Šio straipsnio heroję Liną Šimkuvienę suradome Kauno „birželinukų“ feisbuko grupėje. Mūsų žurnalas draugauja su įvairiomis mamų bendruomenėmis ir visada paklausiame, galbūt pažįsta įdomių, netradicinių mamų, kurios sutiktų tapti žurnalo herojėmis?
Linos šeima augina keturis sūnus. Rubrikai „(Ne)išnykstanti Lietuva“ Lina pasakoja, kodėl didelė šeima yra gerai, ir kaip vieną vaiką auginti kartais gali būti sunkiau negu keturis.
Linos šeimoje auga 12 metų Gabrielius ir 8 metų Augustas iš pirmos santuokos, o dabar su vyru augina ir 3 metų Vitalijų bei metų Ugnių.
Lina, tęsiate gausių šeimų tradiciją, nes pati augote 5 vaikų šeimoje?
Aš augau kaime su trimis sesėmis ir vienu broliu. Mažos susipykdavome, pešdavome viena kitai už plaukų, užtat dabar, kai užaugome, gebame įvertinti, koks turtas yra broliai ir seserys. Ypač tarp moterų tas ryšys stiprus, ta seserystė. Visos gimdėme ir auginame vaikus, dalinamės drabužėliais, atvažiuojame viena kitai padėti, kai sunku. Aš ir dar viena sesė gyvename Kaune. Kokia neįtikėtina prabanga jai palikti valandėlei vaikus ir išeiti ramiai į Laisvės alėją išgerti kavos! Arba grįžus iš gimdymo namų sulaukti pagamintų pietų. O kita sesuo gyvena Vilkaviškio rajone, kaime. Mano vaikams labai patinka per atostogas ten nuvažiuoti ir pabūti ilgesnį laiką. Vyresnieji jau patys skambina tetai, susitaria, ar priims pavasaroti. Aš iš seserų esu vyriausia ir kol kas turiu daugiausiai vaikų. Bet iš savo artimųjų niekada nesu sulaukusi neigiamų komentarų, kad auginu tiek daug.
Galbūt pati buvau pradėjusi kompleksuoti dėl daugiavaikės šeimos statuso, kai laukiausi trečiojo vaiko. Mūsų visuomenėje tarsi ir gėda pasakyti, kad esi daugiavaikė… Socialiniuose tinkluose dažnai rasi komentarų, kad vaikus gimdo tik dėl pašalpų. Gal ir yra šeimų, kurios gimdo vaikus dėl pinigų? Bet tai greičiau asocialios šeimos. Aš neįsivaizduoju, ar už valstybės mokamus pinigus galima praturtėti, – juk vaiką reikia ne tik aprengti ir pavalgydinti, vaikui reikia būrelių, lavinimo, pramogų.
Augindama du berniukus, labai svajojau apie dukrytę. Tiesą pasakius, su kiekvienu nėštumu vis tikėjau, kad dabar jau bus mergaitė, bet gimė visi keturi berniukai. O kai pradėjau lauktis ketvirto vaiko, jau nebebuvo svarbu, ką žmonės pasakys.
Daugiavaikės komplekso padėjo atsikratyti kitos šaunios mamos, kurių sutikau mamų klubuose. Ir turbūt tik vienintelį kartą pajutau paniekinamą požiūrį į save kaip į daugiavaikę mamą, kai atėjau pas vaikų psichiatrę. Mūsų pirmokas turėjo šiokių tokių elgesio problemų, gavome siuntimą pasikonsultuoti pas specialistę. O gydytoja tik nužvelgė paniekinamai, su gailesčiu, tarsi aš būčiau didžiausia vargšė, ir pasakė: ,,Kaip aš jus užjaučiu, jūs auginate keturis vaikus.“ Man buvo keista, kad išsilavinusi moteris gali taip kalbėti. Manęs užjausti nereikia, nes visi vaikai mūsų šeimoje buvo laukti ir planuoti.
Susitaikėte su faktu, kad likimas jums lėmė tokią vyrišką šeimą?
Jau įžvelgiu ir pliusų, kad visi keturi – berniukai. Išmokau juos auginti, griežtokai auklėti, kad nebūtų išlepę. Žinoma, nesakau, kad mūsų namuose griežta kareivinių tvarka. Ir apsikabiname, ir pasiglostome… Tik du vyresnieji nebenori, kad tai būtų daroma viešai. Bet kai esame tik savo šeimos rate, būna pasimylavimo valandėlių.
