Nesu sutikusi nė vienos mamos, kuri būtų visiškai patenkinta savimi kaip mama. Aš – ne išimtis. Po alinančių motinystės metų ir nuovargio dabar galiu pasakyti, kad tai buvo pats prasmingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Tapusi mama, patyriau ne tik hormonų ir kūno pokyčius, bet pamačiau ir pačius nuoširdžiausius savo atspindžius vaikuose. Be melo ir pagražinimų.
Konsultuoja Kristina Busilaitė, https://svajoniukurejas.lt/
Kas gi mano vaikui negerai? Kodėl jis toks? Kodėl man gimė toks keistas vaikas? Mes pykstame ant vaikų, juos ignoruojame, tampome pas specialistus, ieškome juose problemų ir klaidų. Viskas tik blogėja. Puolame į neviltį. Tačiau ši savijauta yra susijusi tik su mumis. Nuovargis ir beprasmiškumas motinystėje dažniausiai reiškia tik tai, kad esame susitapatinę su mamos vaidmeniu ir vadovaujamės susikurtu „tobulos“ mamos paveikslu.
***
Ką reiškia susitapatinimas su mamos vaidmeniu? Mama – tai tik vienas iš vaidmenų, kuriuos atliekame savo gyvenime. Prieš tai gyvenome atlikdamos žmonos vaidmenį, dar prieš tai mėgavomės studentės vaidmeniu. Daug metų puikiai atlikome mokinės vaidmenį. Priklausomai nuo to, kokioje šeimoje augome, tas vaidmuo galėjo būti „geras“ arba „blogas“. Paklusome savo gyvenimo režisieriams ir jautėmės puikiai įvertinti.
Vienintelis sunkumas – iš vieno vaidmens pereiti į kitą. Tai visuomet kelia įtampą ir stresą. Kiekvieną kartą viskas nuo nulio. Taip ir keliaujame per gyvenimą nuo vieno vaidmens prie kito nesusimąstydami, o kur AŠ visoje šioje kelionėje? Motinystės vaidmenyje tą AŠ iškelia mūsų vaikai ir labai aiškiai parodo, kuriose vietose mes slepiame savo identitetą.
***
Ar ši transformacija atsitinka visoms moterims? Tikrai ne. Be kaltinimų ir priekaištų senajai kartai noriu papasakoti, kodėl dauguma vaikų buvo „įstatyti“ į vaidmenis. Anksčiau niekas nesuko galvos, ko nori vaikas ir kokie jo poreikiai. Daugumoje šeimų vaikas turėjo būti patogus suaugusiesiems ir vykdyti įsakymus be išsamiau paaiškinimo, kokia to prasmė. Turėjai būti tylus, mandagus, darbštus, daryti tai, ką siūlo tėvai, naudotis tuo, ką pakiša gyvenimas, ir niekada nepriekaištauti, nes būsi nubaustas. Normalu, kad tokiomis sąlygomis vaikas prisitaiko ir susikuria „patogaus“ vaiko vaidmenį tam, kad jaustųsi gerai. Bet tai, ko nori jis, lieka giliai širdelėje. Tai pamažu kaupiasi, sluoksniuojasi ir giliai užsirakina. Buvimas savimi lieka tik prisiminimas.
Žengiant kito vaidmens link, toks žmogus visada patiria gyvenimą tarsi iš naujo. Abejoja savimi, bijo, nepasitiki, vargsta ir užtrunka, kol vėl jaučiasi gerai. Kol jam tas vaidmuo tampa komfortiškas. Todėl labai daug žmonių pasaulyje bijo pokyčių, retai keičia gyvenamąją vietą, nesiryžta daryti sprendimų. Natūralu, nes tai reikalauja labai daug pastangų. Tokie žmonės visada save lygina su kitais. „Ar jau atitinku, ar jau esu pakankamai patogus aplinkai? Ar jau galiu nurimti ir atsikvėpti?“
Grįžtant prie mamų, motinystės etapas tuo ir išskirtinis, kad mums nepavyksta atsipūsti ir jaustis gerai, nes… neleidžia vaikai. Kurie, kaip niekas kitas, mato mus, mamas, nelaimingas, jų tikslas šioje žemėje – pirmiausia mums padėti atsisakyti vaidmenų ir grįžti į save. Į savo širdį.
