Su kolege, žurnaliste Ingrida Lauciuviene esame pažįstami seniai. Po studijų Ingrida dirbo televizijoje, tad „Mamos žurnale“ ją kalbinome kaip laidos mamytėms vedėją.
Paskui įkūrė privatų, sveiką gyvenimo būdą propaguojantį darželį „Augueko Dūzginėlis“, iš kurio esame parengę ne vieną temą. Galų gale prieš kelerius metus Ingridą kalbinome kaip keturių vaikučių mamą – šeima augino du paauglius ir susilaukė dviejų mažiukų.
Šįkart Ingrida Lauciuvienė vėl svečiuojasi mūsų redakcijoje ir žurnalo puslapiuose, nes pakeliui penktasis vaikelis. Apie didelės šeimos kasdienybę, prioritetus ir visuomenės požiūrį į tokias šeimas pasakoja pati Ingrida.
Staigmena – dar vienas nėštumas
Kaip sužinojau apie šį nėštumą? Po žiemos pasijutau labai pavargusi. Pasidariau kraujo tyrimus, pirmą kartą gyvenime hemoglobinas buvo nukritęs. Nors esu vegetarė, paprastai jis būna labai aukštas, „vyriškas“. Labai nenustebau, nes beveik aštuonerius metus iš eilės esu arba nėščia, arba maitinu.
Trečiojo vaikelio Pijaus Mikalojaus susilaukiau, kai vyresnieji Jonas ir Viltė jau buvo paaugliai, mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto klasėse (dabar Jonas jau Operos ir baleto teatro solistas, Viltė šiemet baigė mokyklą). Su trečiuoju, kaip tada manėme, pagranduku, norėjau dar kartą išgyventi motinystės stebuklą, todėl lankiau kursus pas Romualdą Šemetą, planavau gimdyti ir auginti natūraliai, kuo ilgiau maitinti savo pienu ir kurį laiką nedirbti, būti tik su vaikeliu.
Tai beveik ir pavyko įgyvendinti, bet po trejų metų, dar tebemaitindama Pijų Mikalojų, pasijutau vėl nėščia. Ta žinia buvo labai smagi – Pijus Mikalojus turės žaidimų draugą, o to vargo ne tiek ir daug, nes vyresnieji jau gana savarankiški. Gimė Nojus Pranciškus.
Taigi po to gimdymo ir maitinimo maratono šiek tiek pavargau. Kai šį pavasarį nuėjau pasikonsultuoti pas savo gydytoją, ji pritarė, kad turiu daugiau dėmesio skirti sau, skyrė masažų kursą, reabilitaciją baseine. Dar pasiteiravo, ar reguliarios mano mėnesinės. Štai tada ir perliejo karštis. Iškart išėjusi iš gydytojos kabineto sukau į vaistinę pirkti testo. Intuityviai jaučiau, kad jis bus teigiamas. Taip ir buvo.
Mano vyras Linas tą žinią priėmė džiaugsmingai. Du vyresnieji vaikai, kurie jau pilnamečiai, irgi apsidžiaugė. O savo mamai nesakiau dar keletą mėnesių. Turime tradiciją kartu su mama eiti į Operos ir baleto teatrą, ji buvusi choreografė. Tada teatre mane nužvelgė ir pasakė, kad keistai rengiuosi, turėdama laibą liemenį perku kažkokius maišiukus, tarsi būčiau nėščia. Nedrįsau tąkart mamai pasakyti, kad aš ir esu nėščia. Prisiminiau jos reakciją dėl ketvirtojo nėštumo. Ji nuliūdo, nes dukters laimę tikriausiai įsivaizdavo kitaip.
O aplinkinių žmonių nuomonė būna tokia: po trečio vaiko jie nustoja skaičiuoti, nuolat painiojasi, kiek vaikų jau turime ir kurio laukiamės: ketvirto, penkto, šešto? Yra „trys“ ir paskui jau tiesiog „daug“.
Kodėl apima kaltės jausmas
Tikriausiai visos daugiavaikės mamos yra patyrusios sunkiai paaiškinamą kaltės jausmą. Ne kartą jaučiausi kalta, kad laukiuosi penkto, taip pat ir dėl savo amžiaus. Dabar man 42-eji. Atsimenu, kartą patekau pas nepažįstamą gydytoją, ji buvo nustėrusi, kad čia penktas nėštumas – ar aš kvaila blondinė, ar čigonė? Atrodo, kad nesugebame kontroliuoti gimstamumo. Dar paklausė, ar visi vaikai su tuo pačiu vyru, nors iš tiesų mediciniškai tai neturi jokios reikšmės, tikriausiai, jai buvo smalsu. Tiesa, mūsų šeimos gydytoja, kuri pažįsta visą šeimą, tikrai apsidžiaugė ir palaikė.
