Prieraišioji tėvystė. 6 principas – Nekokybiško laiko beieškant

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Trijų vaikų – Bernadetos, Gerdos ir Jurgio – mama Vilma Grigienė dalinasi patirtimi apie prieraišią tėvystę.

Taigi šeštasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Užtikrinkite nuolatinę ir meile pagrįstą priežiūrą. Kūdikiams ir vaikams reikia nuoseklaus, mylinčio ir jautriai į jo poreikius atsiliepiančio suaugusiojo, geriausiai – tėvų. Tai reiškia, kad jiems reikalingas jūsų ramus, geranoriškas, kasdienis buvimas šalia. Esant reikalui, jūs galite ieškoti jus pakeisti galinčio asmens, tačiau labai svarbu, kad jis gebėtų su vaiku užmegzti stiprų, prieraišų ryšį.“ (www.prieraisiojitevyste.lt)

Kartais užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei staiga išnyktų kambario, kuriame esu, sienos, į dulkes subyrėtų visi daiktai, už kurių galiu akimis užsikabinti: visi medžiai, namai, tvoros, mašinos. Jei akimirksniu iš po kojų išslystų žemė, ir ore ištirptų visi horizontai.

Kas būtų, jei staiga atsidurčiau bekraštėse platybėse, erdvėje, kuri manęs visai neberiboja? Jei labai gerai įsivaizduoju, mane apima baimė. Galbūt panašiai jaučiasi ir kūdikis, išslydęs iš šiltų, minkštų, visą kūną tampriai ir saugiai gaubiančių įsčių į vėsų, platų, erdvų pasaulį, kurio ribas dar reikia surasti? Bet tuomet tarsi angelo sparnai jį apgaubia mamos rankos. Jos tampa ribomis, kurias gera jausti. Jos globoja, maitina ir migdo, jos glosto ir keičia vystyklus, jos parodo, ką daryti galima, o ko – nevalia. Glėbyje saugu, o kai saugu, tuomet nebebaisu iš jo išsiveržti, eiti ir tyrinėti pasaulį, atrasti naujus horizontus ir mokytis jame gyventi.

Kokybiškas ir nekokybiškas laikas

Kartais tai vienur tai kitur pasigirsta nuomonių, esą vaikui svarbus tik „kokybiškas“ laikas – laikas, kai tėvai visa širdimi, protu ir kūnu yra su juo: kartu žaidžia, stato smėlio pilis, skaito knygas ar kartu dalyvauja įvairiausiuose užsiėmimuose. Prisipažinsiu, aš kartu su vaikais neminkau molio, nemokau jų dainelių, nežaidžiu su jais „namų“ ir neveriu karoliukų. Mes turime savų ritualų ir skiriame laiko betarpiškam buvimui kartu, tačiau aš manau, kad „nekokybiškas“ laikas, tas laikas, kai mama tiesiog yra namie ir dirba savo darbus, kai bet kada gali užklijuoti pleistru nubalnotą kelį, skusdama bulves atsakyti į šimtą vieną būties klausimą, kai kartu sutvarko kojinių stalčių ar išsiuvinėja mylimam žaisliukui šuns nukramtytą nosį, irgi yra vertingas. O šiais laikais, kai ramaus buvimo yra vis mažiau, būtent toks laikas ir yra tikras lobis.

Į kambarėlį, kuriame pasislėpusi nuo žaidimų triukšmo, spaudau kompiuterio klavišus, tyliai įsėlina Bernadeta. Susirango šalia. Atsiriša medžiaginį maišelį, kuriame laiko savo gintariukus. „Ką darysi?“ – klausiu. „Ai, peržiūrėsiu savo gintarus,“ – atsako. O man pasiteiravus, kodėl nenori to daryti savo kambaryje, nes aš vis tiek dabar negaliu žiūrėti kartu, pareiškia, kad jai visai nereikia, jog peržiūroje dalyvaučiau ir aš, bet šalia mamos viskas vis tiek yra kitaip. Aš toliau maigau klavišus, nes darbo atidėti tikrai negaliu, o ji sėdi šalia, dėlioja savo turtą, ir aš jaučiu, kad mums abiems yra gera. Man patinka būti su vaikais, kai jie žaidžia savo žaidimus, o aš dirbu savo darbus. Man patinka viena akimi juos stebėti.

