Gimus kūdikiui, pirmomis savaitėmis daugiausia rūpesčių tenka mamai – juk ji žindo, keliasi naktį. Kaip pamažu įtraukti tėtį? Kaip skirstyti pareigas šeimoje, kad poros santykiai išliktų geri, o psichologinis klimatas šeimoje sveikas?
Konsultuoja psichologė Asta Blandė
Kada reikėtų aptarti pareigas šeimoje, planuojant vaikutį ar jau susilaukus vaiko?
Manau, kad apie tai, kaip skirstyti pareigas šeimoje, labai svarbu tartis dar prieš gimstant vaikeliui, tačiau, natūralu, kad po gimimo atsiras situacijų, kurias bus svarbu spręsti „čia ir dabar“. Mano praktikoje dažna problema yra ta, kad ypač moterys yra linkusios manyti, kad vyrai turi suprasti, žinoti, numanyti. Aš tikiu, kad taip gali būti, bet dažniausiai aiškiai išsakyti lūkesčiai kito atžvilgiu yra kur kas didesnis garantas, o iš anksto aptartos užduotys leidžia šeimai išlaikyti stabilesnę rutiną.
Ar duoda naudos vyro dalyvavimas nėščiųjų mokyklos užsiėmimuose, paskui gimdyme?
Labai svarbus yra lūkesčių klausimas. Kokiu tikslu dalyvauju aš, koks vyro vaidmuo, kas svarbu mums kaip porai? Jei abu ateiname žinodami, – tiek žinių, tiek įgūdžių semsimės kartu, ir tikslas remti vienas kitą bus pasiektas. Jei vyras eina, dalyvauja, nes nori to moteris, – nesu tikra, ar jam bus vertinga. Nesu tikra ir dėl moters, nes ji gyvena iliuzijoje, kad laukimo džiaugsmais ir rūpesčiais ji dalinasi su partneriu, tačiau iš tiesų visame tame ji dalyvauja viena.
Ar dažnas požiūris šiuolaikinėse šeimose, kad ūkio reikalai, finansai – tai vyro rūpestis, o vaikai ir visos su jais susijusios problemos – moters? O gal tie stereotipai jau beveik išsitrynę?
Stereotipai palaipsniui trinasi, nes keičiasi pasaulis, moterų užimamos pozicijos, atsiranda vyrų vertės suvokimas ugdyme, auklėjime, tad po truputį atsiranda dalijimosi kultūra. Visuomet pabrėžiu sutarimą, kaip šeimoje vyrui ir moteriai pasiekti didesnės harmonijos, užtikrinti palankius tarpusavio santykius ir jaustis abiem reikalingais ir prisidėjusiais. Jei sutarimas yra – šeima bus laiminga.
Kada kyla konfliktų, kad pareigos vaikų rūpinimuisi paskirstytos nevienodai? Kai vaikas jau paaugęs? Kai šeimoje keletas mažų vaikų ir vienai mamai pasidaro per sunku?
Konfliktų neretai kyla, kai nėra susitarimų, diskusijų, kai esantys norai ar nepasitenkinimas lieka neišsakyti. Kita vertus, tikrai dažni tarpusavio konfliktai dėl nuovargio, pasikeitusio gyvenimo, neišpildytų lūkesčių, pagalbos trūkumo. Aštrių kampų gali atsirasti, nes poroje vienas arba abu partneriai stokoja brandos ir yra nepasirengę motinystei ar tėvystei, nepajėgia prisiimti atsakomybės ir dalintis šeimos rūpesčiais.
Ko iš vyrų tikisi moterys, mamos? Kaip skirstyti pareigas šeimoje?
Dažniausiai tikisi emocinės paramos, pagalbos, palaikymo, kai nuovargis trukdo į situacijas reaguoti natūraliai. Neretai vyrai klausia, ką konkrečiai padaryti arba kaip konkrečiai išspręsti situaciją, tačiau ne to labiausiai nori jo partnerė. Nori pailsėti, atsikvėpti, „persikrauti“, tad visada verta apie tai pasakyti ir padėti sau pailsėti. O tėčiui tuo metu leisti stiprinti ryšį su savo vaiku ir pasirūpinti jo mama.
Kaip patartumėte skirstytis pareigas buityje ir vaikų auklėjime – aptarti, kas kam labiausiai sekasi, kas kuriuo laiku laisvas?
Tokius klausimus adresuoju porai ir jie, tiesą sakant, geriau žino, kas kurioje srityje orientuojasi geriau, greičiau, kurio indėlis atneša geresnių rezultatų. Tik prašau atkreipti dėmesį į kiekvieno atsakomybių kiekius, planuojamą poilsio laiką, galimybes pasirūpinti savimi. Tai būtina aptarti, norint išlaikyti tinkamą emocinį balansą.
Kaip spręsti konfliktą, jei abu jaučiasi savaip teisūs?
Visi mes matome šiek tiek subjektyviai, todėl natūralu, kad kartais požiūriai prasilenkia. Tada linkiu iškelti klausimą, problemą ir kartu ieškoti atsakymo būtent į juos, o ne užstrigti analizėje, kas ir ką padarė ar nepadarė. Klausimas ir atsakymų paieškos įgalina, sustiprina kūrybiškumą, o rastos išeitys stabilizuoja ir leidžia gyvenimą vėl pajusti savo rankose.
Kas įvyksta, kai moteris pyksta, užsisklendžia, viską daro pati viena? Nebesitiki ir nebeprašo vyro pagalbos?
Tai veda prie įtampos, aštrių kampų ir didėjančio atstumo poroje. Vienas jaučia savo galią ir stiprybę, o kitas ieško erdvių savo pamestas galias kompensuoti. Tyla griauna to žmogaus ir bendrą šeimos pasaulį, o pokalbiai – kuria ryšį ir palaiko tarpusavio bendrystę.
Kada tėčio vaidmuo neįkainojamas? Kai vaikas hiperaktyvus, neklaužada, o gal paauglystėje?
Tėčio vaidmuo yra svarbus visuomet, o ypač – paauglystės amžiaus tarpsnyje. Tėtis ir mama yra dvi ašys, kurios viena kitą papildo, parodo įvairovę ir gali remti viena kitą. Šiek tiek sąlygiškai skirstant, dažniau mamos parodo vaikui, kaip kurti santykį su savimi ir aplinkiniais, o tėčių sritis – veiklos, pasiekimai, vertybinis pamatas.
Ar patartumėte kokių metodikų, pvz., psichologinių žaidimų, dienoraščių rašymų, kaip poroje konstruktyviai spręsti pareigų pasidalinimo klausimus?
Popieriaus lapas, kuriame galima užrašyti, rašiklis kiekvieno rankoje ir gebėjimas kalbėtis yra svarbiausi įrankiai šioje temoje. Kai ne tik klausome, bet ir girdime, – turime galimybę susikalbėti. Dar būtinas laikas, kuris skirtas aptarti, kaip sekasi šeimos rutinoje, koks kiekvieno indėlis, ar būtini pokyčiai.
Ginta Liaugminienė
