„Prieraišos teorijos“ esmė paprasta: vaikams nepakanka maisto, šilumos ir fiziologinių poreikių patenkinimo. Nuo pirmų dienų vaikui reikia gilaus emocinio kontakto su suaugusiu žmogumi. Konsultuoja Romualdas Šemeta, akušeris – ginekologas, Nėščiųjų mokyklos vadovas/
Vaikas turi jausti tėvų meilę ir prieraišą nuo pastojimo momento. Negalima „sugadinti“ vaiko sąmoninga meile, nešiojimu, mylavimu. Pirmieji gyvenimo metai, kol jis pats neišmoks judėti, turėtų praeiti ant mylinčių suaugusiųjų rankų. (Gaila, kad daugelį mūsų, dabartinių suaugusiųjų, vaikystėje ant rankų mažai nešiojo.)
Prieraiša vaikui gimus vystosi palaipsniui, kasdien bendraujant. Kūdikis jaučia natūralų poreikį (alkį, troškulį, diskomfortą), kurio jis negali savarankiškai patenkinti, todėl verkia. Suaugęs žmogus atsiliepia į šauksmą, pamaitina, duoda vandens, keičia sauskelnes ir tuo pat metu švelniai kalba, bučiuoja ir spaudžia prie savęs. Diskomfortas dingsta, vaikas jaučia ramybę ir pasitenkinimą. Dėl tokio sveiko „prieraišos santykių rato“ vaikas jaučiasi vertingas, geras, svarbus, jis išmoksta pasitikėti savo artimiausiu žmogumi, dėl to gimsta pasitikėjimas ir kitais žmonėmis.
Svarbu ne tik mamos, bet ir tėčio jausmai
Laukiantis kūdikio, labai svarbu, kad būsimoji mama jaustųsi rami, saugi, mylima, kad visa giminė būsimąjį naują šeimos narį sutiktų su džiaugsmu. Bet nemažiau svarbu ir būsimojo tėvo elgesys: jo pasirengimas vaiko gimimui. Jo noras mylėti ir susidoroti su kasdieniais sunkumais tampa tvirtu šeimos gerovės pagrindu.
Gimdymo akimirkos
Didelės reikšmės prieraišai susidaryti turi pats gimdymas. Prieš keletą dešimtmečių, kai vyrai į gimdyklas nebuvo įleidžiami, medicinos darbuotojus neramino tik kūniškoji gimdymo pusė: gimdos sąrėmių dažnumas, gimdos kaklelio atsidarymas, perėjimas per gimdymo kanalą. Dar iki šiol kai kur ignoruojama, kad iš esmės gimdymas yra psichologinis reiškinys. Gimdymo prasmė – ne tik „vaisiaus ir placentos išstūmimas“, bet ir vienos visumos pavertimas dviem atskirais amžinai susijusiais gyvenimais. Neįkainojamą dovaną vaikams įteikia mamos, kurios gimimo metu sugeba „pažvelgti savo vaikui į akis“. Džiaugsmingas nusiteikimas, besąlygiškas priėmimas padeda ir pačiai gimdančiai moteriai: sumažėja streso lygis ir net skausmas gimdymo metu.
Jei dėl kokių nors priežasčių kontaktas su motina pirmosiomis gyvenimo minutėmis yra neįmanomas, vaikas gali patirti psichologinę traumą. Tuo pačiu metu ir pati mama gali patirti psichologinę traumą. Motinos ir vaiko atskyrimas po gimdymo gali būti viena iš pogimdyminės depresijos priežasčių.
Įprastomis aplinkybėmis viskas turėtų vykti pagal gamtos suformuotą scenarijų: vaikas psichologiškai priimamas, nekantriai laukiamas, juo džiaugiamasi. Pirmomis gyvenimo minutėmis jis mato, jaučia, paliečia savo tėvus, jaučia įprastą motinos širdies plakimą, girdi pažįstamą balsą. Tėvas po gimdymo lieka su žmona ir vaiku, saugo juos abu, kol moteris neturi jėgų. Ir tada kūdikiui ne taip baisu patekti į nepažįstamą pasaulį: jis jaučia artimų žmonių buvimą, jų šilumą, laimę, meilę. Tai yra stabilumo, tvirtos prieraišos garantija visam gyvenimui.
Nuo gimimo iki 3 mėnesių
Prieraiša vystosi etapais. Nuo pirmųjų gyvenimo minučių kūdikiui svarbus dažnas akių ir kūno kontaktas. Tai beveik svarbiau už maistą ir šilumą. Nešioti ant rankų, kalbėti su vaiku, žiūrėti jam tiesiai į akis, šypsotis, girti, išpažinti savo meilę. Idealiu atveju visus pirmuosius metus vaikas kuo ilgiau turi praleisti ant tėvų rankų, o ne lovelėje, vežimėlyje ar manieže. Pirmieji trys kūdikio gyvenimo mėnesiai paprastai vadinami „ketvirtuoju trimestru“, „nešiojimo baigimu“. Kas daugiausia laiko rūpinasi kūdikiu, kas jį nešioja ant rankų, kalbasi, maitina, maudo, glamonėja, su tuo kūdikiui ir formuojasi patikima prieraiša. Artimas suaugęs žmogus išmano kūdikio poreikius, supranta juos pagal balso intonacijas ir jaučia vaiką.
Nuo gimimo ir iki 3 mėnesių kūdikiai gana beatodairiškai reaguoja į žmones: nesvarbu, kas rūpinasi, svarbiausia, kad yra pastovumas, meilė ir priežiūra. Šio amžiaus kūdikiai dar neišskiria savo suaugusiųjų rato. Veikia refleksai, kuriuos paveldėjome iš tolimų protėvių. Jie atsiradę iš tų laikų, kai kūdikis turėjo, tiesiogine to žodžio prasme, būti su savo suaugusiuoju, kad liktų bendruomenėje ir išgyventų. Tai griebimas, kabinimas, paieškos refleksas, čiulpimas, Moro refleksas (tai reakcija į išgąstį: išgirdęs stiprų netikėtą garsą vaikas kilsteli, išskleidžia plačiai į šonus rankas, pasilikdamas tokioje padėtyje kelioms sekundėms).
Be to, kūdikiai turi priemonių, kurios labai padidina jų galimybes išgyventi: tai verkimas, čiauškėjimas, akių kontaktas, socialinė šypsena.
Nuo 3 iki 6 mėnesių
Nuo 3 iki 6 mėnesių kūdikis jau sutelkia dėmesį į pažįstamus žmones, pradeda išskirti „savus“ ir apdovanoja vieną konkretų asmenį aktyvesniais dėmesio ženklais. Šypsenos, čiauškėjimas, verkimas vis dažniau adresuojamas tam, su kuriuo formuojasi stipri prieraiša, kas dažniausiai šalia, emociškai įtrauktas ir reaguoja.
Nuo 6 mėnesių iki 2 metų
Nuo 6 mėnesių iki 2 metų pasireiškia intensyvi prieraiša prie konkretaus žmogaus ir aktyvaus artumo su juo paieškos. Vaikas ima jausti išsiskyrimo nerimą, garsiai verkia, jeigu reikia atsisveikinti. Jis išmoksta sekti prieraišos objektą. Sustiprėja nepažįstamųjų baimė. Vaikas nėra pasirengęs bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, net jei patys tėvai to reikalauja. Formuojamas prieraišumo modelis, kuris ateityje bus naudingas visam vaiko gyvenimui.
Nuo 2 iki 3 metų
Didelės reikšmės prieraišos formavimuisi turi laikas iki 3 gyvenimo metų. Tai, kas įvyksta šiomis sąlyginai pirmomis „1000 gyvenimo dienomis“, daugiausiai lemia vaikų charakterius ir likimus. Viskas, kas svarbu santykiams ir vystymuisi, būtent vyksta tuo laiku. Per pirmus trejus metus vaikas mokosi visko, ko reikia žmogui gyvenime. Vaikščioti, kalbėti, valdyti savo kūną, manipuliuoti daiktais, skirti emocijas ir norus. Tačiau negebėjimas atpažinti kitų žmonių jausmų ar savo emocijų (šie įgūdžiai formuojasi artimų suaugusiųjų aplinkoje) padarys neįmanomus ilgalaikius patikimus santykius. Būtent pirmaisiais gyvenimo metais smegenys auga neįtikėtinai greitai, o iki trejų metų jų tūris yra beveik 90% suaugusio žmogaus smegenų tūrio.
Kodėl prieraiša tokia svarbi vaikui
Harvardo universitete atlikti įdomūs laboratoriniai eksperimentai parodė, kad maži vaikai ypač skaudžiai suvokia emocinio kontakto praradimą su artimu suaugusiuoju žmogumi. Jiems jo reikia.
Sveika prieraiša, išaugusi iš teigiamo emocinio ryšio, suteikia vaikui gebėjimą mylėti, suprasti savo ir kitų žmonių jausmus, valdyti emocijas, mokytis ir įgyti žinių, mąstyti logiškai, gerbti save ir kitus. Ji apsaugo nuo psichosomatinių ligų, nusikalstamo elgesio, priklausomybių ir daugelio neigiamų sprendimų, sumažina vėluojančios raidos riziką.
Nė vienas vadovėlis, nė vienas ekspertas nepasakys, kaip turėtų mama ir tėtis rūpintis savo kūdikiu, – visos šeimos labai skirtingos. Yra tik viena universali taisyklė: būti šalia savo vaiko, atidžiai jį stebėti ir reaguoti į jo individualius poreikius.
Susiję straipsniai
