TV laidų vedėja, modelis ir nuomonės formuotoja Dijora Petrikonytė po gimdymo linksma ir švytinti, galbūt dukrytė auga labai rami? Eilai dar tik keli mėnesiai, ir ji tikrai ne miegalė, moka pašokdinti ir mamą, ir tėtį.
O Dijoros švytėjimas tikriausiai sklinda iš jos optimizmo. Net dabar, pirmaisiais motinystės mėnesiais, iš sunkumų ji mėgsta pajuokauti – jų namuose dažnai vyksta „gero vakaro šou“.
Dijora, dukrytės susilaukėte balandžio 1-ąją – Melagių dieną. Ar artimieji patikėjo žinia, kai pasakėte?
Juokinga data, ir Eilos gimimas tarsi pokštas. Aš pati gyvenime esu „prie bajerio“, tai ir dukrytė nusprendė ateiti į šį pasaulį neeilinę dieną. Paskutiniais nėštumo mėnesiais turėjau gestacinio diabeto indikaciją, todėl su gydytoja pasitarėme, kad gimdysiu keliomis dienomis anksčiau. Mano gydytoja budėjo pirmosiomis balandžio dienomis. Pasakiau mamai, kad nusprendžiau vykti į gimdymo namus balandžio 1-ąją, o ji net nepatikėjo. Prie Velykų stalo stengiausi daug neprisivalgyti, o antrąją Velykų dieną – balandžio 1-ąją – jau buvau ligoninėje. Kai draugės klausia, ar baisu gimdyti, sakau, kad man gimdyti buvo nepalyginamai lengviau, negu šokti „Tangomanijos“ projekte su keliais lūžusiais šonkauliais.
Kaip sekėsi gimdyti?
Iš gimdymo liko karščio prisiminimas, gimdykloje buvo labai karšta, po kiekvieno sąrėmio žliaugdavo prakaitas vien nuo gilaus kvėpavimo. O kai jau prasidėjo paskutinis gimdymo etapas, stūmimas, viskas vyko labai greitai. Per 20 minučių ir pagimdžiau savo Velykų kiaušinį.
Dukrytės sveikata pasirūpinome nuo pirmųjų jos gyvenimo minučių, nusprendėme iš placentos ir virkštelės surinkti kamienines ląsteles ir saugoti jas ateičiai. Ko gero, pats baisiausias dalykas buvo epidurinė nejautra, nes internete buvau mačiusi, su kokiomis didelėmis adatomis duriama į stuburą. O visa kita tikrai ištveriama.
Moters kūnas taip sutvertas, jog turi išgyventi vieną gimdymo parą. Užtat paskui koks būna palengvėjimas! Tarsi visus nepatogumus kas ranka nuima – nei rūgštys kyla, nei į tualetą kas pusvalandį norisi. Aš po gimdymo tą naktį išmiegojau gal tik porą valandų, bet jaučiausi puikiai pailsėjusi. Man atrodo, ryžtis plastinėms operacijoms, pasididinti krūtis yra kur kas baisiau, negu gimdyti. Kęsdama gimdymo skausmą, tu žinai to skausmo prasmę, kad padedi gyvybei ateiti į šį pasaulį, – šitas suvokimas daug ką keičia.
Su dukros gimimu gimiau ir aš, dabar žiūriu į ją ir galvoju, koks beprasmis gyvenimas buvo iki jos. Kaip aš galėjau tiek metų egzistuoti be jos? Tą akimirką, kai ją išvydau, užliejo begalinė meilė, kartu su Andriumi negalėjome nuo jos atitraukti akių, jau du mėnesiai, ir vis dar negaliu atsigrožėti. Norisi sustabdyti laiką, kad visad atsimintume ją tokią mažytę.
Nuotraukų albume vien tik ji, tarsi mano praėjusio gyvenimo nė nebuvę. Kiekvienas jos garselis, judesys toks brangus. Tiek daug pirmų kartų dar bus, jai užmigus vis svajoju, koks nepakartojamas gyvenimas jos laukia, kaip man pasisekė, kad galėsiu viską stebėti iš arti. Dukra man didžiausias džiaugsmas, stipriausia motyvacija.
Gal esate labai kantri skausmui ir diskomfortui? Daug metų dirbote modeliu, o modelio darbas tikrai labai sunkus…
Manau, modelio darbas man ir padėjo tapti ištverminga. Prisimenu karjeros pradžią, kai Šanchajaus gatvėse vyko nėščiųjų drabužių fotosesija. Karštis nepakeliamas, gal 40 laipsnių, drėgmė didžiulė, atrodo, lyg būtum šiltnamyje. O mes demonstravome žieminę nėščiųjų kolekciją. Uždėjo tokį pagalvę primenantį pilvuką, aprengė vos ne slidininkės kostiumu, ir turėjau vaikščioti miesto gatvėmis.
