Trijų vaikų – Bernadetos, Gerdos ir Jurgio – mama Vilma Grigienė dalinasi patirtimi apie prieraišią tėvystę.
Septintasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Pasitelkite pozityvų auklėjimą. Pozityvus auklėjimas padeda vaikui ugdyti sąžinės jausmą, paremtą jo vidine savikontrole ir atjauta kitiems. Prieraišiosios tėvystės kalba auklėjimas – tai empatija, meile ir pagarba pagrįstas ryšys tarp tėvų ir vaikų, kuriamas bendraujant ir kartu ieškant sprendimų.“ (www.prieraisiojitevyste.lt)
Žinoma, kaip ir kiekviena mama, aš žinau, kaip norėčiau auklėti savo vaikus. Žinau, kokius juos noriu matyti ateityje. Svarbiausia – laimingus, pasitikinčius savimi, empatiškus, bendradarbiaujančius.
Tačiau dažnai pagaunu save mąstančią, kad dabar darau savo vaikams tai, ką manau esant geriausia, bet kas bus, jei kada nors pasirodys, kad tai niekada nebuvo geriausia? Juk taip yra atsitikę daugybę kartų – vienos teorijos keitė kitas, o šias vėl keitė visiškai priešingos. Kažkada pasaulis buvo stabilus – vaikai mokėsi iš tėvų ir senelių, o šie – iš savųjų. Dabar mes pačios mielai pamokytume savo tėvus – juk viską reikia daryti kitaip, nei darė jie. Iš tiesų bijau, bet neturiu daugiau kuo pasikliauti, kaip tik pačiu gyvenimu. Tikriausiai turime įtempti ausis ir akis, klausytis, stebėti, klysti, keltis, mėginti iš naujo ir atrasti savo kelią, kuris kažkuria prasme yra unikalus ir nepakartojamas, nes nepakartojami esame mes ir nepakartojami yra mūsų vaikai, kažkada galbūt pasirinkę mus ir pasiprašę Dievo leisti jiems gimti būtent čia.
Geriausias vadovėlis tėvams
Šią pastraipą norėjau pradėti nuo to, kad esu skaičiusi daug knygų apie vaikų auklėjimą, bet staiga prisiminiau, kiek jų dabar guli knygynų lentynose, ir susigėdau. Ne, tikrai nedaug. Vos kelias. Viena iš jų labai patiko, kitos patiko, bet patarimai pasirodė netinkantys mūsų šeimos gyvenimo būdui, o viena ypač nepatiko. Perskaičiusi purčiausi nuo jos tarsi katė, įmerkusi koją į vandenį. Prisiminusi tą bjaurų jausmą, vis susilaikau nuo bet kokių rekomendacijų. Juk tai, kas patiko man, gali būti visiškai nepriimtina kitam žmogui. Bet vis dėlto yra viena knyga, kurią rekomenduoti galiu iš visos širdies.
Rekomenduoti kaip patį geriausią vadovėlį tėvams. Ją esu skaičiusi ne vieną kartą: ir garsiai vaikams, ir tyliai sau, o kai skaitau vaikams, pasiklausyti ateina ir mūsų tėtė. Skaitydami kvatojame iki ašarų, o aš viską deduosi sau giliai į širdį. Ta knyga – tai Astridos Lindgren „Emilis iš Lionebergos“, apie padaužą berniuką, prikrėtusį tiek išdaigų, kad jo kaimynai, pagailėję Emilio mamos, surinko pinigų ir pasiūlė išsiųsti vaiką į Ameriką, už ką Emilio mama, aišku, labai supyko, o jų ūkio merga Lina jai pritarė – kam gi amerikiečiams tokia nelaimė?
Šią knygą mėgstu skaityti įvairiai. Kartais taip, kaip sumanyta rašytojos – viskas išdaigas, už kurias Emiliui ne kartą teko sėdėti malkinėje, matydama Emilio akimis. Tuomet atrodo, kad bausti vaiką už tokius niekus – tikra nesąmonė. Baisus pasipiktinimas ne tik širdį suspaudžia, bet ir antakius arčiau vienas kito pritraukia. Bet kai imu skaityti ir sąmoningai į viską žiūrėti tėvų akimis – ojojoj, kaip aš juos tuomet suprantu! Na, kaip jūs pasijustumėte, atsikėlusios ankstų anksčiausią rytą ir nuleidusios koją tiesiai į dubenį su gyvais vėžiais? Net jei ta koja visai nebūtų „ne ta“? Beskaitydama nusprendžiu, kad aš mažų mažiausiai pasiusčiau, jei taip atsitiktų iš tikrųjų… Tačiau tuomet, kai iš tikrųjų namuose pasipila įvairios išdaigos, man tampa kažkaip lengviau pažvelgti į situacijas ne tik savo, mamos, akimis. O kai gali pažvelgti ne tik iš savo varpinės, ir su padaužomis Emilio pasekėjais susitarti būna kur kas lengviau, juo labiau kad dabar žinau – baisiausias vaikas Lionebergoje kartą ėmė ir atliko tokį žygdarbį, apie kurį visoje apylinkėje netilo kalbos, o užaugęs tapo municipaliteto pirmininku! Štai taip!
Sprendimai – tai atsakomybė
Kartais aš su begaline nuostaba stebiu mažučius pipirus, kuriems pozityviai nusiteikę tėvai leidžia rinktis darželį, būrelius, drabužius, maistą – absoliučiai viską. Bet aš tikriausiai nesu tokia pozityvi. Tiesą pasakius, jei leisčiau Gerdai pačiai nuspręsti, ką valgyti, galvą guldau – valgytų vien tai, „ką galima paimti į ranką“. O išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia anaiptol ne morkas ir obuolius, o sausainius ir saldainius. Negaliu patikėti, kad čia jos organizmas šito prašo. Jei Bernadetai būčiau leidusi spręsti, kaip jai rengtis, ji visus metus būtų vaikščiojusi pusnuogė, ir visai ne dėl to, kad karšta, o todėl, kad būti apsirengusiai paprasčiausiai ne taip patogu, kaip neapsirengusiai. Manau, kad kiekvienas sprendimas – tai atsakomybė už pasekmes, todėl su didžiausia meile pasiimu šią naštą ant savo pečių. Žinoma, su savo vaikais aš irgi tariuosi. Jie gali pasirinkti mautis mėlyną ar geltoną kepurę, bet atsakomybė už tai, kad jie vaikščios su ar be kepurės lai tenka man. Jie gali rinktis valgyti morkų ar kopūstų salotas, bet tai, kad reikia valgyti daržoves – mano sprendimas. Nors… kartą ėmiau ir leidau
Gerdai pietums valgyti tiek šokolado, kiek tilps. Širdyje buvau žalia iš pasiutimo, kai mažoji eilinį kartą pareiškė nevalgysianti sriubos, nes ši jai neskani. „Gerai, čia bus tavo pietūs,“ – ramiai pasakiau ir, padavusi plytelę šokolado iš savo atsargų, nusisukau, kad nematytų mano įnirtingai žaibuojančių akių. Suvalgė ji ne tiek daug, kiek aš tikėjausi, o sriuba po to buvo be galo skani, bet jaučiu, jei tokiais „pasirinkimais“ piktnaudžiaučiau, greitai mūsų valgiaraštis turėtų keistis iš esmės. Ir tai tikrai nebūtų į sveikatą. O kai ateis laikas iš tikrųjų patiems spręsti (pavyzdžiui, į kurią aukštąją mokyklą stoti ir ar stoti apskritai), viešai pasižadu, nuspręsti leisiu patiems ir nebus jokių „na kas čia per specialybė!“ arba „tik pabandyk nestoti, pamatysi, kas tau bus!“
Žinios, kurias vaikas pajėgus suprasti
Aš tikiu ir tuo, kad vaikai mąsto kitaip nei mes, suaugusieji. „Mama, o iš ko padarytas smėlis?“ – klausia Jurgis. Akimirką mane pagauna klaiki baimė, nes, aišku, aš neturiu nė menkiausio supratimo apie cheminę smėlio formulę. Bet tuojau pat susivokiu, kad mažajam smalsuoliui viso labo treji, vadinasi, man tikrai nereikia ieškoti enciklopedijos, nes chemija jam visiškai nerūpi. „Eime,“ – sakau ir veduosi jį į smėlynę. Imame saujas smėlio, žarstome, žiūrime, kaip jis byra. Man nereikia pasakoti – pati išgirstu nuostabių įžvalgų ir pastebėjimų, kuriuos chemijos žinios tikriausiai būtų palaidojusios amžiams net negimusius. Kada nors, neabejoju, tos enciklopedijos tikrai prireiks, ir atsiversime ją su džiaugsmu, bet tikrai ne dabar.
