Gausios šeimos atrodo žavingai, ypač kai vienodais drabužėliais aprengti vaikučiai eina susikibę rankytėmis. Bet yra ir kita medalio pusė. Konsultuoja Krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė.
Krizinio nėštumo centre tikriausiai tenka konsultuoti moteris, kurios netyčia pastoja „su trečiu“ ar „su ketvirtu“ ir to papildomo vaiko nenori. Ką jos sako bei jaučiasi?
Jei vaikutis nebuvo planuotas, žinia apie nėštumą sukelia šoką tiek pirmą ar antrą kartą pastojusioms, tiek jau turinčioms daugiau motinystės patirties. Dažna moteris išgyvena emocinę krizę bei patiria nemalonių jausmų: išgąstį, baimę, nerimą, nusivylimą, liūdesį, kaltę, gėdą… Jos jaučiasi sutrikusios, pažeidžiamos, dvejojančios. Jausmai, mintys, kūno pojūčiai taip susimaišo, kad, atrodo, žemė slysta iš po kojų, o esamas gyvenimas griūva. Neplanuotas nėštumas tampa iššūkiu ir garsiai skambančiu klausimu – o ką dabar daryti?
Ypač sunku toms moterims, kurios nesulaukia palaikymo iš vyro, partnerio ar artimųjų arba išgirsta šaltą atsakymą „užteks jau tų vaikų“, „daryk, kaip nori“, „tu nuspręsk, aš palaikysiu tavo sprendimą“, „kaip jauti, taip ir daryk“ ir pan. Po tokių žodžių jos pasijaučia vienišos, apleistos, svarsto, ar pačios pajėgs užauginti dar vieną vaikutį. Kartais moteris taip bijo artimųjų, kolegų, draugų pasmerkimo ar pajuokimo, jog slepia, ilgai nesako apie nėštumą ar net svarsto nėštumo nutraukimo galimybę. Todėl labai svarbu būti jautriems, dėmesingiems, apgalvoti, ką sakome besilaukiančiai moteriai, kad neperduotume savo nuostatų, nuogąstavimų ar nesukeltume papildomo nerimo.
Kalbantis su moterimis paaiškėja, kad jos nenori ne tiek neplanuoto vaikelio, o su jo auginimu susijusių rūpesčių, išaugusios atsakomybės, neturėjimo, kas jas pavaduos, palaikymo stokos, vienišumo, neigiamos aplinkinių reakcijos, pojūčio, kad ir šį vaiką teks auginti vienai pačiai kartu su jau turimais vaikais.
Tačiau moteris, kuri turi ją palaikančių žmonių ratą, jaučiasi mylima, globojama, saugi, gerbiama ir branginama, vargu ar savo įsčiose neplanuotai užsimezgusią gyvybę pavadins „papildoma“, „nenorima“, „nereikalinga“, „dar viena iš daugelio“. Neplanuotas vaikelis gali būti labai laukiamas ir mylimas, ne našta, o ypatinga dovana moteriai, šeimai, pasauliui. Vadovaujantis tokiu pažiūriu, trys ar daugiau vaikų neatrodys daug ar per daug – čia daugiau visuomenėje priskirtas skaičius.
Kokios tipiškos daugiavaikių šeimų problemos?
Žinoma, ten, kur daugiau vaikų, ten daugiau rūpinimosi, triukšmo, tvarkymosi, sirgimų, buities, atsakomybės, išlaidų, pareigų, derinimosi prie skirtingų poreikių ir pan. Tenka nuolat ieškoti būdų, kaip papildyti savo ir šeimos fizinius, psichologinius, moralinius, finansinius, socialinius išteklius.
Klausydamasi daugiavaikių šeimų girdžiu daugumai bendrų iššūkių ir klausimų. Pavyzdžiui:
Ką apie gausėjančią šeimą pasakys artimieji ir aplinkiniai? Ar nepasmerks, kaip komentuos, ar priims, nenuvertins, nepašieps, padės ir pan.?
Kaip suderinti motinystę/tėvystę, vaikų auginimą ir karjeros galimybes, ypač, kol vaikai maži, serga, nėra kam padėti? Kaip neiškristi iš darbo rinkos? O gal visai atsisakyti darbo už šeimos ribų?