O mamai tą naujieną pranešiau per Motinos dieną. Ją nusivežėme į savo sodybą, kepėme grilio vaišes, sodinome augaliukus – žodžiu, smagiai leidome laiką. Ir ji pati atsargiai paklausė: ar aš tiesiog „pasitaisiusi“, ar nėščia. Mūsų, šokėjų, šeimoje „pasitaisiusi“ tikrai nėra komplimentas. Kadangi šalia buvo mano šeima – vyras, vyresnieji vaikai, buvau drąsi pasakyti, kad laukiuosi. Šįkart mama sureagavo ramiau. Beje, vaikų reakcija į dar vieną šeimos narį irgi yra buvusi įvairi.
Kai pradėjome lauktis trečiojo, dvylikametė Viltė atsargiai paklausė – kaip čia dabar bus, juk ji jauniausias šeimos narys? Paskui po kurio laiko atsiprašė, bet aš nuraminau, kad visiškai normalu nerimauti dėl gyvenimo permainų. Visi kiti nėštumai mūsų šeimoje buvo sutikti džiugiai. Nojus Pranciškus ir Pijus Mikalojus, sužinoję, kad dabar pilvelyje auga broliukas, irgi iš pradžių nebuvo patenkinti – sako, mes brolių jau turime, geriau būtų sesutė.
Bet likimas viską žino geriau už mus. Neseniai nusipirkome didelį žemės sklypą ir sodybą, kurioje reikės daug rankų, trims mažiesiems sūnums ten augti ir lakstyti bus puikios sąlygos. Sodybą pirkome ne tiek sau, kiek savo ekologinio darželio veiklai. Ne kartą esame važiavę į Vokietijoje vykstančias žaliąsias savaites ir stebėję, kaip vaikai lanko edukacinius ūkius, patys globoja gyvuliukus, mokosi darbų.
Lietuvoje tokių ūkių beveik nėra, tad mūsų su Linu idėja ir buvo sukurti tokį ūkį, kuriame vaikai galėtų praleisti visą dieną, mokytis gamtos pažinimo. Nuo šio rudens jau vešime į sodybą „Dūzginėlio“ priešmokyklinukus praleisti vieną dieną per savaitę.
Ar laukimasis ekologinis?
Kai įkūrėme ekologinės pakraipos darželį, daug ko išmokome ir patys, pakeitėme savo šeimos gyvenimo būdą.
Gyvename beveik be vaistų, maitinamės sveikai, daug ką perkame iš ūkininkų, beveik nevalgome mėsos. Kartą mažieji berniukai pamatė nuotraukas iš tų laikų, kai tėtis dar valgė mėsą, ir jo nepažino – kur kas stambesnis, su pilvuku.
Iki šio, penktojo, nėštumo sąžiningai rūpinausi, kad ryte visi šeimos nariai išgertų po žaliąjį kokteilį, nors kartais nesudozuodavau, ir pačiai to kokteilio nebelikdavo. Stengdavausi, kad automobilyje būtų ekologiškas obuoliukas, jei vaikai praalks. Jei vaikai nori ledų, – tai gaminu pati, jokių pirktinių plombyrų. Besilaukdama penktojo suvokiau, kad nėra svarbiausia, ką suvalgome ar kaip gyvename, – mūsų gyvenimo būdas yra kažkur tarp žmogaus ir Dievo.
Žinoma, tai svarbu, bet ne svarbiausia. Gyvenime neturėtų būti tikslas sveikai pavalgyti. Tu turi stengtis būti sveikas, kad gyventum pagal Dievo planą. Mes su vyru esame bendraminčiai – naują gyvybę priimame kaip stebuklą, esame tam atviri. Man šiuo metu svarbiausia, kad apsisprendžiau gimdyti, auginti dar vieną vaikelį. Ir nieko baisaus, jei pakeliui alkaniems savo berniukams nupirksiu makdonaldo bulvyčių. Galbūt tapau nebe tokia perfekcionistė.
Ir labai išlaisvėjau. Šiemetinėje Dainų šventėje su vyru turėjome dalyvauti kaip vieno šokių kolektyvo nariai. Kadangi pradėjau lauktis, tas klausimas pakibo ore. Bet sužinojau, kad Dainų šventės choreografai rengia numerį nėščioms moterims, kurios šoks baltomis lino suknelėmis. Man patiko ta idėja. O dukra net pakraupo: „Mama, ar išprotėjai?“. O man iš tiesų nei gėda, nei svarbu, kas ką pagalvos. Svarbu, kad to noriu aš pati.