Tai kokiame tobulos mamos vaidmenyje gyvenate? Yra du variantai. BŪSIU kaip mano mama ir NEBŪSIU kaip mano mama. Nes jei eidami iš vieno vaidmens į kitą mes nesame savimi, natūralu, kad turime kažką vaidinti, o artimiausias mokytojas yra mūsų mama. Dažniausiai.
Jei vaikystėje jautėmės gerai ir iš aplinkos reakcijų supratome, kad ji gera mama, mes viską kopijuosime būdamos mamos ir nepaisysime, ar to paties reikia mūsų vaikams.
O jei mama buvo bloga ir visi aplinkui tai patvirtindavo, natūralu, kad darysime viską priešingai. Jei mama vartojo alkoholį, mes kategoriškai jo atsisakysime ir pan.
Abu vaidmenys – motinystė iš trūkumo. Mes duodame savo vaikams ne tai, ko jiems reikia, bet tai ką norime duoti pagal savo įsitikinimą. Kitaip tariant, nesame savimi, o vaidiname mamas. Mūsų vaikai, būdami atviros sąmonės, tai jaučia ir viską daro, kad tik mes tą vaidmenį pamestume ir mokytumės būti savimi.
***
Kaip atpažinti, kad ne esate mama, o atliekate mamos vaidmenį? Moteris, kuri negyvena savo širdimi ir vaidina mamą, visuomet pavargusi. Tokios moters gyvenime daug įtampos, kontrolės, svyruojantys santykiai su aplinka, silpna sveikata, baimė dėl ateities ir, žinoma, nuolat cypiantys ir nepatogūs vaikai. Tokios moterys nuolat skundžiasi savo vaikais, juos kontroliuoja, kritikuoja, gėdijasi jų ir jaučiasi BLOGOS mamos.
Labai stipriai susitapatinusios su šiuo vaidmeniu mamos savo vaikus laiko šalia savęs, net jiems užaugus. Neleidžia jiems gyventi savo gyvenimo ir nuolat reikalauja dėmesio. Nes kas aš be savo vaiko? Todėl labai svarbu identifikuoti savyje mamos vaidmenį ir pradėti gyventi kaip savimi pasitikinti moteris, kuri augina vaikus. Moteris, kuriai nereikia patvirtinimų ir įrodymų, kad yra gera mama.
Aš visada sakau, aš NESU mama, aš tik žmogus, kuris pagimdė ir šiuo metu augina du vaikus. Tai išlaisvina. Nelieka primestų taisyklių ir prievolių. Klausimas, kaip save susigrąžinti motinystėje, praranda prasmę, nes mes save jau turime. Buvimas savimi toks pats natūralus, kaip bitės skrydis. Tu tiesiog esi žmogus. O kai esi žmogus, auginantis vaikus, supranti, kad tavo poreikiai yra gyvybiškai svarbūs. Kad sielos ir proto higiena ne mažiau svarbi nei kūno higiena. Atsiranda kitų prioritetų ir kita gyvenimo kokybė.
***
Jei rūpinsiuosi savimi, vaikai ir šeima nukentės? Kažkodėl mūsų protas linkęs mus nukelti į kitą kraštutinumą ir tokiu būdu sulaikyti nuo bet kokio pokyčio. Rūpintis savimi nėra lygu nesirūpinti vaikais. Rūpinamasis savimi yra geriausia, ką galime duoti savo vaikams. Ne tik dėl to, kad būsime energingos ir laimingos, bet ir todėl, kad parodysime vaikams unikalų pavyzdį, kaip jie turėtų gyventi, kai užaugs. Nesiaukoti dėl kitų pametant save, bet laikyti save prioritetu. Juk tokio gyvenimo linkime savo vaikams?
Projektas svajoniukurejas.lt: seminarai, knygos, tėvų klubas, nuotolinės dirbtuvės, asmeninės konsultacijos.
