Skaitytojų prašymu, pakvietėme sugrįžti į žurnalo puslapius trijų vaikų mamą Vilmą Grigienę, kuri kelerius metus džiugino savo straipsniais apie Bernadetos, Gerdos ir Jurgio auginimą. Šį kartą Vilma imasi prieraišiosios tėvystės temos.
Trečiasis prieraišiosios tėvystės principas, kurį pateikia Tarptautinė prieraišiosios tėvystės organizacija, skelbia: „Jautriai reaguokite į vaiką. Nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų tėvai turi stengtis perprasti vaiko poreikius, t. y. juos teisingai suprasti ir į juos tinkamai reaguoti, taip mokydami vaiką pasitikėjimo ir atjautos. Pirmiausia reikia išmokti atpažinti, ką vaikas jums nori pasakyti – ne tik garsų, verksmo, bet ir viso kūno kalba – tada į jo išsakytą poreikį nuolat ir tinkamai reaguoti. Negalime tikėtis iš vaikų, kad jie patys nusiramins. Atpažinti ir valdyti savo emocijas vaikai mokosi iš mylinčių, ramių ir gebančių nuraminti, įsijaučiančių ir suprantančių tėvų.
Būkime jautrūs, kai vaikui skauda ar jis išgyvena stiprius jausmus, džiaukimės kartu su juo, kai jis džiaugiasi. Ir atsiminkime, kad verksmas yra prigimtinė vaiko kalba. Vaikai verkia ne todėl, kad nori manipuliuoti tėvais, o todėl, kad jaučiasi negerai ir kitaip to nemoka pasakyti. Kuo greičiau ir jautriau sureaguosime į vaiko verksmą, tuo geriau vaikas išmoks pasitikėti tėvais ir savo gebėjimu pasakyti, ko jam reikia.“ (www.prieraisiojitevyste.lt)
Kas „gydo“ ašarėles
Dėl šių teiginių dauguma gali ginčytis iki nukritimo, ir nuomonių šiuo klausimu – nors vežimu vežk. Yra manančių, jog vaikai verkia tik dėl niekų, todėl reaguoti į vaiko ašaras – tai jį lepinti. Yra kovojančių su ašarėlėmis tarsi su aršiausiu priešu visomis įmanomomis priemonėmis: saldainiais, dantų užkalbėjimu, gėdinimu ir net grasinimais susidoroti (nustok bliauti, nes gausi per užpakalį!). Tačiau tikriausiai dauguma (taip pat ir aš) reaguoja įvairiai – kartais kantriai ir išmintingai, kartais nei šiaip nei taip. O ir situacijos juk būna skirtingos – vieną kartą suprasti vaiką, vadinasi, pasiimti jį ant kelių ir leisti išsiverkti, kitą kartą – palikti ramybėje, o kartais iš tiesų geriausiai gydo saldainis. Prisipažinsiu – bandydama suprasti savo vaikus (nebe kūdikius!) bei jų poreikius, aš kiekvieną kartą mokausi suprasti ir save. Ne tik save, taip pat ir supantį pasaulį, ir aplinkinius žmones. Iš tiesų suprasti vaiką nėra sunku. Sunku yra atverti širdį, panorėti suprasti, nustoti reaguoti stereotipiškai ir į kiekvieną situaciją pažvelgti kitomis akimis. Kartais pavyksta, o kartais – ne.
Mama, aš nežinau, ko noriu!
Vos prieš savaitę išgyvenau „ūpaligės“ dienas. Dienas, kai be žinios prapuola bet koks ūpas, o širdyje ima siausti tikra sumaištis. Nežinau, ar taip būna ir kitoms moterims, tačiau man tuomet be galo norisi, kad kas nors mane suprastų be žodžių. Norisi, kad kas nors paaiškintų, kas su manimi vyksta, ir priimtų tokią, kokia esu. Tačiau aš esu suaugusi moteris ir dažniausiai numanau, kokie jausmai siaučia mano širdyje, o vaikai, ypač maži, patikėkite, dažniausiai to net nenutuokia. Ir jiems, įtariu, taip pat reikia, kad kas nors juos suprastų be žodžių ir priimtų tokius, kokie yra. „Mama, aš nežinau, ko no-o-oriu,“ – kažkada virtuvėje ant grindų sriūbavo penkiametė Bernadeta. Dabar aš suprantu, kad visų tų dalykų, kurie kažkada mane tiesiog vesdavo iš proto (noriu marškinėlių – nenoriu marškinėlių, noriu gerti – nenoriu gerti, papūsk košę – ne taip papūsk), prigimtis yra viena – vaikui tiesiog negera, o kas su juo vyksta, jis neturi nė menkiausio supratimo. Ir nei marškinėliai, su kuriais galima žaisti visą valandą bet taip ir nesugebėti apvilkti, nei pieno stiklinė, stumdoma iš vieno stalo galo į kitą, nei košė, kurią nežinia kaip pūsti, nes kiekvienas bandymas baigiasi kone isterija, yra niekuo dėti. Ko tuomet reikia? Va čia ir prasideda sunkiausioji dalis, nes kiekvienam vaikui reikia kažko kito. Jau tik nebandykite pasakyti mano šimtaprocentinei melancholikei Bernadetai, kad viskas yra gerai. Išgirdusi tokius žodžius, jausis tarsi antausį gavusi ir verks ne tik dėl to, kad kažkas negerai, bet dar ir todėl, kad niekas jos nesupranta.
