Šį kartą – sunkesnė tema, apie tai, kokių išbandymų galima sulaukti kuriant ryšį su kūdikiu.
Iš savo patirties žinome, kad kartais ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Būna, kad norisi kūdikį pasūpuoti ir nuraminti, tačiau jis klykia, riečiasi ir net, rodos, veržiasi iš glėbio, ir nurimsta tik paguldytas šalia, ne ant rankų. Kitais kartais lyg ir suvokiame, kad turėtume nuraminti verkiantį vaikelį, tačiau jaučiamės tokie pavargę, o tas verksmas toks įgrisęs, kad kojos lyg švininės įsiremia į grindis ir neleidžia pakilti nuo kėdės…
Žinoma, po kelių minučių vis tiek pavyksta įtikinti save, kad mažyliui mamos ar tėčio šiuo metu gyvybiškai reikia, tačiau tada lieka nemalonus kaltės jausmas: ir kodėl aš nebesirūpinu savo vaiku, kuris man toks svarbus?
Šiame straipsnyje aptarsime, kas nutinka, kad saugų ryšį kurti darosi sunku, ir kaip to išvengti ar sušvelninti.
KLIŪTYS IŠ KŪDIKIO PUSĖS
Mokslininkai teigia, kad visi žinduoliai turi įgimtą poreikį sukurti ryšį su artimaisiais. Taigi mūsų vaikučiai irgi gimsta su troškimu būti su mumis, prisiglausti, nebūti palikti vieni, o verčiau panešioti.
Tačiau kartais taip nutinka, kad šis natūralus noras ir potraukis sutrikdomas.
Nervų sistemos sutrikimų turintys kūdikiai.
Esant autizmui, gali būti labai sudėtinga užmegzti ryšį su kūdikiu. Autizmo požymiai dažniausiai pastebimi pirmaisiais dviem gyvenimo metais, tačiau kai kurie specialistai teigia, kad net kelių mėnesių sulaukusiems kūdikiams jau galima įtarti būsiantį sutrikimą. Tokie kūdikiai vengia užmegzti akių kontaktą, labiau linkę būti vieni, gali nemėgti prisilietimų (įskaitant nešiojimą, sūpavimą) ar liečiant netgi jausti labai nemalonius jausmus. Gali būti, kad kūdikis daug labiau vertins atstumą ir buvimą vienas lovelėje negu glaudimąsi prie jūsų.
Iš tiesų yra būdų net ir tokiu atveju bendrauti su vaiku: pirmiausia reikia būti jautriems savo kūdikio rodomiems ženklams ir atsižvelgti į juos, tai yra, jei jis aiškiai nenori bendrauti – reikėtų gerbti jo nenorą ir nelinksminti prievarta. Tik labai svarbu vis tiek bandyti užmegzti akių kontaktą, šypsotis, kalbinti, jei tik jis nusiteikęs bent jau neutraliai (tai yra, pernelyg nuo to nesuirzta). Pasiekti „normalų“ bendravimo lygį gali būti neįmanoma, tačiau bet kokiu atveju išmokti suprasti savo kūdikio signalus ir žinoti, kaip į juos atsiliepti, pravartu kiekvienai mamai.
Neišnešioti ar sunkiai sirgę kūdikiai, gydyti intensyviosios terapijos skyriuje.
Kai kūdikis gimsta neišnešiotas – jo nervų sistema dar nesubrendusi, taigi gebėjimas kurti ryšį gali būti kitoks nei išnešiotųjų. Tokie kūdikiai labai jautrūs bet kokiems dirgikliams, be to, jie greičiausiai dar turi ir kokių nors sveikatos sutrikimų (kurie galėjo paskatinti priešlaikį gimimą arba būti susiję su nebrandžiais organais).