Kas minutę pribėgdavo vizažistė nušluostyti prakaito ir papudruoti biria pudra. Mados pasaulyje taip yra – žiemą fotografuojamos vasaros kolekcijos, o vasarą – žiemos. Tada Šanchajuje pirmą kartą „pasimatavau“, ką reiškia būti nėščia, o paskui dar ne kartą teko demonstruoti nėščiųjų drabužius. Kartais modeliams uždedami lukšto pilvukai, kurie lengvesni. O kartais pagalves primenantys maišai, nuo kurių darosi karšta net kondicionuojamose studijose. Pamenu, kartą fotografavome visą drabužių katalogą, ir aš su tuo dirbtiniu pilvuku turėjau persirengti gal 80 kartų. Paskui jau būni visas šlapias…
Televizijoje dirbote visą nėštumą?
Juokiuosi, kad šį sezoną televizijoje aš buvau su skirtingų spalvų plaukais ir pilvo dydžiais. Pradėjau sezoną, kai laukiausi ir pilvuko dar nebuvo matyti, pabaigiau jau pagimdžiusi. O kadangi nufilmuotos laidos rodomos ne eilės tvarka, tai vieną savaitę žiūrovai mane matydavo be pilvo, kitą – su 9 mėnesių pilvuku, trečią – su vidurio nėštumo figūra… Televizijoje mano įvaizdį kūrė stilistai, o paprastame gyvenime jokių madų nedemonstruoju. Visą nėštumą vilkėjau treningines kelnes ir bliuzoną. Nusipirkau gal tik porą nėščiosioms skirtų kelnių, kad būtų patogu. Neinvestavau į madingą nėštukės garderobą, nes man atrodė beprasmiška porą mėnesių panešioti ir išmesti rūbus.
Dabartinė oversize mada dėkinga besilaukiančiosioms, nes jei nenori, gali visiškai neakcentuoti savo pilvuko.
Tiesa, buvo išimčių, kuomet puošiausi, – tai fotosesijos. Man nėštumas toks gražus laikotarpis, kad norėjau įamžinti visas savo būsenas, besikeičiantį kūną. Juk nežinia, ar tai dar pasikartos? Iš nėštumo laikotarpio turiu labai gražių ir skirtingų nuotraukų, su garsiausių Lietuvos dizainerių drabužiais.
Ar laukimasis buvo aktyvus? Sportavote, keliavote?
Nors dirbau iki paskutinės minutės, mano darbas nėra „šlapiomis pažastimis“. Neturiu būti darbe nuo ryto iki vakaro, filmavimai vyksta ne kasdien, tad turėjau laiko sau.
Stengiausi tą laiką leisti ramiai, nesijaudinti, pailsėti. Sportavau baseine, man draugės rekomendavo nėščiųjų mankštas vandenyje, kurios labai tiko. Vandenyje gera, kai pilvukas jau didelis, atrodo, visiškai nebejauti kūno sunkumo. Net trenerė sakydavo: „Atsargiai lipkite iš baseino, laikykitės už turėklų, nes kūnas tik vandenyje toks lengvas“.
Baseine iškart atsipalaiduoji ir paskui gerai naktį miegi. Dar lankiau nėščiųjų sportą salėje, bet ne per daugiausia, nes treniruotės būdavo nelengvos. Turėjome reiklią trenerę, ir kartais pagalvodavau, kad aš net nenėščia taip sunkiai nesportavau, – su gumomis, svareliais, įtupstais. Labai intensyvu, būdavo, nusisuka trenerė – ir nedarau. Vaikščiojimas pėsčiomis irgi labai nežavėjo, jei vieną dieną nueidavau 3 kilometrus, tai paskui savaitę vėl nebeprisiversdavau. Norėdavosi pagulėti, nes dažnai jausdavausi pavargusi.
Kaip priėmėte kūno pokyčius?
Man nėščiosios pilvukas gražu, vienintelis dalykas, ko bijojau, tai strijų, nes turiu tam polinkį. Bet tepliojausi kremukais, ir strijų pavyko išvengti.
Sunkiau buvo priimti fizinius savijautos pokyčius. Būdavo juokinga, kad einu su drauge, šnekuosi ir padūstu. Arba ateinu pas draugę atsilapojusi drabužius, o ji stebisi, kaip žiemą man nešalta? O man labai karšta!
