine aplinka, tėčiai dažniau moko ir skatina važinėti dviračiais, laipioti, bėgioti ir užsiimti kita aktyvia veikla. Taigi pasistenkite būti šalia ir išmokykite visko, ką patys mokate – tai tik į naudą!
„Mamos žurnalas“