Vasarą tėvai privalo garantuoti vaikui visavertį užimtumą. 2–3 stovyklos – tai aukso standartas. Kelionė į užsienį – geriau ne viena, o bent dvi, kad vaikas ir pagulėtų prie baseino, ir pažintų naujas šalis. Žinoma, dar daug kartų prie jūros, ežero, upės. Reikėtų paplaukioti baidarėmis. Bent savaitgalio sodyboje. Vaiko atostogos turi būti turiningos.
Ar pajutote ironiją?
Konsultuoja Kristina Busilaitė, https://svajoniukurejas.lt/
Tėvai privalo
Tėvai privalo rūpintis savo vaikais.
Tėvai privalo užtikrinti vaikams saugumą ir išsilavinimą.
Tėvai privalo mylėti savo vaikus.
Tėvai privalo pasirūpinti vaikų užimtumu per vasaros atostogas.
Ar neatrodo, kad ten, kur turėtų būti meilė, per daug prievolės? Žinoma, visų tų „privaloma“ vaikams reikia. Tik klausimas – iš kokių energijos išteklių mes tai darome. Viskas per daug sudėtinga, per daug įtampos ir svorio. Tad kartais geriau nieko nedaryti, nei daryti iš paskutinių energijos likučių.
Jei žmogus neturi įgimto noro kažkuo rūpintis, ar tas noras rūpintis kitu yra kažkaip užgesęs, net per prievartą jis nemokės suteikti tokio rūpesčio, kokio reikia vaikui. Tokio žmogaus rūpestis atneš daugiau žalos nei naudos. Kita vertus, turime suprasti, kad mumyse jau instaliuotas natūralus noras rūpintis. Ir kai mums sako „privalai“, ten kur yra natūralus noras, kyla pasipriešinimas, perdėti lūkesčiai sau ir priekaištai. Mes pametame save ir pradedame daugiau daryti negu galime ir reikia.
Kyla klausimas
Kyla klausimas: „Ar mes tikrai tikime tuo, kad moteris po širdimi devynis mėnesius nešiojo kūdikį, gimdė ir maitino krūtimi tik tam, kad paskui tiesiog tuo vaiku nesirūpintų?“ Mes rūpinamės savo vaikais ir juos mylime, nes tiesiog to NORIME. Ir ne todėl, kad kažkas pasakė, jog privalome. Mūsų kraštutinumų visuomenėje viskas suprantama dviem spalvomis. Tikiu, kad daugeliui skaitant šias eilutes kils pasipriešinimas. Kils įvairių klausimų apie pareigos jausmą, apie tėvystės ugdymą, apie tai, kad daugeliui reikia parodyti, kaip reikia, nes gal jie neturėjo tinkamų įgūdžių ir pavyzdžio, kaip atrodo rūpestis. Suprantu. Mano pasidalinimas yra apie tą tėvų grupę, kurie „persirūpina“ vaikais iš nepasitikėjimo savimi. Tokie tėvai labai jautriai priima visas vaikų auklėjimo rekomendacijas ir daugelį metodikų sugeria į save kaip kritiką. Jie nevertina savęs kaip unikalių tėvų, bet visur ieško patvirtinimų, ką daro ne taip. Tokie tėvai visada lengvai pasiduos būrelių bumui, iš paskutinių lėšų veš į stovyklas ir visą save atiduos tėvystei, neįsiklausydami, ko iš tiesų reikia jų vaikui.
Niekas iki galo nežino
Niekas iki galo nežino, koks rūpestis vaikui yra geriausias. Vaikai labai skirtingi. Bet kodėl paskleistas šlykštus nepakankamumo virusas? Viskas sukasi tik apie tai, ko dar nedaviau savo vaikui ir ko negaliu sau leisti. Vienas marketingo specialistas kažkada mane mokė, kaip kurti seminarų antraštes. Jis sakė: „Svarbiausia rasti tėvystės skausmingą temą, tada suformuluoti sakinį taip, kad jis iškeltų kaltės jausmą“. Tėvų kaltės jausmas verčia juos daryti atitinkamus veiksmus, pirkti kuo daugiau ir pateisinti visus vaikų lūkesčius. Visi sergame „aš privalau“ sindromu, ir užuot davę vaikui tai, ko jam labiausiai reikia, užkrauname jį meilės pusfabrikačiais.