Neišnešiotukai ir sunkiai sergantys vaikučiai atskiriami nuo mamos ir paguldomi į stiklinį inkubatorių, kuriame šilta ir saugu, tačiau nėra prie ko prisiliesti, niekas nepanešioja ir nepakalbina ar bent jau tai būna griežtai normuotai… Taigi ryšys negali megztis nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Puiku, kad šiuo metu mamoms leidžiama net ir intensyviosios terapijos skyriuje būti šalia savo mažylių, pasiguldyti juos ant krūtinės, pamaitinti ar paglostyti. Jeigu atsidūrėte tokioje situacijoje, būtinai pasinaudokite kiekviena galimybe prisiliesti prie savo kūdikėlio ir pakalbinkite jį. Tai be galo svarbu tolesniam jūsų tarpusavio bendravimui ir netgi tam, ar žmogutis išmoks pasitikėti artimaisiais ir ar jausis saugiai šiame pasaulyje.
Kūdikiai, kurie labai anksti po gimimo buvo atskirti nuo savo tėvų ar globėjų, taip pat kūdikiai, kuriuos globojo daugybė žmonių.
Kai kūdikį globoja daug žmonių, tai yra, daugiau, nei keli patys artimiausi tie patys asmenys – tai tolygu atskyrimui nuo tėvų. Žinoma, fizinius poreikius gali patenkinti ir nuolat besikeičiantys žmonės, kaip, pavyzdžiui, globos namų darbuotojai: vaikai ten gauna pavalgyti, apsirengti, yra prižiūrimi, nepaliekami vieni… Tačiau kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau veidų jis pajėgus įsiminti: tai yra, tik gimęs kūdikis prisiriša tik prie vieno žmogaus (dažniausiai tai būna mama), kiti kuriam laikui gali atstoti pagrindinį globėją, tačiau labai svarbu, kad tas žmogus ir sugrįžtų. Jei taip atsitiktų, kad mama išvažiuotų ilgesniam laikui ar visai – kūdikis išsiskyrimą išgyventų taip, kaip mes išgyvename savo artimo žmogaus mirtį.
Žinoma, po kurio laiko, įveikęs gedėjimą, jis pajėgtų prisirišti prie kito, atstojančio mamą, globėjo, tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei ir šis žmogus dingtų? Dar viena netektis, dar vienas skausmas… Galiausiai tampa per sunku išvis kuo nors pasitikėti, pamilti ir prisirišti, nes taip atrodo, kad visi tie brangiausi pasaulyje žmonės staiga ima ir dingsta. Taigi gal geriau nieko prie savęs nebeprisileisti…
Jei taip nutinka, kad mama kažkur turi atsitraukti (pavyzdžiui, susirgo ir atsigulė į ligoninę) – pasistenkite, kad kūdikiu daugiausia rūpintųsi vienas pastovus žmogus, o ne visi įmanomi giminaičiai.
Be abejo, pagalbos reikia, tačiau svarbu, kad kūdikis turėtų galimybę užmegzti ryšį su svarbiausia prisirišimo figūra, o ne sutriktų nesuvokdamas, kuo vis dėlto jis labiausiai gali pasitikėti.
Kitų sveikatos sutrikimų turintys kūdikiai.
Be abejo, sunkiau užmegzti ryšį, pavyzdžiui, kai kūdikis serga kokia nors sunkia odos liga ir prisilietimai jam skausmingi, arba bendraujant su aklu ar kurčiu kūdikiu… Pagrindinis patarimas tokiu atveju – pabandykite atrasti savo būdų, kaip galėtumėte stiprinti ryšį. Pavyzdžiui, jei vaikelis negirdi – galbūt jūs abu labiau vertinsite nešiojimą ar „žaidimą“ žvilgsniais ir šypsenomis.
Kūdikiai, kurių bendravimo poreikiai daug didesni arba mažesni, nei „vidutinių“ vaikų.