Tuomet galiu sužinoti apie savo vaikus labai daug. O kartais bežiūrint širdį užplūsta tokia šiluma ir toks linksmumas, kad neištveriu kaip nors tos situacijos neaprašiusi. Pamenu, kartą lyginau skalbinius, o tuomet dar keturmetė Gerda pati viena ėmė žaisti „namus“. Žaidė garsiai: „Bet jau tas mano vyras tai toks „plepikas“! Skambina man ir skambina. Na jau negaliu. Aš nieko nespėju padaryti! Dar ir vaikas bliauna visą laiką… Aš duodu jam „papuką“, o jis vis tiek bliauna. Ir tas vyras dar skambina ir skambina, plepa ir plepa. Na jau žinok, net mano draugės man tiek neskambina, kiek jis. Ir čia visą laiką jis pats. Aš jam niekada neskambinu. Nieko per jį nespėju, o jis vakare ir to vaiko dar nepažiūri… Tik plepa ir plepa. Na ir ką man dabar su tuo vyru daryti? Va, ir vėl skambina…“ Širdyje juokiausi. Ech, kad mano vyras man tiek skambintų… Būčiau tikrai nieko prieš.

Paprastas-nepaprastas angelo darbas

Mama, noriu valgyti! Mama, kur mano kojinės? Ma-a-a-ama, įpilk pieno! Mama, ar tu nematei mano katytės Angliukės? Mama, marškinėlius vilktis ilgomis rankovėmis ar trumpomis? Mamaaaaaa, pa-ka-ko-jauuuuuu! Tokiomis akimirkomis nejučiomis prisimenu H.Radausko eilėraštį apie mechaninį angelą: „Mechaninio angelo pareigos nesudėtingos: / valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno, / žiūrėti pro langą, kaip sienomis laipioja gaisras, / kalbėtis su lempomis apie senas gadynes.“ Ir iš tiesų, juk nieko čia sudėtingo: valdyti „žaibus“, dalinti duoną ir pieną, žiūrėti, kaip per penkias minutes aukštyn kojomis apverčiami namai, nes „toks žaidimas“, ir kai visi sumiega, prisiminti senas gadynes…

O jeigu viso to nebūtų? „Mama, kai mes dabar pamiegosim, atsikelsim, nusiprausim, apsirengsim ir pavalgysim, tada jau eisim į darželį?“ – klausia Jurgis, o man tas jo „pamiegosim, atsikelsim“ skamba tarsi muzika. Aš labai stengiuosi suteikti mūsų kasdieniam gyvenimui struktūrą, išlaikyti ritmą ir ribas.

Pasirūpinti vaiku man visų pirma ir reiškia pasirūpinti tuo, kad vaiko dienos turėtų savą abiems tinkamą ritmą, o ribos būtų aiškios ir suprantamos. Beprotišku greičiu į priekį lekiančiame pasaulyje tai nėra paprasta, bet vaikai taip jaučiasi saugesni. Matau, kaip išslydus iš įprasto gyvenimo, jie tampa kitokie, o nurimę į kasdienybę vėl ima žvelgti kūrybiškai. Aš nebijau nuobodulio ir rutinos. Kartais ja mėgaujuosi: gaminu maistą, ieškau kojinių, įpilu pieno, surandu katytę Angliukę, einu į lauką patikrinti, koks oras, ir nusprendžiu, kaip reikia apsirengti, o pasigirdus kurtinančiam „jauuuuuuuu“, einu padėti nusivalyti užpakaliuką. Ir vis dėlto žinau: „Mechaninio angelo pareigos sudėtingos: / užremti duris, neleisti Mirties į vidų, / o jai įėjus, parodyti miegantį brolį / ir ją įtikinti, kad jis neturi sielos.“ Bet tai jau filosofija…

Mama, aš pats

Vitos Jurevičienės nuotr.

