Vilniečių Noros ir Vytenio Išganaičių išsilavinimas – filosofai. Ir nors dabar Nora turi savo verslą – dovanų parduotuvę vaikams, o Vytenis dirba rinkotyros srityje, jų požiūris į gyvenimą išties filosofiškas.
Šešis vaikus auginanti šeima prieš metus susilaukė mažylio, turinčio Dauno sindromą. Ir tai buvo sąmoningas sprendimas gimdyti, nors ir turėjo galimybę nutraukti nėštumą.
Nora, pirmiausia pakalbėkime apie vaikų skaičių – esate netipiška šeima.
Kai susituokėme, galvojome apie porą vaikų, tiksliau sakant, nieko apie tai negalvojome. Tiesiog gimė dukra Ilzė, kuriai dabar 17 metų, po 5 metų – sūnus Kipras. Antrojo vaiko specialiai „neplanavome“, tiesiog jis atėjo. O kai, nepraėjus nė metams, ėmiau lauktis trečio vaiko – tada tikrai išgyvenome šoką. Bent jau man buvo labai stipri atmetimo reakcija, atrodė, kad griūva visi gyvenimo planai. Ir pažįstami žmonės mane palaikė: „Tikrai, jei tau, taip sunku, juk galima ir negimdyti“. Tuo metu visokios mintys ateidavo į galvą. Pavyzdžiui, galvodavau: o kaip aš tęsiu studijas, o jeigu išsiskirsiu su vyru, kas mane ims su trim vaikais? Kai dabar pagalvoju, kokie beviltiškai nelygiaverčiai gali būti mūsų „motyvai“ tokiam lemtingam žingsniui kaip abortas, bet tuo metu jie stiprūs, tikri. Šeimoje išgyvenome krizę, abu su vyru lankė mintys: gal ne tas žmogus, ne tokie santykiai, kokių norėtųsi. Ir štai vieną dieną galva prašviesėjo. Suvokiau, kad kvailai laikausi įsikibusi kažkokių stereotipų apie du vaikus šeimoje, kad būti daugiavaikiais tėvais – gėda (buvo ir tai) ir t.t. Vyras paprastais žodžiais viską sustatė į savo vietas: aš tikrai noriu to trečio vaiko. Kartais reikia to vieno sakinio, į kurį kažkas labai giliai esybėje atsilieptų. Kitą dieną aš jau pradėjau žiūrinėti drabužėlių leliukui.
Kai jau paskui gimė trečias vaikas Leonas, negalėjau suprasti, kodėl aš taip panikavau?! Kad dar metus reikės keltis naktimis?
Būsiu pavargusi? Stigs laiko? Bet juk pavargęs gali būti ir vieną vaiką augindamas, aš ir buvau! O laikas… Jo visada norėsis skirti dar daugiau, kas pamatuos, kiek jau gana, kiek reikia turėti vaikų, kad visiems užtektų, būtų daug, kas tie matai ir svarbiausia – kas juos nustato? O juk yra dar ir to bendro laiko kokybė… Turiu pasakyti, kad, žinodama tai, vis tiek kaskart kankinuosi ir kaltinu save, kad duodu per mažai… Gimus trečiam vaikui, atėjo labai aiškus suvokimas: jei į gyvenimą atsigręži veidu, jis labai gražiai tave ir veda į priekį. Taip, laiko sau bus mažiau, bet aš noriu išmokti pamatyti prasmę, o tiksliau – ką galiu, kiek mažai ir ką su tuo mažai daugiausia galiu nuveikti. Pradėjau galvoti, ko atėjau mokytis šiame gyvenime.
Nora, sakėte, kad jūsų šeimos gyvenimas labai pasikeitė atradus tikėjimą?
Kaip ir visi smalsūs žmonės, domėjomės įvairiomis religijomis, bet, pradėję ieškoti Dievo, nė nežinojome, kur jo ieškoti.
Draugų paskatinti, su vyru užsirašėme į šeimų kursus Pal. J.Matulaičio parapijoje. Kursų metu buvo rengiamos rekolekcijos, kurias vedė vienuolė sesuo Benedikta. Ji padarė didžiulę įtaką. Po trečio vaiko gimimo buvo praėję gal penkeri metai, kai nusprendžiau priimti Krikšto Sakramentą. Draugai tada manęs klausė: „Na, ką dabar jauti?“ Tikrai nejaučiau stebuklingo nušvitimo, kad staiga būčiau praregėjusi, įtikėjusi. Viskas vyko savu tempu.