Kaip jau buvo minėta praėjusio numerio straipsnyje, visi kūdikiai skiriasi, taip pat, kaip skirtingi esame ir mes. Vieni iš mūsų daugiau bendrauja, kiti – mažiau. Yra žmonių, kurių draugų ratas be galo didelis, kiti sako, kad turi vieną, bet labai gerą draugą. Taigi ir mūsų vaikai gali nevienodai norėti bendrauti: vieni daugiau, kiti mažiau. Gali būti, kad vienas jūsų vaikas norės nuolat glaustis prie krūties, žįs kas valandą ar dar dažniau, ramiai jausis tik ant rankų ar vaikjuostėje. Draugės vaikas ar kitas jūsų vaikas gali būti visiškai kitoks (ar kitokia): norės valgyti tiksliai kas 3 valandas ir sėkmingai miegos tiek ant rankų, tiek vežimėlyje ar lovytėje. Tiek vienas, tiek kitas vaikas gali būti visiškai sveiki kūdikiai ir iš jų gali išaugti protingi bei šaunūs vaikai, tačiau… Be abejo, vieną iš jų gali būti gerokai sunkiau auginti nei kitą.
Ką daryti? Tiesiog priimti tai kaip įgimtą būdo bruožą. Juk nebandome savo kojos pritaikyti prie batelio, kaip Pelenės seserys iš pasakos… Kur kas paprasčiau rasti tinkamą batelį. Taigi ir šiuo atveju bandykite atrasti savo būdą bendrauti su vaiku. Pavargstate nuo ištisinio nešiojimo? Prisitaikykite vaikjuostę ar nešioklę. Atsibosta kiaurą dieną žindyti? Pavartykite žindydama žurnalus, pasikvieskite į svečius draugę ir su ja tuo metu paplepėkite, pažiūrėkite televizorių… Toks gyvenimas sudėtingesnis, tačiau įnoringas, nuolat ryšio siekiantis kūdikis – tokia pat dovana, kaip ir ramutėlis, viskuo patenkintas mažylis. Pagaliau pirmieji kūdikio metai, kai jūsų rankų jam taip labai reikia, prabėga beveik nepastebimai – tad pasiguoskite, kad išmokęs vaikščioti vaikas kur kas daugiau domėsis aplinka, ir mamos rankos nebebus tokios reikalingos.
Kaip jau supratote, kliūtys iš kūdikio pusės nėra neįveikiamos, tiesiog prireikia daugiau kantrybės ir išradingumo.
SUNKUMAI IŠ TĖVŲ PUSĖS
Tėvų patiriamus sunkumus sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: pirmajai grupei priklausytų asmenybės ypatumai ir tam tikra gyvenimo patirtis, tai yra tai, ką turime dar iki tapimo tėvais. Antrajai galima priskirti tiesiog… nuovargį ir išsekimą.
Ne veltui minėtas žodelis „sąlyginai“: kai kurie iš mūsų ir pavargsta greičiau nei kiti, taip pat susierziname dėl skirtingų priežasčių. Visam tam turi įtakos mūsų asmenybė…
Skausminga gyvenimo patirtis: ankstyvas išsiskyrimas
Tam, kaip sugebame užmegzti ryšį su kūdikiu, svarbu, kokį ryšį su artimiausiais žmonėmis turėjome mes patys. Jei kūdikystėje teko vieniems, be mamos, ilgesnį laiką gulėti ligoninėje arba augome pas močiutę, nes mamai reikėjo anksti grįžti į darbą – artimą ryšį kurti gali būti ne taip lengva. Visa tai, ką išgyvenome ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, gali būti „įstrigę“ pasąmonėje. Užfiksavome, kad artimiausias žmogus gali kažkur dingti, taigi patys galime labai bijoti paleisti savo vaiką – išsiskyrimas nesąmoningai mums gali sietis su didžiuliu nerimu, liūdesiu bei vienišumo jausmu.