Kaip rasti laiko tik sau (asmeniniam tobulėjimui, laisvalaikiui, kokybiškam poilsiui, miegui) ir tik mums, kaip porai? Kaip nenusitapatinti, nepamesti savęs, kaip asmens, ir mūsų, kaip poros?
Kaip kokybiškai paskirstyti laiką bei dėmesį vaikams? Kaip paskirstyti darbus, dalintis atsakomybe, mokyti pasirūpinti vienas kitu?
Kaip sutaupyti bendroms šeimos kelionėms, pramogoms, didesniems pirkiniams ir pan.?
Kaip viską spėti padaryti laiku, ko nors nepamiršti ir pan. Kaip tinkamai sudėlioti prioritetus?
Kaip labiau pasitikėti vienas kitu ir mažiau kontroliuoti? Kaip nesureikšminti smulkmenų, nepamesti bendros šeimos krypties?
Tačiau tai nėra kažkas išskirtinio, su kuo nesusidurtų ir vieną ar du vaikus auginančios šeimos. Svarbu suvokti, kad sunkumų patiria visos šeimos, o tai, kaip juos pavyks įveikti, – priklauso nuo šeimos susitelkimo, meilės, kantrybės, pagarbos ir pasitikėjimo vienas kitu, įsiklausymo, priėmimo, noro rasti tinkamiausią sprendimą. Kitaip sakant, kad ir kiek asmenų sudaro šeimą, svarbu suprasti, kad ji – komandinis darbas. Juk visi jos nariai sėdi toje pačioje valtyje. Jei kiekvienas įneš savo indėlį, plaukti pavyks kur kas sklandžiau, nebus tinginiaujančių ar pervargusių, nusivylusių ar pasinaudojusių kitais.
Taip pat svarbi ir valstybės pozicija. Mes, kaip visuomenė, turime džiaugtis ir skatinti gimstamumą, nes Lietuvoje jis ir taip mažėjantis. Palaikyti ir padėti šeimoms auginti vaikus yra mūsų visų bendras interesas, nes užaugę vaikai toliau kurs valstybę, kurioje gyvename. Tad, jei šeimą suvoksime kaip visuomenės ląstelę, tai dėmesys ir parama jai yra geriausia investicija.
Ar tikrai 1–2 vaikus galima išauginti kokybiškai, o kai šeimoje 4–5, apie kokybę nėra kalbos, nes ir laiko nėra kiekvienam, ir jėgų, ir lėšų. Kitaip tariant, – yra aukso puodas (tėvų meilė, šeimos gerovė): vienturtis jį pasiima visą, o daugiavaikės šeimos vaikas laimi tik įstrižainę arba kampus. Kokia psichologų nuomonė?
Ką reiškia auginti vaikus kokybiškai, kas yra tas kokybės matas, taip pat priklauso nuo kiekvienos šeimos supratimo. Nėra vienodų šeimų. Vienai šeimai ir vieną ar du vaikus auginti gali būti labai sunku dėl įvairiausių priežasčių, kitai – keturi, penkti ar šeši vaikai nekelia ypatingų iššūkių. Žinoma, tikrai daug lengviau, kai yra išteklių, galimybių, pagalbos iš artimųjų bei valstybės, bet kokybišką auginimą lemia ne vien finansai.
Šeima neturėtų būti suvokiama, kaip konkurencijos, rungtyniavimo ar aukso puodo dalybų vieta. Šeima – ne turgus ar aukcionas, o meilės oazė. Jei mes gimėme, tai reiškia, kad tėvai mums suteikė pačią vertingiausią ir neįkainojamą dovaną – gyvybę, nes be jos nėra ir paties gyvenimo.
Jausti besąlygišką tėvų meilę ir rūpinimąsi – dar viena dovana. Ir tėvai tai daro geriausiai kaip moka ir supranta. Su kiekvienu gimstančiu vaiku tėvų meilės laukas ne mažėja, bet plečiasi – jo visiems užteks.
Šeimoje, kurioje auga daugiau vaikų, yra didesnė galimybė mokytis bendravimo ir socialinių įgūdžių, patirti bendrystę, o ši patirtis yra dar vienas tėvų mums perduotas vidinis turtas.
Kokie dažniausi visuomenės komentarai ar „kaltinimai“ daugiavaikiams?