Po krikšto abu su vyru išvykome į šeimų stovyklą Pakutuvėnuose. Ir po tos stovyklos vyras pasiūlė: „O gal susituokiame bažnyčioje?“ Kai tuokėmės civiliškai, nekilo nė minties apie bažnyčią – tuo metu nebuvome tikintys, o formaliai eiti į bažnyčią atrodė nepriimtina. Taigi Santuokos Sakramentą priėmėme, praėjus 11 metų po mūsų pirmųjų vestuvių, kai jau turėjome 3 vaikus. Tą pačią vasarą pasikrikštijome ir juos – mūsų krikščioniška vasara. Kai tuokėmės bažnyčioje, dalis susirinkusiųjų verkė, ašaros akyse buvo ir mums: vis dėlto kai tari priesaiką, būdamas subrendęs ir suprasdamas kiekvieno žodžio svorį, tai nepaprastai stipru.
Tuo metu mano vyras pasinėrė į visokias bažnyčios veiklas, eidavo liudyti savo tikėjimo, nors dabar, kai pagalvoju, tada dar nelabai buvo ko liudyti. Man svetima, kai sako: „Eikite į gatves ir evangelizuokite“. Bijau, kad per didelis entuziazmas gali žmones ir atgrasyti nuo tikėjimo. Mane vyro religinis aktyvumas veikė priešingai – norėjosi trauktis nuo visko, ką jis darė su didžiuliu užsidegimu. Norėjau atmesti ne patį tikėjimą, bet man svetimus pasireiškimus.
Dabar kartais pagalvoju, kad galėčiau liudyti savo tikėjimą kalbėdama apie Ezro atsiradimą, jei tai padėtų kitoms šeimoms, juos sustiprintų. Galėčiau liudyti ir apie daugiavaikės šeimos gyvenimą. Po to lemtingo trečio vaiko vėliau mes susilaukėme dar trijų vaikų, labai sąmoningai „pasirašydami“ ne byrantiems rožių žiedlapiams, o sunkiam darbui – išnešioti, pagimdyti, užauginti žmogų. Tik darbui, be jokio pažado pasiekti geidžiamą rezultatą. Kai pagimdžiau dvynius Zoją ir Tumą, atsidarė kažkoks gyvybės ir džiaugsmo langelis. Norėjau dar vaikų, kaip meistras, kuris nulipdo puodą ir jau svajoja apie kitą ir kitokį.
Arba kaip Dievas, kuris sukūrė tokią įvairovę, net vabalėlių… Sukūrė ir leido jiems būti. Turiu svajonę, kurti savo „puodus“ taip, kad jei jie pavirstų balandžiais, nesistebėčiau, o džiaugčiausi, nes jie peržengė mano žmogiškąjį planą, juk ne aš jų tikrasis kūrėjas. O svarbiausia – mokytis priimti, kad mano „puodas“, mano akimis žvelgiant, tik neaiškios spalvos „sagutė“. Gal ir sunku suprasti mano metaforą, bet kitaip apie pagrindinį mamos iššūkį pasakyti nemoku, o noriu.
O dabar pakalbėkime apie Jūsų šeimos sprendimą gimdyti vaiką, turintį Dauno sindromą.
Kai kartą pasakiau vyrui, kad norėčiau šešto vaiko, jis atsakė: „Gerai“. Ezro atėjimas į šį pasaulį yra nuostabiai stebuklingas dalykas, nutikęs mums. Man nepatinka žodis „planuoti vaikus“, tačiau Ezro mes norėjome ir sąmoningai darėme viską, kad jis atsirastų. Kai vaiko kūrimo akte sąmoningai dalyvauji kartu su Dievu, tai tokia patirtis, kad užgniaužia kvapą. Aš po to savaitę vaikščiojau tarsi kosmose, negalėjau kalbėti nuo minties, kad tai Dievo planas, o mes tik sutikome jame dalyvauti ir tai net jautėme!
