Neseniai pasirodė Eglės Lukinaitės-Vaičiurgienės knyga vaikams „Didžioji sesė“. Knyga gimė iš asmeninės patirties ir didžiulio trūkumo vaikų literatūros, kurioje būtų kalbama apie visame procese (laukimosi, gimimo ir vaikų santykių augant) kylančius vaikų jausmus ir klausimus. Kaip vaiką ruošti jaunesnio broliuko ar sesutės gimimui? Kokius jausmus išgyvena visa šeima, laukdama naujo šeimos nario?
Psichologė, geštaltinės terapijos praktikė, psichologijos studijos šeimai „Natūrali motinystė“ ir tinklaraščio „Ryšyje“ įkūrėja bei trijų knygų autorė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė, www.rysyje.lt
Kuo ypatingas antrojo vaiko laukimas?
Tai pokytis šeimai, visiems – kaip sistemai ir kiekvienam jos nariui. Čia daug nerimo, klausimų, abejonių, baimės, jaudulio, džiugesio, nekantrumo ir dažnai nuovargio – jausmų paletė tikrai plati. Vyresnis vaikas, kol mažylis pilve, dar nelabai suvokia ir negali suvokti, kaip keisis jo gyvenimas, tačiau net ir nesuvokdamas to, pokytį išgyvena kartu. Gali padidėti nerimas atsiskiriant, vaikas nori būti kuo daugiau kartu, fiziškai ir emociškai.
Mūsų vyresnioji dukra daug smalsavo, nekantravo, fantazavo, laukė, nerimavo – buvo įvairovė patirčių. Ir tuo metu mes kraustėmės keleriems metams pagyventi į kaimą, tad dar ir šis pokytis įnešė ir džiaugsmo, ir smagumo, ir chaoso, nesaugumo visiems, ir ypač dukrytei.
Kaip ruošėte dukrytę sesės gimimui jūs?
Labai daug kalbėjomės ir žaidėme, taip bandžiau jai atskleisti realybę, tai, kaip ji keisis: kad kūdikis bus trapus ir jam reikės daug dėmesio, kad jis daug verks, miegos, nuolatos bus ant rankų, gers daug pieno ir pan. Kad nemokės nei kalbėti, nei bėgioti, kad užtruks, kol galės kartu šokinėti ant lovos ar žaisti žaislais. Iš to dukrai gimdavo daugybė klausimų ir reakcijų. Stengdavausi suteikti jai palaikymą ir saugumą, susitinkant su nežinomybe ir įvairiais jausmais, – būti šalia, užtikrinti, kad ją myliu ir mylėsiu. Tad čia tokia emocinio pasirengimo dalis – mokymasis palaipsniui išbūti įvairius kylančius jausmus, juos išreikšti, pranešti apie savo poreikius.
Svarbi ir praktinė dalis – nemažai kalbėjome apie vaikelio pilve augimą, vystymąsi, gimimą, žiūrėjome filmus apie kasdienybę su mažu kūdikiu ar augančiu mažyliu namuose.
Ką svarbu padaryti tėvams, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas?
Kad ir ką tėvai darys, gali būti, kad kažkuriuo metu vyresnėlis vis tiek jausis atstumtas, ar jam kils baimė būti atstumtam. Tai susiję su situacija, jog atsiranda naujas žmogus šeimoje, tad šiuo pokyčių laikotarpiu vaiko saugumas šiek tiek sudreba: „Aš esu vienintelis“ keičiasi į „Aš nebesu vienintelis, ką tai reiškia?“ O saugumas ir pasitikėjimas vystosi ir auga nuolat susiduriant su patyrimu, kad net ir esant šiam naujam vaikeliui namie – aš esu matomas, girdimas ir aš esu svarbus, jaučiuosi mylimas ir galiu būti saugus. Šitai vaikas patiria per dėmesingą laiką kartu, per žaidimus, per fizinį kontaktą ir artumą bei per poreikių atliepimą ir emocijų reguliaciją.
Dėl pokyčio vaiko elgesys gali pasikeisti, vaikas gali pradėti daug pykti, rėkti, muštis ar atvirkščiai – užsisklęsti. Tėvams svarbu reaguoti į tai, kas slypi už šio elgesio, t. y. atpažinti, kokiomis situacijomis vaikas sutrinka, pasijaučia negerai, išsigąsta ir pan. Reikia padėti jam atgauti pusiausvyrą – padėti atpažinti patiriamus jausmus, priimti tuos jausmus ir su jais išbūti, empatiškai ir švelniai stabdant netinkamą elgesį, daug žaidžiant, myluojantis, įtraukiant pirmagimį į gyvenimo su kūdikiu kasdienybę.

Kokia jūsų knygos žinutė?
Knygoje istorija skleidžiasi per vyresnėlės Agotos ir jos mamos dialogą. Agota – smalsi, drąsi ir jausminga mergaitė. Agotos mama – rami, kantri ir saugi – tikra atrama ne tik vaikams ir ypač vyresnėlei, bet ir knygą skaitančiam suaugusiajam. Knyga susideda iš trijų dalių: laukimo(si), Agotos sesės Mortos gimimo, laiko po gimdymo bei sesių santykių augant. Tekstas pritaikytas tiek mažiems, tiek ir vyresniems skaitytojams bei skirtingiems vaikų interesams. Istoriją galima skaityti su vaikais nuo dvejų metų iki mokyklinio amžiaus, pasirenkant ilgesnį arba trumpesnį teksto variantą. Knygoje Agota kelia klausimus ir dalinasi jausmais, mama į juos reaguoja, pasakoja, ramina, drąsina. Taip judviejų dialoge gimsta pasakojimas apie neišsenkančią meilės magiją, kuri padeda žmonėms atsirasti, augti ir mylėti vieniems kitus. Apie tai, jog meilės mamos širdyje daugėja ir Agota visada turi ten vietelę sau. Apie tai, jog net ir tada, kai gali būti neramu, pikta, liūdna ar nesaugu, drauge, kurdami ryšį, galime sunkumus įveikti.
Ką pati mama jaučia, laukdamasi antrojo?
Gimus mano antrajai dukrai, aš jaučiausi „apgauta“ visuomenės. Nežinau, ar neišgirdau, ar tiesiog nepriėmiau informacijos, bet man buvo užsifiksavę tai, jog iš esmės antro vaiko gimimas nieko nepakeis, nes viskas jau žinoma. Ir taip, auginti kūdikį antrą sykį tikrai buvo lengva, paprasta ir ramu, bet sunkumai ir iššūkiai mus ištiko visai kitur – matant išsigandusios vyresnėlės reakcijas, patiriant nuolatinį sunkumą paskirstyti dėmesį, jaučiant kaltę ir sunkumą save padalinti. Regis, kad ir kiek stengiesi, – tiesiog negana ir niekada nebus gana. O kur dar milžiniškas, tiesiog net ne dvigubas, o keturgubas nuovargis. Pasirodo, psichologinis virsmas dviejų vaikų mama ne ką ne paprastesnis nei pirmasis. Taigi savo antrąją knygą „Dviejų vaikų mama“ būtent apie tai ir parašiau – man rodos, šia tema pernelyg mažai kalbama ir skiriama dėmesio.
Ar būti didžiuoju broliu, didžiąja sese – tai privilegija?
Man rodos, nereikia kurti vaizdinio, jog tai tik privilegija. Būti didžiuoju broliu ir sese gali būti privilegija tam tikrais aspektais – kad jau pats gali rinktis, ką ir kaip darysi, turi įvairių savo žaislų, turi draugų, gali su mama ar tėčiu būti „komanda“ ir drauge kažką veikti, net drauge rūpintis mažyliu. Iš esmės turi daugiau laisvės ir galios. Bet tai kartu ir praradimas – susilaukus kūdikio šeimoje dažnai vyresnėliams tenka staiga „užaugti“ ir savimi pasirūpinti, tapti savarankiškesniems. Kai tuo tarpu dėl pokyčio patiriamo nesaugumo jie kaip tik gali imti jaustis maži, dar mažesni nei yra ir labai priklausomi nuo tėvų. Tad svarbu atliepti jų nesaugumą, artumo ir priklausymo poreikius: ne tik skatinti pasididžiavimą, bet ir nenuneigti jų netekties – šitai padeda sklandžiau adaptuotis prie naujos situacijos.

Kaip knygą priėmė jūsų pačios vaikai?
Vyresnėlė Ugnė jau nuo pirmojo rankraščio nuolat prašė skaityti šią knygą, tai aš ir skaitydavau – nepatogiai, iš telefono, nes rankraštis nuolat keitėsi. O ji mokėjo viską mintinai ir mane vis taisydavo. Knyga įkvėpta jos, kartu jos elgesyje ir žodžiuose aptinku daug frazių iš knygos. Pastebėjau, kad vėl prašydavo paskaityti knygą, kai paaštrėdavo nesutarimai su sese ar tarpusavy atsirasdavo daugiau trinties. Paskaičius ateidavo daugiau ramybės, priėmimo. Galų gale, kai jau atsirado iliustracijos, susidomėjimas knyga dar labiau išaugo. Dukra iš mano skaitomų lapų iškarpė Mortą su Agota ir daug žaidė su jų figūrėlėmis. Mano vyresnėlei ši knyga – terapinė, pasiteisina jos funkcija ir tikslas. Gal dar ir dėl to, kad keliose vietose knygoje galima rasti jos pačios pieštų paveikslėlių.
Beje, knygos herojės – sesės, bet knyga puikiai tinka ir berniukams, susilaukusiems broliuko ar sesutės. Vaikai lengvai tapatinasi su įvairiais personažais ir herojais ir dalelę savęs gali atrasti tiek meškutyje, tiek dinozaure, tiek Agotoje.
Parengė Ginta Liaugminienė, Dovaldės Butėnaitės nuotr.