Penkių vaikų mama, žurnalistė ir privataus darželio „Dūzginėlis“ vadovė Ingrida Lauciuvienė sako, jog jų šeima turi tradiciją kai kurias knygas skaityti visi kartu. Tai reiškia, kad kiekvienas perskaito po keletą lapų ar pastraipų, kiti klauso, dar kiti paveikslėlius žiūri. Ir vis kuris nors perklausia, tarsi atitaria.
Šįkart Laucių šeimos paprašėme pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytą Redos Puodžiukės knygą „Žvaigždininkas“.
Į dangų pakeliame akis dažnai
Knygos tema šią vasarą mums labai labai aktuali – skirtingi amžiaus tarpsniai su savo iššūkiais. Kol vieno įsiklausome, atliepiame, žiūrėk jau kito rūpesčiai iškyla.
Skaitydami daugelyje vietų tapatinomės. Vaikai pasidžiaugė – kaip gerai, kad gyvename už miesto, tarsi atitolę nuo to pasaulio, apaugusio namais, skendinčio fabrikų dūmuose, kai žvaigždžių spinduliai retai prasiskverbia pro teršalų rūką. Mes matome žvaigždes, gyvename su gamta, nereikia skubėti gaudyti saulės ar slėptis nuo lietingo oro. Kai visi sako, kad vis apsiniaukę, kad mažai giedrių dienų, mes net suklūstame ir sakome, kad tikrai daug ir žydro dangaus, ir saulės. Tiesiog gyvendami kaime spėjame pagauti visas akimirkas. Savaitgaliais ir mus žadina tėčio kepamų blynų kvapas ar čirškinamos kiaušinienės garsas. Beje, iš tą rytą parsineštų šviežiai vištų padėtų kiaušinių. Jų skonis kitoks. Spalva kitokia. Kvapas kitoks.

Ir mes esame verkę dėl dovanų, kurios ne tokios…
Tačiau aktualiausia knygos dalis buvo vis dėlto psichologinė. Kai skaitėme apie skausmo spyglį, tą nematomą dažnai kamuojamą dyglį, rodės, kad net musė praskrendanti buvo tokia garsi. Ir tą jausmą, kai dovana vėl ne ta, labai esame patyrę. Iš penkių mūsų vaikų du dažnai verkia per Kalėdas. Viena, tiesa, jau išaugo ir niekaip nesupranta, kodėl jai taip nutikdavo, kad vis gaudavo ne tai, ko prašė. Dabar turime ir devynmetį, kuris svajoja svajoja ir ta svajonė būna tokia abstrakti, kad radęs dovaną apsipila ašaromis, – juk ne tai. Išties mūsų vaikų svajonės dažniausiai visai nematerialios.
Argi vyriausias brolis – prisvilęs blynas?!
Mažieji labai sukluso toje vietoje, kurioje dalinamasi apie pirmą prisvilusį blyną – žvilgsniai įsmigo tarsi klausdami – nejau ir mūsų šeimoje taip? Tas vyriausias brolis visiems autoritetas, idealas, pavyzdys, ar gali būti ir jis šiek tiek prisvilęs? Nuraminame, kad čia apie tai, kad mes, tėvai, dar tada be patirties, su didžiausiais lūkesčiais ir siekiais patys gal kiek svilinome nemokėdami auklėti ir tiesiog kartu augdami tame auginime. Turime ir tą vidurinėlį, kuris jaučiasi vis su per daug užkrautų atsakomybių. Neva jau didelis, atnešk, paduok, suprask. Ir kuriam pritrūksta apkabinimų. Vyresniesiems irgi pritrūksta – nes tėvai juk rūpinasi tais, kurie kelia rūpesčių. Ir tikrai visiems vaikams, kai šeimoje jų ne vienas ir ne du, vis viduje sukirbės klausimas, kad mane myli mažiau. Todėl ant to kito, kurį myli labiau, tarsi imu savaime pykti. Ši knyga – apskritai apie šeimos ir meilės meną, apie kiekvieno vaiko meilės kalbas.
Mūsų visų penkių vaikų ji vis kitokia. Ir labai dažnai tenka sau įsignybti, kad och – ir vėl supainiojau, ir vėl pamiršau. Kai tik su vyru vienas kitam primename, kurio kuri meilės kalba, atrodo, vėl gyvenimas tampa nuostabus. Sekiau savo ilgesio spinduliu… Ir ko labiausiai pasiilgau namie? To klausiame ir klausiame. Ir taip norisi, kad tie, kurie jau išskridę iš namų lizdo, vis atsektų atgal ir aplankytų. O aplanko jie pirmiausia mažuosius brolius. O šie jų irgi vis pasiilgę laukia. Toks didelis didelis meilės kamuolys. Reiklios. Kartais deginančios. Juk meilė – ne jausmas, meilė – tai veiksmas. Sau tai vis kartojame ir kartojame.