Atradau, kad auginant berniukus labai svarbi nusistovėjusi dienotvarkė. Mūsų šeimoje galioja taisyklė, kad 20 valandą visi jau turi būti namuose, o 21 valandą einame miegoti. Vaikų pareiga – mokytis, bet laisvu laiku turi padėti ir namų ruošoje. Paskiriame darbus pagal vaikų jėgas, o jie tarpusavyje gali tartis ir keistis: kas išneš šiukšles, kas tvarkys kambarį, kas pažais su mažaisiais. Mokau, kad tartųsi ir patys rastų kompromisus.
Namuose – 4 maži vaikai, o jūs dar randate laiko dalyvauti mamų klubo veikloje?
Su pirmu vaiku buvau užsidariusi. Atrodė, pirmagimis yra pasaulio centras, niekam kitam nebelieka nei laiko, nei jėgų. Buvau perfekcionistė, namai turėjo blizgėti, kūdikio drabužėliai būti išlyginti… Vyras dažnai būdavo komandiruotėse, aš su vaiku viena, todėl jaučiausi pavargusi. Nemokėjau džiaugtis gyvenimu, jaučiausi tarsi iš jo iškritusi. Tarsi mano gyvenimas būtų jau pasibaigęs…
Augindama antrą vaiką suradau palaikymą iš moteriškos bendrystės. Yra mamų feisbuko grupės, į kurias buriasi panašaus amžiaus vaikus auginančios moterys. Tapau vienos tokios grupės nare. Kai esi viena ir pravirksta tavo vaikas, atrodo tragedija. O pasikalbėjusi su kitomis mamomis supranti, kad visos patiria tą patį – visų vaikai verkia, visų nemiega naktimis, visų serga… Labai padėjo pokalbiai ir kitų mamų palaikymas socialiniuose tinkluose, o dar smagiau susitikti gyvai. Stengiuosi dalyvauti bendruomenės susitikimuose.
Mūsų šeimoje tarp mažųjų vaikų – beveik dvejų metai skirtumas. Vieną kūdikį paauginau, iškart gimė kitas. Pajutau, kaip man norisi suaugusių žmonių kompanijos, kaip trūksta bendravimo su kitomis mamomis. Mūsų „birželinukų“ grupėje kitų mamų, kurios augintų tiek vaikų, nėra. Moterims smalsu, kaip aš susitvarkau su keturiais, ir dar su berniukais.
Smalsu ir mums, papasakokite?
Pirmas pusmetis auginant kūdikį būna sunkesnis, kol prisitaikai, naujai susidėlioji šeimos vaidmenis. O paskui atsiranda rutina ir pasidaro lengviau.
Augindama būrį vaikų, išmokau paleisti, nesureikšminti buities darbų. Nebus tą dieną pagaminto maisto, – užsisakysime picą. Neišplautos grindys, – nieko neatsitiks, jei jos palauks porą dienų. Po pirmagimio auginimo ir perdegimo supratau, kad gera mano savijauta kur kas svarbesnė negu idealiai sutvarkyti namai. Dabar, kai vaikai mokykloje ir darželyje, o mažiukas užmiega, prigulu ir aš. Kartais pavyksta net valandėlę nusnūsti, nutildžius sąžinės priekaištus, kad laukia krūva nelygintų skalbinių ar nenuvalytos dulkės. Anksčiau net drebėdavau, pamačiusi nenuvalytas dulkes, o dabar pagalvoju: turėsiu laiko, nuvalysiu.
Šitie metai man buvo gana sunkūs, nes pirmą kartą tarp vaikų toks mažas amžiaus skirtumas. Tarp pirmo ir antro, antro ir trečio – apie 5 metai. O kai gimė Ugnius, Vitalijui buvo tik dveji. Kokių pavydo scenų teko pamatyti! Tik akimirkai nusisuku, – jau ant mažiuko užmesta pagalvė. Arba atsigula šalia naujagimio į jo vežimėlį ir jau taikosi mažąjį broliuką išstumti. Randu vežimėlyje abudu. Net į tualetą negalėdavau ramiai nueiti, nuolat reikėdavo nepaleisti jų iš akių. O dar tais pačiais metais Augustas pradėjo lankyti pirmą klasę. Pirmokų tėvai mane supras, kiek dėmesio ir pagalbos reikia iš pradžių. Vyresnėliui prasidėjo paauglystė, nuotaikų kaitos – tarsi lietuviški orai. Taigi etapas buvo nelengvas.
Koks didžiausias pliusas vaikams augti tarp brolių ir seserų?
Pastebėjau, kad didelių šeimų vaikai lengviau adaptuojasi bet kurioje aplinkoje. Pavyzdžiui, kai nusprendėme trečiąjį sūnų, Vitalijų, leisti į darželį, labai nerimavau, kad jis toks mažas. Juk pirmus du vaikus išleidome į darželį, kai jie buvo jau trejų metų. O šitas toks mažutis, dar nė dvejų neturėjo. Bet viskas gerai susiklostė, jis per savaitę priprato prie darželio. Gal dėl to, kad augo tarp dviejų brolių? Dabar tą pačią tendenciją pastebiu ir mažiuko elgesyje – kai ateiname pasiimti Vitalijaus iš darželio, Ugnius ramiai nuropoja kur į šoną ir žaidžia, kol apsirengs ir susiruoš broliukas.
Ir aš pati, kaip mama, su kiekvienu vaiku darausi ramesnė, labiau jais pasitikiu. Augindama pirmąjį, kaip katė visur norėjau nešioti savo kačiuką įsikandusi dantyse. Buvo daug nerimo, negalėjau atsiplėšti nuo vaiko, jo paleisti. Bet manau, kad vaikui tos liguistos globos nereikia. Jam psichologiškai sveikiau augti laisvesnėje aplinkoje. Juokaujama, kad augindama pirmagimį mama kiekvienąkart sterilizuoja nukritusį ant žemės čiulptuką. O visi paskesni vaikai jau auga ragaudami šuns maistą iš jo dubenėlio.
Kitas dalykas, kuris mane labai džiugina, – vyresnieji išmoksta globoti mažiukus. Namuose vaikai gali susipešti, susipykti, bet jei viešoje vietoje kas nors nuskriaus brolį, – stoja jo ginti. Didelėje šeimoje vaikai savaime tampa savarankiškesni. Nesu iš tų mamų, kurios kasryt veda vaikus iki klasės durų. Du vyresnieji ryte kartu išvažiuoja, pirmokas dar palaukia brolio prailgintoje grupėje, tada kartu grįžta. Kartais, kol broliui tęsiasi pamokos, Augustas nueina į kokį nors būrelį. Būrelių abu moksleiviai lanko nemažai, bet esame susitarę, kad jei pradėjo lankyti rugsėjį, turės lankyti iki mokslo metų galo. Kitais metais gali pasirinkti kitą būrelį. Vyresnėliai du kartus per savaitę lanko baseiną – už jį mes mokame. O mokykloje kiekvienas lanko ir nemokamų būrelių – kas krepšinį, kas dailę ar finansinį raštingumą.
Finansai didelėje šeimoje svarbūs. Kaip tvarkotės jūs, ko apie pinigus mokote vaikus?
Kai augau aš pati, niekas mūsų nemokė, kaip elgtis su pinigais. O juk pinigai ant medžių neauga. Savo vaikams aiškiname, kad yra poreikiai ir yra norai. Poreikius būtina patenkinti, norai gali kurį laiką palaukti. Jei vaikai tikrai kažko nori, tarkime, vardinių sportbačių, kurie madingi tarp bendraamžių, nuperkame, nors kaina ir didelė. Jiems svarbu neišsiskirti iš kitų, jaustis pasitikinčiai. Bet dėl pramogų ar emocinių pirkinių tariamės iš anksto. Ir suaugęs žmogus juk negauna iš karto visko, ko užsimanęs.
Kartais laisvalaikiu renkamės ne komercines pramogas, o tiesiog pabuvimą gamtoje, pasivaikščiojimą parke. Kiekvieną vasarą stengiamės nuvažiuoti pabūti prie jūros.
Ką augindami vaikus darote kitaip, negu darė jūsų tėvai?
Mūsų kartą augino su bausmėmis, geriausias vaistas būdavo diržas ar rykštė. Mes savo vaikų taip neauklėjame. Stengiamės kalbėtis, ieškoti kompromisų, nors kartais tikrai būna nelengva. Atrodo, kalbi kalbi, o vaikams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Tik vėliau pasimatys, ar tinkamai juos auklėjome, kai jie užaugs ir pradės gyventi savarankiškai.
Auginu keturis ir matau, kad nuolat reikia domėtis vaikų psichologija, kad tai, kas tiko vienam vaikui, visiškai netiks kitam. Vaikai visą laiką verčia tobulėti, mokytis. Juokauju, kad būti mama – tai kaip studijuoti mediciną. Per metus ar dvejus neišmoksi, reikia dešimtmečių.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 10 000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.09.11.