Deja, po to atėjo keistas jausmas – kažkoks liūdesys… Nuėjau pas ginekologą, kad patvirtintų, jog laukiuosi, ir niekam tos naujienos nenorėjau sakyti, nors paprastai džiaugsmu dalinuosi su visais artimaisiais. Neapleido nuojauta, kad laukia kažkas keisto, liūdno. Mes visi retkarčiais nerimaujame, kad gali nutikti nelaimė, bet įsivaizduojame, kad tai atsitiks kitiems – kaimynams, nepažįstamiems žmonėms.
Kažkur giliai žinojau, kad taip gali atsitikti būtent man. Kai sužinai, kad laukiesi vaiko, turinčio genetinę ligą, patikėkite, nieko džiaugsmingo čia nėra. Ultragarso tyrimas man buvo daromas dėl amžiaus – abu su vyru buvome vyresni nei 35 metų.
Regis, pirmi nerimo ženklai buvo pastebėti 10 nėštumo savaitę. Gydytojai įtarimą sukėlė kaklo raukšlelė. Tada gavau siuntimą atlikti vaisiaus vandenų tyrimą. Kai vaikštai Genetikos centro koridoriais, jautiesi, tarsi akimis matytum likimą!
Kažkam teks gera žinia, o kažkam – ta lemtinga… Genetikos centre dirba nuostabūs žmonės. Gydytoja, kuri pasakė man žinią, vos užgniaužė ašaras, o aš neverkiau.
Ar buvo galimybė nutraukti nėštumą? Teoriškai tokia galimybė buvo, nes, nešiojant kūdikį, turintį Dauno sindromą, leidžiama nėštumą nutraukti iki 22 savaitės. Kai buvo atliktas vaisiaus vandenų tyrimas, nėštumas buvo 16–18 savaičių. Tik ką reiškia nutraukti? Juk iki to laiko būni keletą kartų matęs savo vaiką echoskopu, mes žinojome, kad tai berniukas. Vieną kartą, darant 3D echoskopiją, mačiau, kaip jis susidėjo rankas tarsi maldai.
Nesvarstėme galimybės nutraukti nėštumą. Pykau ant savęs už savo liūdesį, sakiau garsiai – tai ką, mėlyną su langeliais imsi, o violetinio su taškeliais – ne?! Čia ne turgus su „puodais“, čia žmogaus gyvybė! Ir mano didžiausias troškimas – kad mane rinktųsi ne pagal mano kreivas kojas ar ilgus plaukus, o kad rinktųsi tiesiog mane! Ko aš tada galėsiu mokyti savo vaikus, jei atsisakysiu kitokio vaiko?! Šis mano veiksmas nubrauks tūkstančius jau pasakytų ar kada dar galimų žodžių, pamokymų – tai labai svarbu! Teko apgailestauti, ir viskas. Artimieji sureagavo labai skeptiškai. Draugai palaikė, bet giminės kalbino atsisakyti vaiko. Išverti aplinkinių spaudimą padėjo suvokimas, kad viskas yra Dievo valioje. Ir kad Jūs žinotumėte, kaip tie patys žmonės, kurie tada atkalbinėjo, mane palaiko dabar! Labai noriu pasakyti, kad tai apgaulė, jog abortas viską atstato, kad grąžina į savo vietas. Aš nieko nekaltinu, tik sakau, ką supratau pati: mes NIEKADA nebūsime tokie kaip buvę, atsisakę vaiko, nes nebeįmanoma sėdėti prie pietų stalo lyg niekur nieko, kai po juo – tavo rankomis ten padėto vaiko kapas. Noriu pasakyti tai labai stipriai, taip, kaip sakiau tai sau.
Žinoma, buvo nepaprastai sunku suvokti, kad kažkas lemtingo nutiko visam likusiam gyvenimui. Jei nebūčiau tikinti, neįsivaizduoju, kaip būčiau priėmusi tokią naujieną. Ir neįsivaizduoju, kaip ją priima jauni žmonės, kurie tam visiškai nepasiruošę. Tai kvapą atimanti naujiena. Tai patyrusi pati, labai juos užjaučiu. Ir juk tai dovana, dabar tikrai suprasti ir atjausti kitą. Ir, tikiu, dovana ir mano šeimai – vaikams.
