Šiame išsilavinusiame motinystės pasaulyje, neatsakytų klausimų vis mažiau. Tačiau ar tikrai daugiau žinome? Ir kodėl svajonės ir motinystės lūkesčiai taip stipriai skiriasi nuo patiriamos realybės? Galbūt mes besiruošdami praleidžiame kažką labai svarbaus?
Apie tai, ryto diskusijoje susitiko pasikalbėti net septynios žinomos mamos, kurios ne tik augina savo mažuosius, bet ir kuria projektus tam, kad palaikytų kitus tėvus, padėtų prisijaukinti tėvystės patirtis. Diskusijoje dalyvavo: Toma Dambrauskė – tinklaraščio ir parduotuvės „Twinstory“ kūrėja; Marija Keršanskienė – tinklalaidės „Kalba mamos“ autorė; Dovilė Šafranauskė – tėvystės koučerė, Mylu.lt projekto tėvams bendraįkūrėja; Eglė Aukškalnienė – psichologė, studijos „Vilkės namai“ įkūrėja; Marta Paliukienė – grožio studijos šeimai „Cozy cuts“ kūrėja. Miglė Rimeikė – Montessori metodininkė, tinklaraščio „Mažas didelis gyvenimas“ autorė ir žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė, kuri, moderavo šią diskusiją.
Atsinešti motinystės lūkesčiai
Pakvietus mamas prisiminti savo motinystės lūkesčius, juoko nesulaikė Marija. Augusi penkių vaikų šeimoje, kurioje mama spėdavo pasirūpinti ir vaikais, ir šeimos verslu, Marija svajojo apie gausią šeimą, o mintis, kad motinystė gali pažerti iššūkių, jos galvoje net nešmėkštelėjo. Gi viskas jau žinoma ir matyta! „Kad būčiau žinojusi”, – juokiasi ji. Gimus sūnui, ji valandų valandas vaikščiojo po parkus, nes mažylis pabusdavo vos vežimėliui sustojus. Vaikščiojo, klausydama užsienio tinklalaidžių apie mamų patirtis. „Vis dažniau ėmiau galvoti, kaip nuostabu būtų, jei apie tai būtų kalbama ir lietuviškai. Juk tikrai yra ir kitų mamu, kurios, kaip ir aš, negali net valandėlei prisėsti, išgerti kavos ir paplepėti su drauge. Ir joms taip vieniša, ir atrodo, kad tik joms kažkas nepavyksta…”.
Nuo vaikystės apie mamystę svajojusi Toma, nuspėjo net ir savo vaikų skaičių. „Visada sakydavau, turėsiu dvynukus: berniuką ir mergytę, o tada dar vieną vaiką“, – dalijasi Toma, dabar augindama būtent tiek vaikų. Deja, Tomos istorija, nors ir turinti laimingą pabaigą, prasidėjo dideliu skausmu. Medicinos teigimu, jiems su vyru susilaukti vaikų, buvo tik nedidukė galimybė, tačiau norai ir svajonės buvo stipresni. „Aš nesvajojau, kokia bus mano motinystė. Tuo metu, tebuvo vienas noras – tiesiog tapti mama“. Pirmoji pagalbinio apvaisinimo procedūra buvo sėkminga, deja, kūdikio Toma neteko. „Supratau tai ne iš karto, prireikė ilgos psichoterapijos, kad galėčiau pasakyti, jog kūdikio netektis buvo tai, kas man leido atsisukti į save ir pradėti pokyčius ne išorėje, o viduje. Šiandien drįstu pasakyti kad esu dėkinga, jog viskas susiklostė būtent taip“. Šiandien Toma šypsosi – antrasis nėštumas, nors ir prasidėjęs su grėsme jos pačios gyvybei, padovanojo dvynukus berniuką ir mergytę, na o jų antrojo gimtadienio dovana – dar vienas nėštumas. Tiksliai taip, kaip Toma ir nuspėjo.
„Aš viską galiu pati“, – toks buvo mano motinystės planas sako Eglė. „Ir viskas tarsi tvirtino, kad tai puikus planas. Net gydytojai stebėjosi, kaip puikiai atsistatinėjau po gimdymo, per dieną spėdavau maksimaliai visko, viskuo pasirūpindavau. Iki… iki pradėjau nebegalėti, iki pasiekiau tą ribą, kai supratau, kad kažkur yra ribos“, – atvirauja Eglė.
Jai pritarė ir Miglė, kurią gyvenimas anksti privertė atsisakyti „viską galiu pati“ idėjos. Sunkus gijimas po gimdymo ją paguldė ant lovos, parodydamas, kad kitų pagalba yra tiesiog neišvengiamą. Na o gimdyti Miglė išvyko svajodama apie tai, kaip jie su naujagime dukra leis laiką prie židinio, niekur neskubės, tiesiog mėgausis ir myluosis – visgi tuo metu buvo karantinas, gyvenimas sutalpintas į namus, tad toks lūkestis atrodė kuo lengviausiai išpildomas. Dukrai jau beveik dveji, na o židinys aptvertas tvorele vis dar laukia tų neskubėjimo laikų…
Na o Dovilė į motinystę keliavo skaitydama ir tikėdama, kad kuo daugiau žinai, tuo daugiau galima sukontroliuoti ir suvaldyti. Knygos apie dvynių auginimą, pasiruošimą rikiavosi ant lentynos prie lovos. Visgi dukros, netgi gimdamos labai netikėtai ir gerokai anksčiau, tarsi jau pačioje pradžioje sakė, kad sukontroliuoti nelabai ką pavyks. „Iki nėštumo, vadovavau įmonei – viskas suplanuota, sustyguota. Net negalėjau pagalvoti, kad štai nepavyks susitarti su dviem mažais kūdikėliais“, – juokiasi ji, prisipažindama, kad poreikis kontroliuoti kilo ir vidinio nepasitikėjimo ir tarsi bandymo įrodyti, jog esu gera mama, kuriai viskas einasi lengvai.
O štai Martą, pirmieji metai su kūdikiu nustebimo gerąja prasme. Tiesa, mėgautis pradėjo tik po to, kai išgyveno skaudų supratimą, kad niekada negalės žindyti. „Skaičiau knygas, kad visos gali žindyti, svajojau apie tai, tad naujiena, jog patenku tarp to neįtikėtinai mažo procento moterų, kurios neturi pieno liaukų, paprasčiausiai netilpo mano galvoje. Net nubėgau pas antrą gydytoją echoskopijai, kad patvirtintų ar tai tikrai gali būti tiesa!“ Apsiprasti su šiuo šoku padėjo ir tai, kad kūdikis gerai miegojo, augo svoris ir apskritai buvo gana lengva kartu kažką veikti, tad Marta jau po pirmojo pusmečio ėmė vėl darbuotis.
Realios motinystės prieštaros
„Neretai būtent socialiniai tinklai susilaukia priekaištų, jog pateikia iškreiptą motinystės paveikslą.“, – pastebi Živilė, teiraudamasi mamų apie jų motinystės realybę. „Dar visai neseniai joje buvo vien išdailintos, nufiltruotos tobulos motinystės nuotraukos. Tiesa, tai keičiasi, dabar lyg ir daugiau kalbama apie tamsiąją motinystės pusę. Bet vėlgi, ar neperlenkiama lazda šį kartą?“
„Man atrodo, kad mes tarsi ieškome vienos motinystės išraiškos, pamiršdami jos daugialypiškumą. Neakcentuodami ir-ir. Motinystė yra magiška, praturtinanti tobulomis akimirkomis ir pilnatve. IR tuo pačiu kartais ji velniškai sunki, kartais atrodo, kad niekas nepavyksta, kad manęs negana ir apskritai, kad esu nevykusi mama. Tiesiog tarsi pamirštam pasakyti, kad visi šie jausmai yra tikri, normalūs ir jie jokiu būdu nereiškia, kad kažką darai blogai. Labai norisi suteikti kuo daugiau galimybių mamoms normalizuoti savo patirtis“, – dalinasi Dovilė.
Ji prisimena, kaip pasidalinusi su artimomis moterimis savo sunkiais išgyvenimais, išgirdo; „Bet juk tu labai norėjai vaikų…“. Tarsi vaikų norėjimas nebepaliktų teisės jaustis pavargusia, kartais sugniuždyta ir pasimetusia. Tarsi išsipildžius svajonei jau bus tik džiaugsmas ir šypsenos. Ir kitoms mamoms ši patirtis buvo artima, ne vienai teko išgirsti, kad jei tu norėjai būti mama, tai dabar nebegali skųstis!
„Niekada nepagalvojau, kad motinystė tiek daug pareikalaus iš manęs. Tarsi manęs visos – manęs nuolat nori vaikai, o kur aš pati, kur mano darbai, veiklos?“, atvirauja Marija, sakanti, kad tinklalaidės pokalbiai jai vis dar kaip savotiškas nuraminimas, leidžiantis pajausti, kad ji ne viena, tarsi pasisemti stiprybės pokalbiuose apie kitų moterų patirtis.
Ką neretai pamirštame, kad motinystė nėra kažkoks kitas mūsų gyvenimas. Joje atsispindi mūsų ankstesnės patirtys, elgesio strategijos ir lūkesčiai pačioms sau. „Man atrodo, kaip ir ankstesniame darbe, taip ir motinystėje, ieškojau kažkokio savęs patvirtinimo, tarsi pagyrimo iš išorės, kokia šaunuolė, kaip tu viską padarai. Tik šitam norui apsigludinus, pradėjo ryškėti kiti dalykai, kiti akcentai“, – pasakoja Eglė.
Iliuzijų dužimas tikrai skausmingas ir tuo pačiu jis padeda atrasti naują santykį su realybe. Kai pradedame nebesipriešinti, imame tarsi judėti nauja kryptimi. Taip nutiko Miglei, kai paleidusi kontrolę, tiesiog pradėjo kurti naują santykį su dukra. „Atrodė, kad man niekas nesiseka. Man nesisekė būti gera mama, nes man nesisekė sukontroliuot, niekas nevyko pagal mano planą, aš nervinuosi, vaikas nervinasi ir mes sukamės su ja rate, kur tiesiog nesmagu vienai su kita būti. Tada vieną dieną ateina žinojimas, kad taip aš nenoriu. Ir tai puikus tramplinas pokyčiams.“
Motinystė prasideda nuo mamos
„Kad ir kiek knygų skaitytume, prisiminkime, kad jos parašytos ne apie mūsų vaikus. Ir mes kartais pamirštame, kad už teorijų yra tikros mamos ir tikri vaikai. Ir verta pasiimti TIK tai, kas atspindi MUS. Ir viskas prasideda nuo mamos, nes ji geriausiai žino atsakymus. Tik kartais jai prireikia šiek tiek pagalbos“, – savo patirtis apibendrina Miglė. „Teorija yra toks įdomus dalykas, nes vienose situacijose ji gali atnešti ramybės, žinojimo, tačiau ji gali atnešti ir labai daug frustracijos, jei mano vaikas gyvena kažkaip kitaip, nei rašoma knygoje.“
Motinystės patirtys būna tokios prieštaringos, netikėtos, neretai netgi gąsdinančios. Gali būti ir tokios, apie kurias nedrąsu kalbėtis, nes atrodo, kad tai patiriu tik aš, nes štai kitoms mamoms viskas sekasi daug lengviau.
