Vienturtė Reda visada svajojo apie didelę šeimą. Kai ištekėjo už armėno, apsidžiaugė, kad kaukaziečių tautoms šeima yra pati didžiausia vertybė, turėti daug vaikų nėra nemadinga, kaip dabar pas mus. Ten nebijoma didelės šeimos.
Kalbamės su Reda Afarjanc – 4 vaikų mama. Vyriausiajam Kajui – 16, Erikui Vytautui – 13, Džiugui – 10, Oskarui – 7 metai. Ji sako, jog labai konkretaus plano, kiek ir kada turėti vaikų, su vyru neturėjo, tad 4 sūnūs yra ir jų, ir Dievo planas.
Lietuvoje daugiavaike šeima laikoma, gimus trečiam vaikui. Ar tapimas daugiavaike labai keičia šeimos gyvenimą?
Gimus trečiam, aiškiai suvokiau, kad dabar mūsų šeima turi būti kaip korporacija, kaip projektas, kuriame kiekvienas turi savo pareigas pagal amžių. Jei būčiau bandžiusi viską „vežti“ viena, būtų nukentėjusi sveikata, miegas, gyvenimo kokybė. Supratau, kad turiu skirstyti pareigas ir keisti savo pačios požiūrį į buitį. Visos sritys nebus idealios – jei noriu, kad vaikai stovėtų iškrakmolytais batų raišteliais ir namuose nebūtų nė vieno voratinklio, tada aš liksiu neišsimiegojusi. Išmokau praeiti pro spintą, ant kurios kabo voratinklis, nesusinervinusi. Mintyse darbus ėmiau skirstyti į tuos, kuriuos būtina padaryti, ir į tuos, kurie tiesioj nice to have (galimi, bet nebūtini). Gimus ketvirtam vaikui, jau labai aiškiai susidėliojo vaidmenų ir pareigų tvarka šeimoje.
Studijuojant kokybės vadybos paskaitose mus mokė procesą matyti, jame dalyvauti ir kiekvieną kartą patobulinti. Taigi šias žinias taikau ir šeimoje, dienotvarkę ir darbus tobulinu taip, kad pačiai atsirastų laisvo laiko. Vadinasi, prieškambaryje vaikų rūbai negali būti išmėtyti, jie patys turi įprasti, kad rūbai dedami į dešinę, batai į kairę. Nebereikia prašyti, kad man grįžus iš darbo vaikai padėtų parnešti pirkinius. Kai parvažiuoju automobiliu, vienas atidaro bagažinę ir paima krepšius, kitas rakina duris, trečias palaiko jas atidarytas… Aš net neprašau, tiesiog tai vyksta natūraliai, mažesni vaikai kopijuoja vyresnius. Žinoma, žmogaus negalima lyginti su gyvūnu, bet įdomią mintį išgirdau iš vieno šunų veislyno savininkės. Ji pasakojo, kad šuniukų vadoje visada bus vienas, kuris nepaklūsta dresūrai, elgiasi savaip, ne pagal bandos instinktą. Tokiu atveju šuniuką reikia suleisti su senbuviais šunimis ir palikti kokiems porai mėnesių, kad jis perimtų kitų šunų elgesį. Su vaikais yra panašiai – reikia laiko ir kantrybės, jei nori keisti elgesį. Literatūroje rašoma, kad naujas žmogaus įprotis susiformuoja per 21 dieną. Ir vaikai, kaip ir tie šuniukai, labai seka vyresnių brolių elgesį, daug ką perima būtent iš jų.
Tikriausiai didelė šeima reikalauja ir didelio lankstumo, nes ne visada viskas vyksta pagal planą…
Taip, pavyzdžiui, neseniai dingo elektra ir mes jos neturėjome 4 paras. Man reikia dirbti, bet negaliu įjungti kompiuterio. Reikia gaminti maistą, bet kai nėra elektros, nėra ir vandens. Žinoma, keletą dienų galima išsiversti ir su parduotuvės maistu, bet iki parduotuvės nuvažiuoti irgi negaliu, nes keliai iš mūsų namų visiškai apsemti. Vieną parą pragyvenome su žvakėmis ir kaimynų pasidalintomis gėrybėmis, o kai vanduo šiek tiek nuslūgo, pasiėmėme būtiniausių daiktų ir išvažiavome į mano darbą. Verslo centre labai padėjo užkandžių automatas, sporto klubas su dušais, tad keletą parų pragyvenome darbovietėje. Vaikai iki šiol prisimena, kaip buvo romantiška sėdėti verslo centro terasoje ir valgyti sumuštinius.