Buvo visokių minčių – kam aš, tokia senė, ryžausi gimdyti? Ar nesugadinsiu gyvenimo visiems kitiems savo vaikams? Kartais jausdavausi nevykėlė, gimdanti „brokuotus“ vaikus. Sakau tai atvirai, nes taip tuo metu jaučiausi. Ir noriu, kad kitos moterys, einančios tuo keliu, suprastų, kad jų „blogi“ jausmai ir mintys nesvetimos kitiems, net daugiau – jas išgyvena visi, tad nereikia savęs smerkti, reikia leisti tam būti, tai išbūti, kad pereitum. Jausmų ir minčių skalė buvo nepaprastai plati, nuo pačių juodžiausių iki… suvokimo – o kokio kietumo ir surambėjimo yra mano širdis, jei Dievas pasiuntė ją gydyti tokį vaiką?
Sužinojusi, kad laukiuosi vaiko, turinčio Dauno sindromą, grįžau namo ir pajutau, kad pakilo temperatūra, užmigau ten pat, kur stoviu. Matyt, pats kūnas „išsijungė“, neištvėręs tokios didžiulės įtampos. Kritau be sapno. O pabudusi kalbėjau su Dievu, sakiau, kad noriu mirti. O Jis „paklausė“, kodėl? Aš „atsakiau“, kad būčiau su Tavim, o Jis atsakė: „Tu su manim gali būt jau šią akimirką, ir tam nereikia mirti“. Suprantu, kad surašyti šie žodžiai skamba nerimtai, bet spengiančioje sielos tyloje tai yra pati tikriausia mano patirta tikrovė, kurios vaisius – mano tolesnis labai realus gyvenimas ne depresijoje ir aklame skausme, o matant šviesą.
Dievas atsiliepia į tavo giliausius troškimus, ne į tai, ko tau atrodo, kad tu nori. Jis man davė širdžiai gydyti tokį skausmą, kurį jaučiu kiekvieną dieną tarsi undinėlė, gavusi kojas. Toks jausmas, tarsi po oda būtų įsiūta stiklo šukė, apie kurią tu negali pamiršti nė akimirkos. Tai turi turėti prasmę, ir aš jos ieškau.
Po savaitės veriamas skausmas aprimo. Supratau, kad turiu dėkoti ir už tokią patirtį, kokią gavau. Ji nepanaši į saldų bučinį, tai labai sunkus kelias, tai širdies operacija, kuri daroma be anestezijos… Galų gale juk kitiems tėvams, kurių vaikai serga nepagydomomis ligomis, tenka dar didesni išbandymai, negu man!
Ar vyresnieji vaikai sunkiai priėmė tą žinią?
Žinoma, kad jiems buvo sunku. Visiems savaip, skirtingai. Tarkime: „Mama, nekalbėk apie tą vaiką, aš nenoriu apie jį nė girdėti“. Vienas sūnus tvirtino, kad „Dievo nėra“, nes „maža to, kad šeštas, dar ir debilas“. (Sakau labai nuoširdžiai ir atvirai, kad paliudyčiau, jog ne rožėmis klotas mūsų kelias… ir kiek iš aplinkos atėjusių baimių jau turi mūsų vaikai!!!) Kalbėjau, kad tai aš su tėčiu tariu tam „taip“, tai mūsų sprendimas. Tik labai sunku paaiškinti vaikui, kad nėra nei Dievo veikimo be mūsų, nei mūsų – be jo, kad yra tik bendras „taip“. Ir kaip tai svarbu, kaip tai stipru, kokia tai, tiesą sakant, iš esmės pati tikroji žmogui dovanota laisvė. Beje (tai man labai stipru), tas pats sūnus po kurio laiko kalbėjo: „Mama, aš taip sielvartauju, kad tas vaikas turės taip anksti mirti“, nes nugirdo, kad žmonės, turintys Dauno sindromą, gyvena trumpiau nei sveiki. Aš jau buvau pasiruošusi dar kartą kalbėtis apie tai, kad mes turime priimti tą vaiką į šeimą, o jis, pasirodo, sielvartauja, kad broliukas turės anksti išeiti. Tik dar kartą patyriau, kad mano širdžiai reikia ilgų metų, o vaiko… Kitas berniukas sakė, kad laukia sesutės, ir jam visai nesvarbu, ar sveika, kitokia ar dar kaip, jis labai laukia.
Nesistebiu, juk ir man pačiai buvo nelengva susitaikyti, ypač, kai vaikas yra ne kažkur šalia, o tavyje, tu jį jauti kiekvieną akimirką, o negali priimti su meile. Žiūrėdavau internete tokių vaikučių nuotraukas, ir viduje kažkas priešindavosi: man jie negražūs, aš tokio nenoriu. Man pasidarė labai svarbu pasakyti tiesą sau, ko bijau, ką jaučiu, tai buvo didžiausios tiesos sau Dievo akivaizdoje laikas, tariau be gėdos: man baisu, aš negaliu, aš atsiimu savo „taip“, ir laisvėjau. Paradoksalu, bet mane gelbėjo tai, kad visi spaudė daryti abortą, o aš atsakinėjau, kad to nedarysiu. Aš dėkinga jiems, nes atsakydama jiems, atsakiau ir sau į daugybę klausimų, įtvirtinau juos sau pati garsiai. Aš sakau vaikui TAIP. Kai man sakė: „Ar įsivaizduoji, koks krūvis teks kitiems tavo vaikams?“, sakiau, kad Dievas norėjo, jog į mūsų šeimą ateitų toks vaikas. Jis atėjo ne tik pas mane, jis atėjo ir pas juos, jiems. Aš pati nesirinkau. Tai ne mano sumanymas!
Ezras – neįprastas vardas. Kokia jo reikšmė?
Ezras reiškia „Dievo pagalba“. Tas vardas atėjo pats, aš nepajutau, kuriuo metu būsimą vaikutį pradėjau vadinti tuo vardu. Bet tai prasminga – kiekvieną kartą kreipdamasis į vaiką sakai: Dievo pagalba. Vyresniesiems vaikams pasakiau: „Dabar atsisėskite, nes pasakysiu, kuo vardu bus jūsų brolis“. Dukra pasakė: „Mama, tu nepakaltinama…“ Bet tam vaikui ir netiktų Jonukas ar Juliukas (tokius vardus rinkomės). Jis kitoks nuo gimimo, ir vardas jam tiks kitoks.
Laukdamasi dėliojau drabužėlius skaudančia širdimi: kaip būtų nuostabu, jei tie drabužėliai būtų skirti sveikam berniukui, deja… Augantis pilvukas kėlė kitokius jausmus, negu paprastai laukiantis sveiko vaiko. Mane erzino frazės, kad „Viskas bus gerai“, „Tu pamilsi tą vaiką“, „Kryžius pagal tavo pečius“. Norėjau atšauti – jūs nė nežinote, kaip tas kryžius spaudžia.
Ezras gimė namuose (tik vyresnioji Ilzė yra gimusi gimdymo namuose, visi kiti vaikai, net dvyniai – namuose). Kai gimė, buvo labai ramus ir tuoj užmigo, o aš gulėjau atsukusi nugarą jam ir galvojau: „Kokia būčiau dabar laiminga, jei būtų gimęs sveikas vaikas“. Bet paskui supratau: žmogus niekada nebūna laimingas, net kai iš tiesų yra laimingas. Štai vartydama senus albumus matau mūsų nuotrauką, kur mes su vyru abu jauni, gražūs, šalia ką tik gimusi Ilzė. Visas gyvenimas priešaky, o atrodome kažkokie nelaimingi, tarsi viena koja gyventume čia, o kita… nežinia kur.
Tada, gulėdama šalia ką tik gimusio Ezro, mąsčiau: o jei jis būtų sveikas, tikriausiai būčiau nelaiminga, kad man dabar viską skauda, ar dar dėl ko nors. Žmogus niekada nebus laimingas tol, kol ieškos laimės už kalnų pagal iš anksto nusipieštą žemėlapį, pagal atitikimą „idealaus atviruko“. Paprasta įžvalga, ar ne? Bet man tada tie žodžiai tapo kūnu, aš juos patyriau, išgyvenau, man jie – ne tuščia frazė. Reikia atsigręžti į realybę veidu. Štai guli mažas vaikas toks, koks jis yra, o aš, didelė ir turinti labai daug metų patirties, negaliu į jį atsigręžti ir apkabinti?! Net fiziškai buvo sunku tai padaryti, širdis nebuvo tam pasirengusi. Tačiau atlikau tą fizinį judesį – atsisukau į Ezrą ir jį paglosčiau. ŽIŪRĖJAU į jį, ir tai buvo mano priėmimo veiksmas, liečiau jį – ir tai buvo priėmimo veiksmas, kurį galėjau padaryti tą valandą. Nereikalavau iš savęs to, ko negalėjau.