Viskas yra gerai, kol jaučiamės gerai. Ir net jei man sakysite, kad nematote čia problemos, aš jūsų paklausiu: Ar jūsų vaikas visada patenkintas tuo, ką jam duodate? Ar ryšys su vaiku šiltas ir gilus? Ar vaikas nemanipuliuoja ir nereikalauja dar daugiau? Ar užtenka abipusės pagarbos bendravime? Ar susikalbate su vaiku?
Jei stengiatės kiek įmanydami, duodate viską, ką turite, ir skiriate kartais daugiau, negu leidžia galimybės, bet vis tiek jaučiate, kad kažkas ne taip, gali būti, kad duodate ne tai arba tiesiog per daug. Tai iliustruos viena istorija, kuria noriu pasidalinti.
Istorija, kuria noriu pasidalinti
Viename mažame namelyje gyveno moteris su dukra. Gyveno skurdžiai, bet gana jaukiai. Vakarais kurdavo krosnį, prisinešdavo iš šulinio vandens ir apsikabinusios eidavo miegoti. Nors gyveno gana prastai, maisto niekada netrūko. Mama sugebėdavo iš labai paprastų produktų pagaminti skaniausius patiekalus. Visada namai kvepėjo kopūstų pyragu ir sausainiais.
Bet mama jautėsi blogai, kad negali duoti daugiau savo dukrai. Ji kas kartą gamindama ar kažką duodama visada jausdavo didelį skausmą. Sakydavo:
„Imk obuolį. Gaila, kad negaliu tau nupirkti braškių…“
Kai užaugo, dukra jautė viduje didelę nuoskaudą, kad gyveno tokiomis sąlygomis, kad negavo braškių, kad neturėjo patogių gyvenimo sąlygų, kad mama nesugebėjo ja pasirūpinti taip, kaip tėvai rūpinosi jos bendraamžiais. Turėjo begalę priekaištų savo mamai. Tarp mamos ir dukros nebebuvo ryšio. Visada lydėjo įtampa dėl sunkios vaikystės.
O jei mama būtų vertinusi tai, ką duoda savo vaikui? Jei duodama obuolį ji būtų sakiusi: „Mieloji, štai obuolys iš mūsų mylimo sodo. Pilnas vitaminų ir saulės“?
Dukra niekada net nebūtų įtarusi, kad jai kažko trūksta.
Tik po daug metų dukra, praėjusi sąmoningumo kelionę ir pažinusi save, suprato, kokią nuostabią vaikystę jai padovanojo mama. Kad mama jai davė viską, ką galėjo duoti geriausio tuo metu.
Duokime savo vaikams tai, ką galime
Duokime savo vaikams tai, ką galime ir turime, o ne tai, ko negalime duoti. TRŪKUMO JAUSMĄ. Mus vaikai ims vertinti tik tada, kai pradėsime patys save vertinti.
Kai dings jausmas „privalau“, atsiras lengvumas būti mama. Neliks reikalavimo ir perdėto spaudimo kiekviename žingsnyje laimėti dar vieną „tobulos motinos“ dieną. Ateis ramybė. Sistema visada remiasi blogais pavyzdžiais ir kuria taisykles, kad kurstytų baimę suklysti. Taisyklės skirtos tiems, kurie net nemoka skaityti. O remiasi jomis tie, kuriems pavojinga jas skaityti.
Mes renkamės – ar būti sistemoje, ar būti paklusnia sistemos dalimi. Mes renkamės, kuo tikėti, – savimi ar tais, kurie mūsų nepažįsta.
Žodžiuose slypi milžiniška galia. Pakeitus PRIVALAU į NORIU, dingsta įtampa, nejučiomis pradedi daryti dalykus su malonumu.
Projektas svajoniukurejas.lt: seminarai, knygos, tėvų klubas, nuotolinės dirbtuvės, asmeninės konsultacijos.