Arba kita situacija – šią žiemą susirgo jauniausias sūnus, man teko važiuoti su juo į ligoninę. Namuose vyresnieji liko vieni, didžiausia atsakomybė – ant šešiolikmečio pečių. Porai valandų išvykdavau iš ligoninės, nupirkdavau produktų, pagamindavau maisto ir nakčiai grįždavau pas ligoniuką.
Ir berniukai puikiai susitvarkė savarankiškai. Jeigu reikėdavo, patys išsikviesdavo „Boltą“ į mokyklą, patys nuvažiuodavo į būrelius. Didelėje šeimoje paprasčiau formuoti tokias charakterio savybes, kaip atsakomybė, savarankiškumas. Mūsų sūnūs nėra perlepinti, bet jiems neužkrauname ir suaugusiųjų pareigų. Vaikai yra vaikai, jie turi neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Žinote, kaip kartais būna didelėse ir asocialiose šeimose, kai vaikai turi rūpintis tėvais, patys iš kažkur gauti maisto, auginti mažesnius brolius ir seseris? Toks šeimos modelis tikrai neįkvepia.
Aš savo sūnums dažnai primenu, kad mes esame šeima kaip tas kumštis – pirštai skirtingi, bet vis tiek visada susigniaužia į krūvą. Kai tenka spręsti kokias nors kilusias problemas, tada šeima ir susitelkia, tas kumštis susispaudžia.
Niekas nesėdi ir neverkia, kad štai yra kažkas blogai. Galbūt ir mano profesinė patirtis leidžia į gyvenimą žiūrėti kūrybiškai ir nestandartiškai.
Prakalbome apie profesinį gyvenimą – ar keturi nėštumai ir gimdymai kažkaip atsiliepė jūsų karjerai?
Kai po motinystės atostogų grįždavau į darbą, labai tiksliai susidėliodavau vaikų darželių ir mokyklų maršrutą, kad sugaiščiau kuo mažiau laiko, – kaip kurjeriai, kurie turi labai tikslų planą. Kol auginome tik vieną vaiką ir dar studijavau, kartais tekdavo jį imti į paskaitas. Vyras po darbų atvažiuodavo į universitetą paimti vaiko – kai kas stebėdavosi: „Koks čia čigonų taboras, kodėl jūs su vaiku?“ Vėliau šeima didėjo, bet pavykdavo derinti darbą iš namų su darbu biure, tad auginti vaikus ir daryti karjerą turėjau gana lanksčias sąlygas.
Esate keturių sūnų mama – turbūt apie berniukų auginimą žinote labai daug?
Kad ir kiek būtų patirties, vis tiek reikia mokytis ir tobulėti. Dažnai dalyvauju nuotoliniuose seminaruose apie vaikų auklėjimą ir psichologiją. Ypač, kai kalbama apie tai, kaip bendrauti su paaugliais, kaip pelnyti jų pasitikėjimą, kad kilus problemai geriau tartųsi su tėvais, o ne su dirbtiniu intelektu.
Reikia tobulėti, nes nieko nėra baisiau, kai tu pagal savo asmeninę patirtį matuoji ir dabartinių vaikų poelgius. O tavo vaikai jau ateina su kitokiu mąstymu su kokiais poreikiais, jautrumu. Kitą kartą dar ir aš turiu susimąstyti ir pasitempti.
Internete galima rasti daug memų, kaip atrodo šeimų, kurios augina mergaites ir kurios augina berniukus, kasdienybė. Mergaitės po parką vaikščios susikibusios rankytėmis ir tvarkingais drabužėliais, o berniukai lakstys kaip pametę galvas… Tikrai su berniukais ieškome tokių laisvalaikio leidimo vietų, kur jie galėtų išsikrauti, pasiausti, – miškų, parkų… Kartais beišdykaudami susiginčija. Jei vaikai tarpusavyje susipyksta, mano pirma taisyklė – pakeisti aplinką. Matau, kad kyla įtampa, sėdam į mašiną ir važiuojame namo, tik tada aiškinamės ir kalbame. Aiškinu vaikams, kad jie gali pykti, bet negali užsiimti destruktyvia veikla. Gali rėkti į pagalvę ar daužyti pagalį į žemę, bet negali skriausti brolio. Tavo nuotaika neturi suteikti kitam skausmo.
Kaip ugdote vaikų savarankiškumą?
Vaikams dažnai sakau: „Aš jumis pasitikiu.“ Ir leidžiu bandyti tol, kol pavyksta. Žinoma, kartais jiems trūksta kantrybė, nesupranta, kaip man tas darbas taip lengvai pavyksta, o jiems ne? Pavyzdžiui, nupjauti žolę patikėta vyriausiajam sūnui. Jei, norėdama atitrūkti nuo darbo reikalų, pjaunu aš pati, tai darau pagal savo sistemą – pjaunu ratais. O sūnus pjauna kitaip, ir paskui pats pastebi, kad mano buvo tvarkingiau, geriau: „Mama, man nepavyko taip, kaip tau.“ Bet aš pagiriu, kad svarbiausia – darbas padarytas. Esu dėkinga, kad jis nupjovė, kad ir savaip.
Nepuolu rodyti savo iniciatyvos ir tvarkyti jų daiktų. Net penkiamečiui primenu, kad rūbų vieta yra spinta, o jei į ją sukiša drabužius ne susilankstęs, o kaip pakliuvo, tai paskui pats turės ir rasti. Kartais būna, kad jau reikia išeiti iš namų, ir girdžiu kambaryje skandalą, kad dingo kojinė. Laukti laiko mes neturime, tad tenka arba mautis skirtingas kojines, arba tartis su broliais, kad jie už kokį nors atlygį padėtų surasti dingusią kojinę. Aš į tokius brolių ginčus nesikišu, leidžiu vaikams patiems tartis ir derėtis.
Savarankiškumo ugdymui skirtos ir mūsų atostogos. Mūsų vaikams patinka gamtiniai dalykai – žemė, molis, pagaliai, medžiai, vanduo… Gamtoje mes neakcentuojame švaros – čia turi iš viso užsimerkti. Berniukai susiranda sau veiklos, kasa, stato iš akmenukų, žaidžia slėpynes, gaudynes. Šią vasarą keliavome kemperiu. Smagu apsistoti kur nors gamtoje, kur šalia laukuose ganosi karvės. Mūsiškiai susidraugavo su kaimo vaikais, juk ir vietiniams smalsu, kokie čia miestiečiai kemperiu atvažiavo, ir mūsiškiams įdomi kaimo gyvenimo kasdienybė. Ėjo į daržą rinkti braškių, įsidilgino dilgėlėmis…
Kemperiu važiavo ir senelis, su kuriuo berniukai kartu žvejojo, patys valė žuvis, žiūrėjo, kas ten viduje per pūslės. Mano tėtis – neatsiejama šeimos dalis ir pavyzdys vaikams. Tiek kantrybės, laiko anūkams skiria ne visi seneliai, todėl mano vaikai labai džiaugiasi buvimo kartu akimirkomis, mokosi meistrauti, taisyti buities prietaisus, vairuoti ir padėti man buityje. Esu labai dėkinga ir laiminga, turėdama tokį tėtį.
Koks didžiausias pliusas turėti didelę šeimą, jūsų akimis?
Aš tą džiaugsmą aiškiausiai suvokiu per kiekvienas Kalėdas. Būtent tada pamatai, kaip per metus pasikeitė šeima, kaip vaikai užaugo, kiek daug naujų dalykų jie išmoko. Aplanko ir vizija, jog po dešimties ar dvidešimties metų jie bus suaugę, atvažiuos Kalėdų švęsti su savo šeimomis, anūkais… Ir kaip jiems pasakos vaikystės istorijas, kaip kartą vidurnaktį mama visus susodino į automobilį ir važiavo į „Makdonaldą“ valgyti ledų, nes vienam iš broliukų buvo labai liūdna. Ir kaip valgėme paskui tuos ledus mašinoje, vilkėdami pižamomis. Arba kaip kelionės metu vienam iš brolių suplyšo batas ir oro uoste jis liko vienu batu. O tada nusiavė ir antrąjį, ir į lėktuvą lipo basas. Arba kaip susiruošus žiemą į kelionę pasirodė, kad kažkuris pamiršo pirštines, ir mamai teko maldauti autobuso vairuotojo, kad palauktų, kol kioske nupirks naujas. Visi tie prisiminimai bylos, kad mes gyvenome linksmai ir nenuobodžiai.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Rūtos Andre