Ir žaliaisiais kokteiliais nebepamirštu pasirūpinti, kad jų liktų ir pačiai. Be jokio sąžinės priekaišto turguje nusiperku stiklinę žemuogių ir ją suvalgau, nes man reikia geležies.
Laukdamasi trečio ir ketvirto vaiko, lankiau pasiruošimo kursus. O dabar nuėjau į vieną užsiėmimą ir supratau, kad viską jau žinau, man daugiau informacijos nebereikia. Atrodo, tų failų galvoje tiek prikrauta, kad tik spėk vykdyti.
Ko bijau penktąkart
Kiekvienas nėštumas ir gimdymas yra nežinia. Mes visus keturis vaikus gimdėme pas gydytoją M. Razumą. Vienu metu lyg ir žavėjo idėja gimdyti namuose, bet mūsų atveju tai neįmanoma, nes dėl mano ir vyro kraujo grupių neatitikimo visiems vaikams po gimdymo išsivysto naujagimių gelta. Ir su kiekvienu tolimesniu vaiku tai būna vis stipriau, gydytojai net yra svarstę kraujo perpylimo būtinybę. Atsimenu, kaip pagimdžiusi ketvirtąjį vaiką, Nojų Pranciškų, verkiau, žiūrėdama į jį po lempomis. Gydytoja pajuokavo: linkime su penktu nebeateiti…
Lankydamasi pas genetikę (ir dėl amžiaus, ir dėl kraujo grupių neatitikimo), pasakiau savo nuogąstavimus, bet gydytoja nuramino, kad nebūtinai tai turi pasikartoti. Nerimas buvo stiprus, bet nusiraminau, kad gal tikrai nebūtinai? Kitas nerimas buvo dėl galimos genetinės ligos, vis dėlto mums su vyru jau virš 40. Po pirminės apžiūros Genetikos centre sulaukiau skambučio, kad rezultatas labai blogas, tikimybė sulaukti nesveiko vaiko yra 1:50. Prisigalvojau visokių baisių scenarijų. Tikslinti diagnozę iš vaisiaus vandenų tyrimo nesiryžau, žinodama, kad yra didelė persileidimo rizika.
Vyrui užsiminiau, kad daromi modernūs tyrimai iš kraujo, tik jų valstybė nekompensuoja. Vyras patraukė pečiais: ar ką nors keis tas tyrimas, argi sužinoję, kad vaikelis nesveikas, mes jo negimdysime?
Ne, nutraukti nėštumo nebūčiau norėjusi jokiu atveju. Tačiau dėl tos vidinės ramybės ilgai nelaukusi nuvažiavau pasidaryti tyrimų. Kaip tyčia, kortelėje trūko nedidelės pinigų sumos, parašiau dukrai žinutę, kad skubiai man pervestų. Po keleto dienų atėjo atsakymas, kad laukiamės sveiko vaiko. Nesigailiu nė vieno tyrimui išleisto euro, nes mano širdį užliejo ramybė ir džiaugsmas. Iki tol vis pagaudavau save, kad nesidžiaugiu pavasariu, nestebina atbudusi gamta ar pražydusios gėlės, kaip būdavo anksčiau. O sužinojus, kad vaikutis genetinių ligų neturi, net akyse šviesiau pasidarė, vėl susigrąžinau džiaugsmą.
Smulkmeniškai nesvarstau, kaip gyvensime, gimus penktam vaikui, – kai problemos bus, jas ir spręsime.
Teko dalyvauti vienose šeimų rekolekcijose. Jas vedė užsienietis, pats daugiavaikis tėtis. Labai patiko jo mintis, kad mes, auginantys būrį vaikų, turime spinduliuoti džiaugsmą ir skleisti žinutę, kad turėti didelę šeimą yra gera, mes dėl to esame laimingi. Ir vienas gydytojas natūropatas, pas kurį lankomės, pasakė, kad verkti reikia tada, kai negali susilaukti vaikų. Kiek daug jo pacientų trokšta, bet negali turėti vaikų.
Gegužės pabaigoje mūsų darželyje buvo priešmokyklinukų išleistuvės. Po renginio viena mama priėjo prie manęs ir sako: „Mes verkėme iš džiaugsmo“. Pagalvojau, verkė todėl, kad gražus renginys, kad gaila atsisveikinti su darželiu. O pasirodo, jos verkė iš džiaugsmo, kad aš laukiuosi penktojo ir atrodau tokia laiminga. Supratau, kad dabar mano misija – būti pavyzdžiu ar net įkvėpimu kitoms mamoms.
Nesvarbu, ar augintų vieną, ar tris. Tai, kad aš laukiuosi penkto ir neatrodau pervargusi, gyvenu tokį įdomų gyvenimą, yra joms pavyzdys.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai