Gal nuskambės keistai, tačiau kalbant apie ryšio su vaiku kūrimą neįmanoma nepaminėti… išsiskyrimų. Atrodytų, tai visiškai priešinga: ryšys – tai suartėjimas, bet ne išsiskyrimas, kuomet ryšys lyg ir nutraukiamas. Iš tiesų ryšys tarp dviejų žmonių (kalbame ne tik apie mamą ar tėtį ir vaikelį, bet ir apie bet kokią kitą porą: drauges ar draugus, mylimuosius, sutuoktinius…) yra pusiausvyra tarp artumo ir atstumo išlaikymo.
Nuolatinis suartėjimas ir atsitraukimas
Pernelyg suartėję, „prilipę“ pradedame prarasti save, nes ima atrodyti, kad gyvename ir net kvėpuojame tuo, kuo gyvena ir kvėpuoja mums artimas žmogus. Kartais jaučiame, kad net nebeturime savo norų, nes norime to, ko nori kitas. Tada pradedame trauktis atgal ir ieškome savo individualybės, bandome suprasti, ko reikia mums patiems. Išlaikyti tinkamą pusiausvyrą, kad ir jaustume artumą, ir neprarastume savęs, kaip atskiros asmenybės, yra tikras menas, ir šią pusiausvyrą visą gyvenimą su kiekvienu naujai sutiktu žmogumi nepaliaudami bandome atrasti iš naujo. Kalbant praktiniais pavyzdžiais, tikriausiai esate pajutę, kad per atostogas norisi ir pabūti vienumoje, paskaityti knygą, bet ir su artimaisiais ar draugais susitikti būtų neblogai…
Puiku, jei pavyksta padaryti ir viena, ir kita. O gal kelias dienas paskaitę ar tingiai pasilepinę nuošalia ežero pakrante su dideliu džiaugsmu išsiruošite į triukšmingą vakarėlį – tai irgi bus pusiausvyra tarp atsiskyrimo ir suartėjimo. Ir kiekvienam iš mūsų reikia vis kitokio santykio tarp vienumos ir bendravimo, taigi visiškai normalu, jei, tarkim, vienam prireikia poros savaičių gyvenimo miške, kad atsirastų noras ieškoti daugiau kompanijos, o kitam ir po pusdienio jau niežti rankos skambtelėti draugams ir susitikti.
Prieraišumo formavimosi raida
Prieš kalbant apie vaiko reakcijas, kylančias išsiskyrimo metu, būtina paminėti tai, kaip formuojasi prieraišumas. Skirtingais amžiaus tarpsniais kūdikio ryšys su artimu žmogumi šiek tiek kitaip pasireiškia, todėl ir kalbėsime apie nevienodą vaiko elgesį. Naujagimiai dar nereaguoja į tai, kad juos ant rankų paima ne mama, o tėtis ar senelė, tačiau kai mamai reikia atsiskirti nuo metinuko – gali būti daug ašarų ir pykčio. Tad kuo skiriasi prieraišumas kūdikiui augant?
1. Pradinė, arba ikiprieraišumo, fazė. Ši fazė prasideda kūdikiui gimus ir trunka keletą savaičių. Kūdikis reaguoja į žmogų, kuris yra arti: kreipia į jį žvilgsnį, seka žvilgsniu, verkia (tai sugeba jau nuo pat gimimo), šypsosi arba skleidžia įvairius garsus (šypsotis ir „kalbėti“ pradeda ne iškart gimęs, bet neilgai trukus). Šie signalai skatina kitus žmones prieiti, galbūt paimti ant rankų, todėl jie priskiriami prieraišumo elgesiams.