Maisto raciono per nėštumą nekeičiau, dietų nesilaikiau ir nesilaikau dabar, nes maitinu vaikelį. Man net minčių nekyla, kad turėčiau sublogti. Man kur kas svarbiau visavertiškai maitintis, gerti daug vandens ir nesijaudinti – kad būtų pieno. Dabar sportuoti irgi nėra kada – mažai naktį miegame, visąlaik nešioju, sūpuoju dukrytę, tad jei atsirastų ta laisva valanda, geriau pamiegočiau, o ne eičiau sportuoti.
Jūsų pačios vardas retas ir dukrytės retas. Ar turėjote išrinkę prieš jai gimstant?
Vardo ieškojome ilgai. Iš pradžių norėjome Amelijos, bet paskui paskaitėme, kad 10 metų tai vienas populiariausių mergaičių vardų, o pastaruosius 3 metus – pats populiariausias. Aš pati turiu išskirtinį vardą, o jei dukrytę atvesiu į darželį, ir bus trys Amelijos? Nors vardas skamba gražiai, vis dėlto dėl populiarumo jo atsisakėme. Jaučiau širdyje, kad noriu vardo iš A arba E raidės. Sužadėtiniui pasakiau, kad turime atlikti pareigą ir perskaityti visus egzistuojančius mergaičių vardus.
O internete tų vardų begalė, vien iš A raidės gal 28 puslapiai. Kiek vakarų mes skaitėme tuos vardus! Įtariu, kad kartais vyras net užsnūsdavo man beskaitant. Priėjus E raidę, į akis krito vardas Eila. Man pasirodė gražus to vardo skambesys, įsivaizdavau Eilą gražią suaugusią moterį ir mažą mergytę – tas vardas toks švelnus. Eila – daugiakilmis vardas, Vardo Ela variantas. Ela – XIX a. paplitusi mažybinė vardų Eleanora arba Elena (Helena) forma. Šiek tiek teko pavargti, kol įtikinau sužadėtinį nuo Amelijos pereiti prie Eilos, bet jis sutiko.
Kas jums išrinko tokį vardą?
O man išskirtinį vardą davė tėtis. Jis sąsiuvinyje kūrė rečiausius negirdėtus vardus iš savo galvos, paskui liepė mamai išsirinkti. Ta net nustėro: „Tu gal nenormalus, tokių vardų prigalvojai!“ Mat tėtis norėjo, kad būčiau Dijora Cerijos. Metrikacijos biure neleido registruoti vardo nelietuviška galūne, tad likau tik Dijora. Kai gimiau, buvau vienintelė Dijora visoje Lietuvoje. Tuo metu net rašė „Kauno dienos“ laikraštis, straipsnis vadinosi kažkaip panašiai: ,,Nuo Marijos iki Izauros“. Buvo rašoma, kad tėvai nežinia kokių meksikietiškų serialų prisižiūrėję norėjo duoti vardą Dorija Ceios. Mano tėvai labai juokėsi iš to straipsnio.
Paskui po truputį vardas ėmė populiarėti, tėvų draugų draugai davė dukrytei tokį vardą, kažkokie tolimi giminaičiai… Kai pradėjau dirbti „Gero vakaro šou“, prasidėjo mano vardo bumas! Domėjausi, kad pastaraisiais metais įregistruota 25 Dijoros ir tik 13 Eilų. Dukrytės vardas dar retesnis nei mano.
Ar žindymo pradžia buvo sklandi? Kaip sekasi maitinti dukrytę?
Mano mama pasakojo, kad ji nei manęs, nei brolio nežindė, nes iš streso dingo pienas. O tas stresas buvo paprasčiausias – kartą užteko susipykti su parduotuvės kasininke, ir viskas, pieno nebeliko. Aš buvau nusiteikusi, kad būtinai maitinsiu pati, todėl visiems pasakiau: nebandykite manęs erzinti!
Gerus žindymo pradmenis gavau gimdymo namuose, kur praleidau 4 paras.
Žindymo mokytoja skyrė laiko ir pamokė įvairių pozų, kaip galima žindyti vaikutį. Išvažiavau namo jau drąsiai nusiteikusi ir pramokusi duoti krūtį taisyklingai. Kad turėsiu pieno, supratau jau pirmosiomis dienomis, ligoninėje mane net juokais vadino pieno fabriku, galinčiu išmaitinti visą aukštą. Ir dabar pieno turiu daugiau, negu reikia Eilai, tad kaupiu tą perteklių ateičiai. Ir stengiuosi nesinervinti! Jei matau, kad galiu įsivelti į diskusiją, kad galiu supykti, iš karto nuo tokių pokalbių atsiriboju.
Nuotraukose Dijora Petrikonytė, teksto autorė Ginta Liaugminienė, nuotraukos Evelinos Šumilovaitės, makiažas ir šukuosena Irmos Baltrušaitienės
Susiję straipsniai