Tokie tėvai gali būti pernelyg globojantys, bijantys vaikui suteikti savarankiškumo – kad tik jis neatsiskirtų nuo tėvų per anksti. Kartais iš to gali kilti noras kuo ilgiau išlaikyti vaiką prie savęs: kartu miegoti, kuo ilgiau neatjunkyti… Prasminga retkarčiais savęs paklausti: kam to labiau reikia – man ar vaikui? Kas blogiau jausis, kai pradėsime miegoti atskirai – aš ar vaikas? Žinoma, kartais ir viena, ir kita susiję, tačiau svarbu, kad nesinaudotume vaiku kaip savo nerimo slopintoju…
Griežtas taisyklių laikymasis
Turbūt kiekvienas iš mūsų pažįsta perfekcionistų, kurie nuo mokyklos laikų stengėsi kuo geriau mokytis, dirbti, kurių gyvenime viskas vyko ir vyksta „teisingai“. Pagalvokime, kas nutinka, jeigu mama (arba tėtis) labai nori kuo „teisingiau“ auginti kūdikį ir griežtai laikosi taisyklių ar savo įsivaizdavimo, kaip tas turi būti daroma – net jei tos taisyklės yra tinkamos, kad ir prieraišiosios tėvystės patarimai. Labai sunku visą laiką būti tobulam ir nepadarančiam klaidos, labai mylinčiam ir geram, ir tai pirmiausia sukelia didžiulį nerimą, o antra – realybė nėra ideali. Anksčiau ar vėliau mama pervargsta, atitolsta nuo vaiko, supyksta ant savęs, kad nepajėgia atitikti savo kuriamo įvaizdžio, ir ant vaiko – nes dėl jo taip stengiasi.
Tokioje šeimoje vaikas auga priešiškas ir pykstantis ant mamos, kad jos rūpinimasis yra nepastovus ir neaišku, ko tikėtis. Iš kitos pusės, kartais taisyklės tampa svarbesnės už patį vaiką: kai, pavyzdžiui, norėdamos būti geromis mamomis, imame daug nešioti ir glausti prie savęs vaiką, net nepaisydamos jo signalų, kad jis nori atsitraukti. Kartais toks elgesys gali kilti ir iš kaltės: jaučiamės vis dar nepakankamai geros, kaltiname save, kad kažko per mažai darėme, taigi siekiame savo tikslų, neatsižvelgdamos į vaiko poreikius… Tada verta sau priminti: prieraiši tėvystė paremta pirmiausia vaiko poreikiais, o visa kita yra tik pagalba kurti ryšį, bet ne atvirkščiai.
Patirta prievarta
Ypač didelė rizika kurti nesaugų ryšį būna tiems tėvams, kurie išgyveno prievartą (fizinę, emocinę ar seksualinę) ir negavo dėl to pagalbos. Dažniausiai prievartautojai yra artimieji, šeimos nariai, taigi artimas ryšys su bet kuo automatiškai gali reikšti didžiulę grėsmę. Nesvarbu, kad savas vaikas atrodo visai nepanašus į prievartautoją… Pasąmonėje vyksta logika neparemti procesai, taigi ten bet koks artimas bendravimas primena tą ryšį, kuris atnešė daug skausmo. Tokie tėvai gali būti sutrikę, elgtis nepaaiškinamai, kaip, pavyzdžiui: mama tiesia rankas, kad paimtų vaiką ant rankų, ir tuo pat metu traukiasi atgal. Gali būti, kad tėvai tikėsis, jog juos nuramins… vaikas, o ne jie jį.
Kur ieškoti pagalbos?
Jeigu jaučiate, kad kažkas panašaus vyksta ir su jumis, jei esate nepatenkinti kuriamais santykiais (tiek su savo kūdikiu ar vaiku, tiek su kitais artimais žmonėmis) ar turėjote kokią nors skausmingą patirtį, bet negavote pagalbos – geriausia būtų kreiptis į psichoterapeutą, kad kartu su juo galėtumėte išsiaiškinti, kas jums trukdo užmegzti artimą ir saugų ryšį. Atsiminkite: kūdikis jaučia jūsų nerimą ir jūsų „skausmingus taškus“, iš kitos pusės – tėvystė yra didelis iššūkis, todėl, jei ir sugebėjote daugiau ar mažiau užmiršti savo išgyvenimus ir sėkmingai gyventi, gali būti, kad būtent dabar visa tai vėl „išlįs“ į paviršių…
„Mamos žurnalas“