Daugiavaikių šeimų buvo ir yra visais laikais, keitėsi tik požiūris į jas. Anksčiau daugiavaikė šeima buvo suvokiama, kaip šeimos išgyvenimo garantas. Daug vaikų mirdavo dėl ribotų medicinos galimybių, o išgyvenę dirbdavo sunkius ūkio, buities darbus, vyresnieji augindavo mažesniuosius ir pan. Vėliau gausios šeimos asocijavosi su neišsilavinimu, skurdu, asocialumu, atsakomybės stokojimu, noru gauti išmokų iš valstybės ir pan.
Keičiantis visuomenei ir gyvenimo sąlygoms, negatyvias nuostatas keičia žavėjimasis daugiavaikėmis šeimomis. Su nuostaba ir grožėjimusi žiūrime į šeimas, apsuptas pulkelio vaikų.
Tačiau iš klienčių moterų girdžiu, kad vis dar pasitaiko nekaltų pasmalsavimų ar komentarų, kurie nuliūdina ar užgauna moterį, pavyzdžiui: Ar ne per vėlu lauktis? Ar tiek vaikų ir planavote? Ar saugojotės? Kam jums tiek vaikų? Kada pagyvensite sau? Oi, bus sunku! Kažin, kaip jūs pajėgsite užauginti tiek vaikų?
Užuot to klausę, pasiteiraukime, o kaip tu dėl to jautiesi? Ką tau reiškia lauktis neplanuotai? Kokie kyla jausmai ir mintys, tampant daugiavaike šeima ir pan.? Gal galiu kuo padėti?
Šie komentarai skirti ne tiek pačiai šeimai, o labiau mums patiems, dėl mūsų baimių, nuostatų, stereotipų ir klaidingų įsitikinimų, ką reiškia būti daugiavaike šeima.
Ar daug vaikų auginanti mama yra pasmerkta būti karjeros vidutinybe arba karjeros ,,niekuo“?
Šis klausimas labai individualus ir daugialypis. Ne visoms moterims norisi karjeros už šeimos ribų, net jei jos būtų puikios vadovės, švietimo lyderės ar ekspertės. Jos nejaučia poreikio būti pripažintos išorėje, nes didžiausias jų laimėjimas ir pripažinimas – vaikai ir šeima. Šioms moterims motinystė yra ir pašaukimas, ir karjera, ir realizacija. Jos jaučia pasitenkinimą galėdamos rūpintis vaikais, namais, tarpusavio santykiais, šeimos narių poreikiais ir emocine gerove.
Kitoms moterims šalia motinystės norisi ir kitų vaidmenų. Jos ieško ir kito buvimo bei savęs realizavimo būdo. Kas aš dar esu, be motinystės?
Dar kitos moterys kelia klausimą, kaip tai, ką išmokau, sužinojau, patyriau, kokias savybes išsiugdžiau motinystėje, galiu geriausiai panaudoti už namų ribų esančiose veiklose ar darbuose?
Tad motinystė gali būti suvokiama ne kaip kliūtis tobulėjimui, o privalumas save vis iš naujo atrasti, postūmis save išsigryninti ir tuo, kas sukaupta vertingiausio, – dalintis su kitais.
Jūsų patarimai, įžvalgos, padrąsinimai, jeigu staiga pasibeldė trečias ar ketvirtas netyčiukas?
Drąsinu moteris atsipalaiduoti, nurimti, pasitikėti savimi, pažvelgti į savo prigimtį bei suteiktą duotybę – savo įsčiose išnešioti gyvybę ir tokiu būdu tęsti šeimos, giminės, žmonijos gyvybės ratą. Juk gimda – tai galios ir kūrybos vieta. Jei suvokiame šią vertę, motinystės patirtis tampa neįkainojama, prasminga, transformuojanti, o neplanuotas vaikutis – laukiamas ir besąlygiškai mylimas.
Jei žiūrėtume dar plačiau, visos patirtys ateina ne šiaip sau – per jas mes mokomės, labiau save pažįstame, turime galimybę augti, keistis, artėti prie savęs ir pan.
Drąsinu moteris/poras gyventi savo gyvenimą bei suvokti, jog niekas kitas jų gyvenimo nenugyvens. Jei yra vidinis nusiteikimas atvesti į savo šeimą dar vieną narį, tuomet ryžtis pokyčiams, ieškoti įgalinimo ir galimybių. Juk sunkumus galima įveikti, o išorines aplinkybes – keisti tiek savo jėgomis, tiek pasitelkiant kitų pagalbą.
Susiję straipsniai