Alkanas, pavargęs, ištroškęs
Dabar jau žinau, kad tuos vadinamuosius „ožiukus“ pažadina ne tik „ūpaligė“. Priežastis gali būti labai žemiška – vaikas gali būti alkanas, pavargęs, ištroškęs ir to nesuprasti. O mes privalome suprasti. Mes turime žinoti, kada reikia besispardantį baubliuką pamaitinti, kada priglausti ir leisti paverkti, kada pasakyti gerą žodį, kada palikti kelias minutes ramybėje, kada susupti į antklodę ir užmigdyti, nors akivaizdžiai pervargęs mažasis protestuoja visomis keturiomis. Prisipažinsiu, man sunkiausia buvo suvokti, kad vaikai tikrai nesupranta, kas darosi jų mažose širdelėse, ir jokiu būdu negali būti už tai atsakingi, kad maži vaikai yra tiesiog maži vaikai, ir susigaudyti sudėtingame jausmų pasaulyje jiems reikia padėti. Juk ir mes kartais tame pasaulyje nesusigaudome, ką čia beslėpsi. Todėl dabar bandau atverti visas savo akis, įtempti visas ausis, tarsi čiuptuvus išskleisti visus kitus jutimų organus, kurių mamoms Dievas tikrai nepagailėjo, ir suprasti, kas iš tikrųjų slypi už vaikiškų ašarėlių. Kartais pavyksta, o kartais – ne.
Vaikai mokosi mėgdžiodami
„Jurgi, bet kodėl aš turiu ant tavęs rėkti, kad mane išgirstum?!“ – kelia balsą Gerda, kai brolis, nepaisydamas jos prašymų patylėti, mašinoje nesiliauja niūniavęs sau po nosimi. O aš nuraustu iki ausų.
Atpažįstu ne tik savo žodžius, bet ir savo intonacijas, kuriomis visai nesąmoningai manipuliuoju, pristigusi kantrybės. Kažkada kažkur perskaičiau išmintingus žodžius: visai nesvarbu, ko jūs vaiką mokote, jis vis tiek elgsis taip, kaip elgiatės jūs. Ir tai yra šventa tiesa. Tik niekaip nesuprantu, kodėl jie perima viską, kas mumyse blogiausia? Nors slapta esu įsitikinusi, kad jie ne perima, o parodo tai, ko mes patys ne visada sugebame savyje pastebėti.
Nežinau, ar gali niekada neužjaustas ir nesuprastas vaikas užaugti užjaučiantis ir suprantantis kitus. Ar mokės niekada nepriglaustas, neišklausytas žmogus priglausti ir išklausyti kitą. Galbūt tai įmanoma, bet tokio žmogaus dvasia turi būti labai tvirta ir didelė. Juk dažniausiai vienaip ar kitaip elgtis mes išmokstame vaikystėje mėgdžiodami tuos, kurie yra šalia mūsų. Kažkada, kai mano trimetę vyresnėlę ištikdavo griuvimo ant žemės priepuolis, aš reaguodavau kone isteriškai. Mane apimdavo gėda, net jei šalia nieko nebūdavo. Dabar aš manau, kad trimečiui taip reikšti emocijas yra visai normalu, ir nėra čia ko praeiviams vartyti akis bei laidyti užgaulias replikas. Nė vienas iš mūsų negimė mokėdamas tinkamai reikšti savo nepasitenkinimą, anksčiau ar vėliau mes tai išmokstame iš suaugusiųjų. Ir aš vis dar tebesimokau. Tik jau ne iš suaugusių. Tebesimokau ir džiaugiuosi, kad turiu iš ko mokytis, kad šalia yra mažųjų mokytojų, kurie nepristinga kantrybės rodyti man, kur sukabinti mano „kabliukai“.
Bet juk čia tik žaidimas!