Be abejo, sutiksite, kad verksmas – labai stiprus signalas, skatinantis prieiti prie kūdikio: verkiantį visada norisi nuraminti, pasūpuoti ar paglostyti arba bent jau kažką raminamo pasakyti. Ne ką silpnesnis signalas yra ir šypsena, kuri skatina mamą ar kitą suaugusįjį ne tik ateiti prie kūdikio, bet ir ilgiau prie jo pabūti. Iš kūdikio elgesio formų, skirtų aktyviam kontakto siekimui ir palaikymui, dar galima paminėti ieškojimą, čiulpimą, griebimą ir kūno pozos pritaikymą, paėmus kūdikį ant rankų (tai yra, kaip jis „įsitaiso“ mamos ar kito žmogaus glėbyje).
Žinoma, kad jau tik gimę kūdikiai geba atskirti motinos balsą ir kvapą, tačiau šioje fazėje jie vienodai reaguoja į visų suaugusiųjų bandymus nuraminti, globoti. Fazė baigiasi ir
pereinama į kitą fazę tada, kai kūdikis jau nuosekliai ir nuolatos atskiria motiną ją matydamas. Mokslininkai mano, kad tai gali užtrukti mažiausiai pirmas 8 savaites, dažniau – apie 12, o esant nepalankioms aplinkybėms – ir ilgiau.
Pirmojoje fazėje pradeda formuotis kūdikių aplinkos lūkesčiai, tai yra kūdikiai greitai pajunta, kad suaugusieji teikia nusiraminimą ir kad jiems priėjus viskas bus gerai.
2. Prieraišumo radimosi fazė (2-7 mėnesiai). Šios fazės metu kūdikio signalai nukreipiami į vieną ar daugiau išskirtų žmonių, o kalbant paprasčiau – nors kūdikiai draugiškai reaguoja į daugelį aplinkinių, jie ryškiau tai daro, kai šalia yra motina. Kūdikis aiškiai atskiria ne tik pažįstamus nuo nepažįstamų žmonių, bet ir vieną pažįstamą žmogų nuo kito, pažįstami žmonės kūdikiui tampa svarbūs, jiems jis ima teikti pirmenybę. Šis pirmenybės teikimas pasireiškia tuo, kad vieni žmonės gali lengviau nuraminti kūdikį nei kiti, jiems kūdikis greičiau ir dažniau šypsosi, guguoja ir t.t.
Šiuo laikotarpiu atsiranda bendravimas su atsaku tarpusavyje: tai yra, kūdikis šypsosi ir laukia, kada mama jam atsakys šypsena, „kalba“ su mama dialogais (mama pakalbina kūdikį – jis jai atsakydamas suguguoja). Formuojasi kūdikio pasitikėjimas savimi (kūdikis jaučia, kad jis gali sukelti ir numatyti kito žmogaus elgesį – aš galiu sukelti mamai šypseną, tada ji mane paims ant rankų ir pakalbins) ir kitais (mama galima pasitikėti – ji ateis, kai man jos reikės).
3. Aiškaus prieraišumo fazė (prasideda apie 6-7 gyvenimo mėnesį, gali šiek tiek vėluoti iki pirmųjų metų pabaigos, ypač tada, kai kūdikis mažiau bendrauja su pagrindiniu globėju, ir tęsiasi antraisiais bei trečiaisiais gyvenimo metais). Šios fazės metu kūdikis kur kas aktyviau ieško kontakto su prieraišumo asmeniu (pavyzdžiui, mama). Jis jau pradeda daugiau judėti – šliaužioti, ropoti, vėliau – ir vaikščioti, todėl neapsiriboja vien signalų siuntimu (kaip minėjome aukščiau: verksmu, šypsena ir kitais), bet ir aktyviai juda prie mamos. Tai labai aiškiai matome atėję į svečius pas šio amžiaus kūdikį auginančią šeimą: kur buvęs, kur nebuvęs mažylis meta ką daręs ir skuba pas mamą, ypač jei nori pasiguosti užsigavęs ar išsigandęs, seka paskui ją, kai ji išeina, ir pasitinka grįžtančią.