„Mane gelbėjo užsienio mamų palaikymo grupės, kuriose buvo labai aiškios taisyklės, moderatoriai ir tiesiog labai palaikanti aplinka“, – dalijasi Dovilė. „Nes prieš penkerius metus Lietuvoje apskritai mažai buvo apie tai kalbama, o tuo metu, tikriausiai kaip ir vis dar, mamų grupėje pasidalinus savo rūpesčiu, galima buvo sulaukti visko, bet ne nuoširdaus palaikymo. Dėl to ir gimė visos Mylu.lt palaikymo grupės, kurios yra moderuojamos ir emociškai saugios. To įkvėpti atsiranda ir kiti projektai, kuriuose dėmesys ne tik vaikui, bet ir mamos būsenoms.“
„Tikiu, kad kalbant apie motinystę, pirmiausia turime atsigręžti į mamą. Mes natūraliai tarsi mokame susitelkti į vaiką, tačiau tam, kad prisimintume save, kartais prireikia padrąsinimo. Padrąsinimo pasitikėti savo jausmu, kuris galbūt nedrįsta prieštarauti tam, kas parašyta knygose. Nes kai mes neturime galimybės atsiremti į tai, ką jaučiam, labai sunku priimti savo ir vaiko unikalumą“, – pastebi Eglė, primindama, kad kartu su Mylu.lt „Vilkės namų“ studijoje jau rugsėjį startuos nauja programa „Ryšio dirbtuvės. Mama ir kūdikis“. Susitikimų metu dėmesys bus paskirstytas ir kūdikio augimui, ir mamos savęs supratimui.
„Kaip dažnai mums tereikia saugios erdvės, kurioje galime atsiverti, nusimesti emocijų naštą, sulaukti palaikymo, kad galėtume prisipildyti, pasirūpinti savimi ir kitais. Būtent apie tai svajojau kažkada kurdama „Vilkės namus“, kad mamos turėtų kur ateiti tada, kai atrodo, kad neturi kur pasidėti su visais jausmais ir emocijom.“
„Kai Ema buvo maža“, – dalinasi Miglė, „aš tiesiog gyvenau pagarbios tėvystės idėjomis ir labai pavydėjau, kad JAV organizuojamos kūdikio ir tėvų klasės, kuriose susirenka bendraminčiai tėvai, mokosi pastebėti kūdikio veiklas, emocijas, išbūti su tuo palaikydami savo kūdikio raidą. Visada norėjau panašias klases organizuoti ir Lietuvoje, tad pasibaigus karantino ribojimams jas išmėginome ir dabar galime pakviesti mamas į jas jungtis. Tiesa, jos bus platesnės, nes vienas užsiėmimas bus skirtas kūdikiui, kitas – mamai. Man atrodo, šis balansas yra itin svarbus“.
Ryto diskusijai baigiantis, pašnekovės leidosi į pajuokavimus, ieškodamos savo „tobulo“ patarimo kitoms mamoms.
Toma sakė, kad dvynukų auginimas ir supratimas, kokie jie gali būti skirtingi, lengvai išmuša visus taisyklių laikymosi saugiklius ir yra geriausia galimybė auginti save. O gimus trečiajai dukrytei viskas liejosi labiau iš pajautimo. Hmmm, galbūt tuomet galime rekomenduoti daugiau dvynukų? Marta kvietė mamas skirti šiek tiek laiko sau, pažadėdama pasirūpinti jų mažyliais, kol bus daromos grožio procedūros. O Marija migdant kūdikius ir stumdant vežimėlius pažadėjo ir toliau lengvinti naujais „Kalba mamos“ epizodais.
Toliau vykusioje diskusijoje, besiklausančios mamos džiaugėsi, kad tokios atviros diskusijos apskritai vyksta. Kai kurios į renginį atvyko net iš Kauno, kas dar kartą įrodo, kiek svarbu mamoms būti saugiose erdvėse, kuriose galima paatvirauti, pabūti pažeidžiamomis ir pasisemti įkvėpimo savai motinystės kelionei. „Prisiminiau, kad esu gera mama“, – atsisveikindama dalinosi viena iš klausytojų, juokaudama, kad tokio priminimo reiktų reguliariai.
Daugiau apie rugsėjo 20 d. prasidedančias ryšio dirbtuves „Mama ir kūdikis“ skaityti galite čia: https://www.mylu.lt/pages/rysio-dirbtuves-mama-ir-kudikis.