Praėjusią vasarą mudvi su Bernadeta dalyvavome jos draugės gimtadienyje. Aktyvūs tėvai buvo sugalvoję begalę rungčių, kurių metu vaikai mėtė į krepšį kankorėžius, šokinėjo sulindę į maišus, šaukštuose nešė kiaušinius, bėgiojo ir visaip kitaip varžėsi. Viskas buvo organizuota taip, kad nuskriausti neliktų nei laimėję, nei pralaimėję, tačiau vis dėlto buvo ir laimėjusių, ir pralaimėjusių, o mano mergaitė, vos tik kas nepavykdavo, tuoj pat puldavo į ašaras. Paskutinei rungčiai ji ruošėsi itin atkakliai, treniravosi, mėgino vėl ir vėl. Deja, rungtis buvo atšaukta, ir Bernadeta pasijuto it maišu trenkta. Ilgai negalėjau jos nuraminti, o pati vis klausiau savęs – kodėl ji taip reaguoja? Juk tai tik žaidimas! „Žinok, aš irgi būčiau nusiminusi, aš irgi verkčiau!“ – pasakė man darželio auklėtoja, kai pasiguodžiau tokiu savo vyresnėlės jautrumu. Dabar it maišu trenkta pasijutau aš. Verktų? Ji? Kodėl? O tuomet pagalvojau, kaip jausčiausi aš, jei kažkas svarbaus, kažkas, kam atkakliai ruošiausi, kam skyriau visas savo jėgas, nepavyktų man? Pavyzdžiui, neįstočiau mokytis ten, kur troškau, likčiau atstumta žmogaus, kurį ryžausi užkalbinti, nepavyktų įgyvendinti ilgai planuoto projekto. „Bet juk čia tik žaidimas!“ – galėtų tarstelti kažkas iš aukštybių, ir būtų visiškai teisus. O aš tikriausiai verkčiau, jei ne karčiomis ašaromis, tai bent jau širdyje.
Iš tiesų vaiko pasaulis ir suaugusiojo pasaulis skiriasi it diena ir naktis. Tai, kas vaikams yra svarbus gyvenimas, mums atrodo tarsi žaidimas. Tačiau nė kiek neabejoju, kad tai, kas mums yra svarbus gyvenimas, tarsi žaidimas atrodo vaikams. „Kaip tai nebeturi pinigų?“ – išpučia akis Gerda. – „Pasiimk iš kortelės!“ Tokia čia ir bėda. Taigi dabar mokausi, prieš numodama ranka (juk čia tik žaidimas…), susirasti svarbos atitikmenį savo gyvenime, o tuomet priglausti vaiką ir paliūdėti kartu. Bet juk ir man taip būdavo! Ir aš verkdavau, kai nesisekdavo žaisti, kai susipykdavau su draugėmis, kai mama liepdavo vilktis megztuką, kuris man atrodydavo tiesiog bjaurus, kai pralaimėdavau vienokiose ar kitokiose varžybose, kai gatvėje sugėdindavo nepažįstama teta.
Na o kol vaikai maži, žaidimus vis dėlto geriau rinktis tokius, kuriuose nėra nei laimėjusių, nei pralaimėjusių. Tokius žaidimus tiesiog smagiau žaisti. Visiems.
Konfliktas – bendravimo mokykla
Tačiau didžiausias jausmų sūkurys įsisuka ten, kur krenta nesantaikos kibirkštis. Kartais tie konfliktai taip išsekina, kad norisi tiesiog uždaryti juos visus tris kambaryje kelioms valandoms ir tegu patys išsiaiškina! Visi susipykę, visi pradėjo pirmi, visi vienas kitą mušė, ir visi galai – į vandenį. O kartais negaliu ištverti nesijuokusi, nors situacija – rimtų rimčiausia. „Bernadeta spjovė į Jurgį ir pataikė į mane, o paskui Jurgis spjovė į Bernadetą ir vėl pataikė į mane,“ – pasakoja Gerda. Kai paprašau, kad vieni kitų atsiprašytų, visi pasišiaušia it dygliakiaulės. Pasirodo, jie jau senų seniausiai atsiprašė ir susitaikė. Et, tie vaikiški barniai.
Vis dėlto konfliktuose man atrodo svarbiausia leisti vaikams pamatyti vieniems kitų jausmus, suprasti, kad situacijos būna labai įvairialypės ir susigaudyti savo jausmuose. Svarbu, kad visi kartu išklausytume vieną ašarom springstančią iki galo, paskui – kitą ašarom springstančią ir pamatytume: va, jai yra taip, o jai – šitaip, o jam – va taip. Galima kartu prisiminti žaidimų taisykles ir pasikalbėti apie tai, ką daryti, jei kažkas jų nenori laikytis. Tada lengviau susitaikyti. O jei nesinori susitaikyti, galima dar papykti, kurį laiką pažaisti atskirai, pasėdėti mamai ant kelių ar užsidarius kambaryje paverkti.
„Na va, įskaudinai vaiką… Ir ką dabar darysi?“ – darželyje klausia Gerda, priėjusi prie poros apsižodžiavusių darželinukų, iš kurių vienam ašaros byra kaip pupos. Konfliktą spręsti palieku auklėtojoms, o aš savo mergaite be galo didžiuojuosi.
Su meile – mama Vilma
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