Galvoje girdėjau tarsi jį sakantį: „Aš palauksiu“, ir jis laukia, kasdien laukia, kol aš uodo žingsneliu einu – mokausi priimti, tai – mano kasdienė pamoka… Iš pradžių veiksmu, o tada, vėliau, tikiu tikrai, ir širdimi.
Ar tokio vaiko gimimas keičia vertybes?
Gal labiau įtvirtina, nes daro jas patirtinėmis. Še tau, Nora, imk ir mylėk žmogų tiesiai priešais save – tai daug sunkiau negu postuluoti meilę visiems, bet kam, kažkam. Daugybė tekstų, filmų apie santykius, problemas nebetraukia. Bet atsirado naujų, kurie šaukiasi būti pamatyti ir apmąstyti, išgyventi. Ieškome juk panašios patirties, kažko, kas atliepia į mūsų klaustukus ir dramas. Daug dramų man dabar yra netikrų, bet aš ir toliau dažnai jose skęstu!
Ezro gimimas sustiprino norą domėtis viskuo, kas susiję su tikrove. Pavyzdžiui, didžiulį įspūdį paliko V. Luckaus fotografijų paroda, laukiu pasirodančio jo nuotraukų albumo. Taip, kaip jis mato, kaip ieško, kaip kraustosi iš proto, kaip blaškosi tarp angelų ir demonų, man labai įdomu, man artima, man panašiai skauda… Domina nuodėmės tema, asketiškas požiūris į gyvenimą. Tėvystė kažkuria prasme yra vienuolystė, juk tai irgi atsisakymas savęs, išsižadėjimas. To mokausi, nes gali save „uždaryti“ ir kentėti, o gali paaukoti. Žinau, ką galiu, turiu išmokti, suprantu, kad nemoku, bet noriu. Valgydama su vaikais skrudintas bulves, bandau jiems pasakyti, kad mus labiau žudo mintys, o ne bulvės, BET pabandyti atsisakyti bulvių – iššūkis, o ką jau kalbėti apie mintis, tad pasninkas man dabar ne tuščias žodis, ir įgyvendinti jį tikrai – ne vien grietinėlės pusryčiams klausimas. Man tai įdomu, mane tai veža! Iš kitos pusės, man patinka gražūs daiktai, gražūs namai, spalvos… Noriu turėti pinigų, kad galėčiau nusipirkti sau knygų, vaikui snieglentę, nes jis mėgsta sportuoti. Kalbu apie tai, nes jaučiu, kad man labai svarbu „paliudyti“, kad mes tiesiog gyvename.
Ezro gimimas sustiprino mūsų su vyru tarpusavio ryšį. Galbūt tai įvyko ir anksčiau, po Pakutuvėnų stovyklos, tačiau iš tiesų atėjo suvokimas, kad gyveni čia ir dabar ir su tuo konkrečiu žmogumi, kurį pasirinkai. Abu tarsi įkėlėme antrą koją į santuoką, ir nuo to gyvenimas pasidarė pilnas.
Kartais aplanko mintys, kas bus, kai mūsų nebus. Žinoma, taip galvodamas, gali save nuvaryti į visišką aklavietę. Nė vienas iš mūsų nežinome, kas bus. O kad nuraminčiau protą, kuriu jam planus. Galbūt norėčiau išvažiuoti gyventi kur nors į kaimą, arčiau gamtos. Suprantu, kad visi tie planai yra oro burbulas, tiesiog, kad nurimtų mintys…
O dabar džiaugiamės šia diena, stebuklu, kai visi susėdame prie stalo, dar ateina vaikų draugai, ir didžiulis sriubos puodas ištuštėja. Nuostabus jausmas, kai gali dalintis maistu, ir užjaučiu žmones, kurie turi valgyti vienumoje.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Gerai pasakyta.
gali uzsisklesti arba save paaukoti…
Norisi nusilenkti šiems žmonėms.
Sunkiausia yra sąmoningai paklūsti Dievo valiai,ypač šiais-pats sau karalius-laikais,kai žmonės mano,kad visiškai gali valdyti savąjį likimą,kai nebeliko vietos dvasiniam pasauliui…
Ačiū už atvirumą. Gera patirti dalinimąsi patirtimi, autentiškumą.
Juodos kasdienybės kristalinis skaidrumas.