Atsiranda ir naujų elgesio formų, susijusių su prieraišumu: tai apsikabinimas, ropštimasis mamos kūnu, įsikniaubimas veidu į ją. Kita vertus, kūdikis nebėra susitelkęs vien į savo prieraišumo asmenis, tai yra jam nebėra svarbu kuo daugiau praleisti laiko ant rankų, bendraujant su mama: jis daug aktyviau domisi aplinka ir tyrinėja daiktus.
Šiuo amžiaus laikotarpiu kūdikis pasirenka bendrauti tam tikrus žmones, galinčius pakeisti mamą (ar kitą svarbiausią prieraišumo asmenį), o elgesys, kuomet mažylis bendrauja su visais draugiškai, neišskirdamas pažįstamų ar nepažįstamų, nyksta. Nepažįstamuosius kūdikis pradeda priimti labai atsargiai, vėliau gali pradėti nuo jų slapstytis.
Šiai fazei ypač būdinga tai, kad kūdikiai labai aiškiai protestuoja (verkia), kai juos palieka pagrindinis globėjas (dažniausiai mama). Verksmas skirtas mamai ir juo siekiama, kad ji kuo greičiau grįžtų prie kūdikio. Tokia reakcija susijusi su labai svarbiu laimėjimu: supratimu, kad mama niekur neišnyksta, kai išeina už vaiko akiračio ribų – tai yra, kad ji nuolat egzistuoja.
Be to, šioje fazėje kūdikis jau pradeda aplinkos įvykius suprasti kaip ženklus, padedančius numatyti, kas bus toliau: jei mamos veiksmai yra nuoseklūs ir vienodi, kūdikis pradeda juos numatyti. Toks numatymas padeda vaikui jaustis saugiau, nes jam aišku, kas po ko vyks.
Tuo ir paremtas ritualų kūrimas: kai kas vakarą kartojamas tam tikras elgesys, pavyzdžiui, ruošimasis miegui, kūdikis žino, kas po ko bus (prausimasis, ruošiama lovytė, pižama, pasakėlė ir miegas), taigi kiekvienas etapas užtrunka trumpiau, nei elgiantis kas kartą kažkaip naujai, neįprastai.
4. Tikslingos partnerystės fazė (prasideda trečiųjų metų pabaigoje). Šiai fazei būdingas sumažėjęs vaiko egocentriškumas. Vadinasi, vaikas vis labiau suvokia, kaip mama jaučiasi ir kodėl ji elgiasi vienaip ar kitaip. Vaiko ir mamos bendravimas tampa abipusiškesnis, abu jie gali vis geriau derintis vienas prie kito, atsižvelgti į kito norus. Be abejo, visa tai vyksta laipsniškai, prieraišumo elgesys vis labiau sudėtingėja, atsiranda naujų būdų kurti ryšį (pavyzdžiui, kūdikiai dar tik pradeda „kalbėti“, o didesni vaikai jau kalbėdami sugeba aiškiai išsakyti tai, ko nori ir ką jaučia).
Mokslininkai mano, kad, nors žmogui bręstant jo elgesys keičiasi, vis dėlto prieraišumo procesų esmė nesiskiria nuo ketvirtosios fazės, todėl kitų prieraišumo raidos fazių nebeišskiriama. Žmogui suaugus prieraišumas prie tėvų silpnėja, sukuriami kiti ryšiai, bet ir suaugusiems žmonėms turi įtakos jų ankstyvieji santykiai ir vaikystėje sukurti ryšiai su pagrindiniu globėju.
Atsiskyrimo nerimas
Sugrįžkime prie atsiskyrimo nerimo. Kaip jau minėjome, jis ypač būdingas trečiajai, aiškaus prieraišumo, fazei, kuomet vaikas pirmenybę teikia mamai ar keliems prieraišumo asmenims, tačiau vengia bendravimo arba protestuoja prieš nepažįstamus ar tiesiog „nepripažįstamus“ žmones.
Stipriausiai atsiskyrimo nerimą pastebime 6-9 mėnesiais, ir jis yra visiškai normali raidos dalis. Priešingai, atsiskyrimo nerimo nebuvimas gali būti sutrikusios raidos požymis.
Straipsnyje, kuriame kalbėjome apie prieraišumo sutrikimus, minėjome, kad neslopinamam prieraišumo sutrikimui būdinga, jog vaikai, augantys globos namuose, siekia ryšio su bet kokiu žmogumi, kuris parodo jiems nors kažkiek dėmesio.
Deja, šie vaikai nepajėgia užmegzti jokių pastovių, „tikrų“, ryšių ir neišgyvena, jei kokio nors žmogaus netenka. Mes patys, būdami suaugę, žinome, kad stipri meilė ir stiprus nerimas dėl galimos netekties nuo pat pradžių yra neįmanomi vienas be kito: „Ar pajėgsiu iš tiesų pamilti, rizikuodamas tuo, kad būsiu paliktas?“ – tai klausimas, kuris kyla visą mūsų gyvenimą ir į kurį kiekvienas iš mūsų turi atsakyti pats.
Jei netekties grėsmė atrodo pernelyg didelė, tai yra, kad išsiskyrus be galo skaudės ir ilgai teks išgyventi, naujų santykių taip ir nepasiryžtame užmegzti, todėl tenkinamės paviršutinišku bendravimu, o ne gilesniu, artimesniu ryšiu. Panašiai ir vaikai, buvę palikti (dažniausiai – ne vieną kartą), neišdrįsta pamilti naujo žmogaus, nes jų neapleidžia baimė, kad bus palikti. Todėl jiems nėra sunku išsiskirti – jie tiesiog neužmezga ryšio, todėl ir nereikia jo nutraukti, netenka išgyventi netekties baimės. Dažnai tokiems žmonėms, nuo vaikystės nesugebantiems pasinerti į šiltą santykį nors su vienu žmogumi, labai sunku padėti net ir tada, kai jie ieško pagalbos, nes norint pagydyti jų sielą, jie turėtų pajėgti užmegzti ryšį su psichoterapeutu. Deja, to nepadarius kažką pakeisti iš esmės neįmanoma.
Pyktis ir priešiškumas
Kalbant apie prieraišumą ir atsiskyrimo nerimą, dar norisi paminėti ir priešiškumą, nors paprastai jam skiriama mažiau dėmesio nei nerimui. Kai su kūdikiu ar vaiku tenka išsiskirti, pavyzdžiui, dėl gulimosi į ligoninę, vėl sugrįžus ir susitikus vaikai neretai iš pradžių ignoruoja tėvus, o vėliau keletą dienų ar net savaičių gali būti ypač dirglūs ir perdėtai verksmingi bei neklusnūs. Kūdikiai ir maži vaikai dėl savo ribotų mąstymo galimybių dar negali suvokti, kad buvo objektyvių, „pateisinamų“ priežasčių, dėl kurių išsiskyrimas buvo neišvengiamas, tačiau jie suvokia, kad tada, kai jiems mamos labai reikėjo, jos šalia nebuvo. Taigi mama jų akyse tampa „bloga“, tokiu būdu – jų pykčio taikiniu.
Panašias pykčio reakcijas labai dažnai galima pastebėti, vaikams pradėjus lankyti darželį ar, pavyzdžiui, kuriam laikui pasilikus pas senelius be tėčio ir mamos (ar be kurio nors vieno iš tėvų). Nenustebkite, jei atėjus pasiimti jūsų sūnus ar dukra nusisuks, nubėgs žaisti ar pareikš, kad jam ar jai geriau pas senelius.
Tai jums skirtas pyktis už tai, kad jį (ją ) palikote ir nebuvote šalia, kai vaikui galbūt labai jūsų reikėjo…
Kaip padėti įveikti atsiskyrimo nerimą: mamos indėlis
Taigi sutarėme, kad atsiskyrimo nerimą jaučia didžioji dauguma vaikų, ir normaliau jį jausti negu nejausti. Vis dėlto nėra lengva matyti, kaip mažylis verkia ir išgyvena, kai mama turi kažkur išeiti arba palikti jį darželyje. Ką tuomet daryti? Kaip sušvelninti atsiskyrimo nerimą?
Yra šeimų, kurios nusprendžia verčiau neleisti vaiko į darželį, jei mato, kad šis sunkiai išgyvena išsiskyrimus, taip pat yra šeimų, nekreipiančių į ašaras dėmesio ir manančių, kad visi vaikai verkia, taigi nieko tokio, jei pradėjus lankyti darželį šiek tiek laiko teks iškęsti mažylio nenorą atsiskirti nuo mamos.
Tad kaip nuspręsti, kas teisinga?
Pirmiausia svarbu paminėti, kad tai, kaip vaikas jaučiasi atsiskirdamas, labai didele dalimi priklauso nuo mamos būsenos. Jau ne vieną kartą minėjome ankstesniuose straipsniuose, kad mamos nejučiomis, pačios to sąmoningai nesuvokdamos, perduoda savo patirtį (tiek teigiamą, tiek ir neigiamą) ir savo vaikams. Dažnai tenka išgirsti mamą sakančią: „Mane pačią leido į lopšelį nuo metukų, ir viskas buvo gerai, prisitaikiau, taigi manau, kad ir mano vaikui nieko blogo nenutiks“. Tai gali būti ir tiesa, tačiau žinant, kad metų sulaukęs vaikas turėtų sunkiai atsiskirti nuo mamos, protestuoti, gali būti ir taip, kad ši skausminga patirtis buvo nustumta gilyn į pasąmonę, o liko tik jausmas, kad viskas gerai. Tokiu atveju mamai susidūrus su tokia pačia situacija gali būti sunku priimti savo vaiko jausmus, nes jie „užkabina“ jos pačios sielos gelmėse likusį ir neišgyventą skausmą, todėl ją gali erzinti vaiko ašaros, gali norėtis greičiau pabėgti iš darželio ir nebūti šalia, kai vaikui bus liūdna ir skaudu. Šioje situacijoje mamos paprastai perleidžia visą iniciatyvą auklėtojoms, o mažylio išgyvenimus vertina kaip įprastą ceremoniją pratinantis prie darželio. Gali būti ir taip, kad mama net nepastebi, kad vaikas liūdnesnis, dirglesnis, nes tai supratus gali būti per sunku išbūti su savo išgyvenamais jausmais.
Priešingas problemos sprendimas – kai mamai dėl jos pačios patirties kilę išgyvenimai užplūsta tokiu stiprumu, kad ji net nepajėgia palikti savo mažylio darželyje. Jai per daug skausminga girdėti jo verksmą, atrodo, kad vaikas jaučiasi be galo vienišas ir paliktas. Būna, kad tokios mamos savo vaikų nebeleidžia į darželį, sakydamos, kad jie nepriprato, bando ieškoti auklės ar pačios apsisprendžia likti namie ir auginti vaikus, kad jiems nereikėtų eiti į darželį.
Vis dėlto tiek vienu, tiek kitu atveju reikėtų prisiminti, kad atsiskyrimo nerimas egzistuoja, ir vaikui naujoje aplinkoje, be mamos, gali būti baisu, liūdna ir neramu. Tačiau tai normali raidos dalis, ir skirti visas jėgas tam, kad atsiskyrimo nerimo būtų kaip nors išvengta, nėra vienintelis ir pats geriausias sprendimas. Kaip ir dažniausiai gyvenime būna, geriausia ieškoti aukso viduriuko.
„Mamos žurnalas“