Vitos Jurevičienės nuotr.

Kažkada girdėjau posakį, kad svarbu gyventi ne dėl vaikų, o su vaikais. Šiuo posakiu aš iki šiol žaviuosi.

Galbūt todėl man atrodo labai svarbu turėti kantrybės ir nuoseklumo padėti vaikui augti ir tapti savarankiškam. Kartais kyla begalinė pagunda aprengti, apauti batus, neleisti kartu maišyti blynų tešlos ir pačiai išsiplauti grindis. Nes tuomet, kai kantriai laukiu, kol trimetis pats apsimaus pėdkelnes ir apsiaus batus, kai plaunu baltais miltais nuklotas virtuvės grindis ir sausa pašluoste valau kambarį, kurį prieš penkias minutes „jūriniu būdu“ tarsi laivo denį išplovė darbščioji trijulė, nejučiomis apima baisi graužatis, kad tuo metu kitos mamos kartu su vaikais dainuoja, žaidžia lėlių teatrą, lipdo darbelius iš plastilino, o aš štai ir vėl nieko nespėju. Tada man reikia prisiminti, koks gražus ir koks nepaprastai trapus yra vaikų pasaulis, kuriame jie kuria savo žaidimus ir lipdo figūrėles, kurios yra panašios į vėžlį, bet visai ne vėžlys, o „paprastas kažkas“. Suprantu, kad nenoriu veržtis į jų stebuklingą pasaulį, paversdama jį abejotinos vertės savojo pasaulio kopija. Todėl verčiau jau kartu su vaikais skirsiu laiko visiems „aš pats“.

Tik kartais visos mano pastangos vaikų iniciatyvos neriboti nueina šuniui ant uodegos. Štai Jurgis balkone laisto gėles. Aš vis pribėgu, kad padėčiau perstumti kėdę prie kito lovelio ir pripildyti laistytuvą. Bernadeta vėl kepa „Padaužų kaimo“ pyragą, todėl ketvirtą kartą pripildžiusi laistytuvą, išimu iš šaldytuvo citriną ir kruopščiai ją nuplaunu – pyragui bus naudojama citrinos žievelė. Žvelgiu į rietuvę indų, kuriuos suplauti, žinoma, teks man. O tuo metu Gerda trūks plyš užsimano megzti, nors jos supratimas apie mezgimą visai menkutis. Pabandyti ji vis tiek nori, ir aš būčiau tikrai nieko prieš pamokyti, tik štai niekaip nesuprantu, kodėl jie negali tuos mamos kantrybei imlius darbus daryti paeiliui, ne visi iš karto? Juk būtų daug paprasčiau…

Noriu šitos mamos

Kai ankstų sekmadienio rytą išdžiausčiusi skalbinius lipu aukštyn į miegamąjį, ant laiptų randu sėdintį Jurgį. „Mama yra mama, o tėtis yra tėtis,“ – pareiškia piktokai nusiteikęs, o aš nesuprantu, kas čia darosi. Netrukus paaiškėja – kai Jurgis pabudo, lovoje tebegulėjęs Mindaugas bandė apsimesti mama. Krizendama klausiu savo maminuko, kodėl jam netiko „ta mama“, o jis tvirtina, kad jam reikia „šitos“ ir pribėgęs dar baksteli pirštu – šitos mamos.