O kartais situacijos būna kur kas keblesnės. „Rodo moterų seksą,“ – išdidžiai pareiškia Bernadeta kavinėje, žiūrėdama į Madonos muzikinį klipą didžiuliame ekrane. Užmetu akį – raivosi menkai teapsirengusi mergina. Ačiū Dievui, viena. „O tu žinai, ką tai reiškia?“ – išpučiu akis. „Ne,“ – abejingai atsako mergiotė ir, atrodo, nė kiek tuo nesidomi. Tačiau tuojau pasitikslina: „O ką tai reiškia?“ Susimąstau. Ir kaip paaiškinti vaikui tokį klaikiai „suaugusišką“ žodį, kuris iš tiesų net nereiškia to, kas man yra tikrasis intymumas ir suartėjimas? Kaip?
Būti griežtas gali tik tas, kuris myli
Prisipažinsiu, man sunku būti griežtai ir teisingai. Sunku stebėti, kad visi laikytumėmės namų taisyklių, kad vaikai prieš miegą susitvarkytų žaislus, kad ryte visi išsivalytų dantis, o apsiėmę padaryti vieną ar kitą darbą, kuris tikrai atitinka jų jėgas, atliktų jį iki galo. O vaikai, žinia, ne visada būna geranoriški, darbštūs, kruopštūs ir paklusnūs tarsi angelai. Jiems reikia išmokti susilankstyti drabužius, nusinešti į kriauklę indus, bendrauti, dalintis. Ir, aišku, viskas vyksta anaiptol ne taip sklandžiai. Dažnai tiesiog pristingu nuoseklumo, o kai susigriebiu – užverda kraujas. Ir vėl visi mėto drabužius kur papuola, be jokių skrupulų palieka indus ant stalo, o tik pradėję žaisti iš karto apsižodžiuoja ir susimuša. Kartais apima tikra neviltis: „Bet kodėl jūs manęs negirdite?“ – klausiu, kai panos visiškai nereaguoja į mano „ne“ ir spiegdamos prašo prieš miegą paskaityti dar. Ir dar, ir dar, ir dar. Nors buvo ne, ir ne, ir ne, nes jau vėlu, vėlu, vėlu. „Juk mes tavęs nebijom, nes tu mūsų mama,“ – argumentuoja Gerda. O Bernadeta paguodžia: „Nieko, išmoksi būti griežta, tada ir pasidarysi baisi.“ Na ir velniūkštės! Žinau, daug ko turiu mokytis, ir griežtumo taip pat. Bet žinau ir tai, kad griežtumas be intymumo yra neįmanomas, kad griežtas gali būti tik tas, kuris myli besąlygiškai. Todėl besimokydama būti griežta, mokausi ir nepraleisti progų pabūti su vaikais be galo intymiai. Su mažais – lengva. Galima glostyti, myluoti, žindyti. Vėliau intymumą galima kurti pokalbiais, tiesiog būnant kartu ir net pykstantis bei taikantis. „Žinai, kodėl štai čia yra griovelis?“ – klausiu Bernadetos, pirštu paliesdama įdubimą tarp nosies ir lūpų. Mes – susipykusios, bet eidama pro šalį neištvėriau neprisėdusi šalia jos, gulinčios ant žemės. „Ne,“ – vis dar pro sukąstus dantis atsako Bernadeta. „Vos gimęs kūdikis žino visas pasaulio paslaptis, bet paskui atskrenda angelas ir prideda pirštą jam prie lūpų. Štai taip, – pasakodama priglaudžiu pirštą prie jos lūpų. – Ir pasako: „Ša, niekam nepasakok.“ Kalbu beveik pašnibždomis, o žiūrėdama savo vaikui į akis patiriu tokį susitikimo džiaugsmą, kad akys tiesiog pritvinsta ašarų. Ir pyktis išgaruoja tarsi dūmas.
Vaikai mėgdžioja
Žinau, aš turiu dar labai daug mokytis. Ne tik būti griežta. Ir mokysiuos turbūt tol, kol mano vaikai taps pilnamečiai, o paskui gailėsiuosi, kad tuomet, kai jie buvo maži, buvau tokia „žalia“ ir visiškai neišmintinga. O kad kas nors leistų tuos pačius vaikus užauginti nors du kartus! Tačiau guodžiuosi bent tuo, kad vaikams ne taip svarbu turėti pačią geriausią, pačią išmintingiausią, pačią pačiausią mamą (vis tiek sava mama yra pati pačiausia, kad ir kokia ji būtų), kaip turėti mamą, kuri stengiasi, keičiasi, klysta ir keliasi, bando iš naujo, ieško. Juk vaikai mėgdžioja, o gebėjimas augti dvasia, mokytis iš klaidų, neapsileisti ir nenuleisti rankų man yra vertybė, kurią norėčiau perduoti ir savo vaikams. „Mama, bet tu vis augi ir augi,“ – susižavėjusi sako šešiametė Gerda, besivalydama dantis. – Tu greitai lubas praaugsi.“
Net šepetėlis iškrenta iš burnos. O aš sprogstu iš pasididžiavimo, nors aišku, ji kalba apie kažką, ko aš nė nenutuokiu. Tokia jau toji mano dukružė – ne šio pasaulio pilietė. Bet juk aš tikrai stengiuosi! Todėl, tiek jau to, manysiu, jog tai komplimentas.
Deja, vaikai mėgdžioja viską. Įtariu, kad ne tik veiksmus, bet ir mintis, jausmus, nuostatas. Kartais būtent vaikuose pamatau tai, į ką nė pažvelgti nenoriu. O nenoriu todėl, kad žinau: tai – iš manęs. Oi, kaip sunku pripažinti. Bijau, kad nuo šitų šelmių nieko nėra paslėpta, ir negali elgtis vienaip šalia jų, o kitaip, kai esi viena, nes jie viską perpranta akimirksniu. „Mama, tu visada esi šalia. Ir šalia darželio, ir šalia senelių. Mes visada esam šalia, mums tik atrodo, kad mes toli vienas nuo kito,“ – vakare, vėl besivalydama dantis, porina Gerda. Ech toji „vonios filosofija“! Bet šįkart net susigraudinu, užplūdus absoliučios tiesos pojūčiui. Kažkada skaičiau vieno žmogaus, tyrinėjančio smurto šeimoje priežastis, mintį, kurią nešiojausi labai ilgai: „Šiais laikais vyrai ilgisi moterų, kurių jau nebėra, o moterys ilgisi vyrų, kurių dar nėra.“ Perfrazuodama galiu pasakyti, kad tikriausiai yra taip, jog dabartiniai tėvai ilgisi vaikų, kurių jau nėra (paklusnių, nesiožiuojančių, besąlygiškai gerbiančių tėvus, na, tokių, kaip „mūsų laikais“), o vaikai ilgisi tėvų, kurių dar nėra. Aš labai noriu bent pabandyti tokia tapti.
Su meile mama Vilma
„Mamos žurnalas“