Prieš eidamas į vonią mano vyrelis bando suderėti, kad praustis jam irgi padės „šita mama“, o kai Mindaugas prieš vakarienę pakelia prie kriauklės pasakęs, kad „savo vyreliui“ rankas padės nusiplauti visada, šis išdidžiai mesteli: „Aš ne tavo, aš mamos vyrelis.“ Bet rankas nusiplauna ir tėtės pakeltas. Iš tiesų, kai vaikai paaugo, aš iš naujo atradau pasaulį už namų durų – mėgstamą darbą (džiaugiuosi, kad ne visą dieną), įdomius seminarus, susitikimus su draugais, todėl vaikus kartais palieku tėtės globai, kartais – seneliams, o kartą pagalbos teko paprašyti savo draugės mamos. Beje, su šia moterimi mano vaikai taip susidraugavo, jog kitą dieną tiesiog maldavo vėl nuvežti pas „tą močiutę“. Savo laisve nepiktnaudžiauju, bet dabar iš namų išeinu daug ramesne širdimi nei kažkada, kai palikti tekdavo tik vyriausiąją Bernadetą. Prisipažinsiu, tuomet iš tiesų maniau, kad palikusi vaiką seneliams, padarysiu kažką siaubingo, suardysiu šeimos harmoniją, pakenksiu gležnai vaiko psichikai, o gal net prarasiu jį – savąjį vaiką – amžiams. Dabar manau, kad vaikui svarbiausia ne tai, kad mama visada – dieną ir naktį – būtų šalia, o tai, kad išėjusi visada sugrįžtų. Ir tai jis gali patirti tik išmokdamas atsisveikinti ir vėl susitikti. Kuo augesnis vaikas, tuo daugiau artimų, bendraujančių suaugusių žmonių jam reikia, kad galėtų augti laimingas ir savimi pasitikintis. Jurgis, nors ir maminukas, atsisveikina nesunkiai, labai pasiilgsta „juodo senelio“ (t.y. mano nepražilusio tėčio), o vakare, paguldytas į lovą ir paklaustas, ar nori paimti mane už rankos, suniurzga: „Neeee… Aš noriu Mortos…“ Morta – Jurgio draugė, dėl kurios į darželį vyrukas mielai žygiuotų ne tik darbo dieną, bet ir savaitgalį. Aš nusišypsau, prisiminusi savo mažąją „martelę“, ir pirmą kartą iškeliaujame sapnų karalystėn nesusikibę už rankų.

Priglausti ir paleisti

Tikrai ateina laikas, kai vaikus reikia paleisti. Mažo kūdikėlio palikti seneliams negaliu, o trimetį jau išleidžiu viešnagėn su džiaugsmu. Pirmąja koše išdidžiai maitinu, o praėjus keleriems metams ir šaukštą liepiu pasiimti patiems. Stebiu, kaip ateina laikas, ir vaikai patys pradeda valytis dantis, tvarkytis tualete, o paskui, žiūrėk, ir sumuštinį patys susitepa. Ne tik patys susitepa, dar ir man su džiaugsmu sutepa, kol mėgaujuosi levandomis kvepiančia vonia. Pamažu pirminius poreikius (būti pamaitintam, kai esi alkanas, saugiai užmigdytam, kai esi pavargęs, aprengtam, kai šalta) išstumia kiti, nes pavalgyti, užmigti ir apsirengti moka patys. „Maži vaikai, maži vargai“ – sako senoliai, ir jie yra visiškai teisūs, nes angelų iš pareigų niekas neatleidžia, tik problemos tampa sunkiau įveikiamos, norai – nelengvai įgyvendinami, o mintys – vis painesnės. Ateina laikas, kai reikia mokytis ne tik rūpintis, bet ir pasitikėti. Pasitikėti su begaline meile.

O kol kas sėdime ir žiūrime pro langą į apniukusį, lietaus pritvinkusį rudens dangų. „Žiūrėk, jau pusė vakaro,“ – sako Jurgis, nors dar tik ankstyvas rytas. Prasideda nauja, tokia panaši į praėjusias ir kartu tokia nepakartojama diena.

Su meile mama Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = vienas

Kitos temos: