Ar moteris virsta mama? Ar mama joje tiesiog gyvena ir atsiskleidžia, į gyvenimą atėjus vaikams? Kodėl net ir išlaukta motinystė atneša ne tik džiugesio, bet ir visai netikėtos sumaišties, vidinių abejonių ir liūdesio? Iš kur tas jausmas, kad kažkaip netobulai viskas išeina tik man? Ir kokiuose paraleliniuose pasauliuose gyvena tobulos mamos?
Apie motinystės sluoksnius, nelogiškumus ir prieštaravimus, kalbasi dvi mamos, tėvystės ugdančiosios vadovės, tėvų bendrystės grupės „Augantys tėvai“ bendraautorės Dovilė Šafranauskė ir Renata Cikanaitė.
Dovilė Šafranauskė, Pagarbios tėvystės ugdančioji vadovė, „Hand in hand“ filosofijos profesionalė @pagarbitevyste; @mylu.lt
Renata Cikanaitė, Tėvystės ugdančioji vadovė, konferencijos „Tėvai ryšyje“ autorė, www.tevairysyje.lt
Kiek gali mama?
Dovilė: Tiek, kiek yra mamų, tiek yra ir takelių, kuriais jos keliavo į motinystę, tiek skirtingų pasirinkimų ir unikalių patirčių. Vienoms saugiausia atrodė kliautis knygomis, tiksliomis instrukcijomis ir specialistų rekomendacijomis, o kitose motinystė atskleidė galbūt iki tol net nepažintus vidinius instinktus ir intuiciją. Ir jei vienai mamai jau pirmas kūdikio verksmas atrakino begalinės meilės telkinius, visai greta esančiai kitai mamai meilė prikapsėjo mažais lašeliais, spėdama sukelti begalybę abejonių ir liūdesio.
Vis dėlto kad ir kokios skirtingos būtume, kai kurie išgyvenimai vienu ar kitu metu aplanko kone visas mamas. Dažniausi jų glūdi besikeičiančioje aplinkoje, kurioje auginame vaikus. Nuolat užkeliama išorinė kartelė, kokia galėtų būti moteris, mama.
Renata: Išties, net ir tėvystės grupėje tai viena dažniausių temų. Kad esame nepakankamos, kad esame netobulos, kad nepavyksta. Kad pasižadame neberėkti ir vis tiek rėkiame. Kad nuo rytdienos pasižadame būti geresnės mamos ir vis tiek nepavyksta. Kaltės ir nepakankamumo jausmas yra nuolatinis palydovas. Įsivaizduojame, kad turime būti 100 procentų savo vaikams: pasiaukojančios, atsiduodančios, jais besirūpinančios. Ir, žinoma, mes susiduriame su pačiu elementariausiu savo pačių žmogiškumu. Juk reikia pavalgyti, išsimiegoti, pasiilsėti, reikia pabūti vienai. Ir suvokusios, kad įsivaizduojamo 100 procentų tiesiog negali būti, pasijuntame bejėgėmis. Tai tarsi atsisveikinimas su išsvajotąja idealia mama, kuria norėjome būti savo vaikui,
Negana to, apninka ir didelis kaltės jausmas, įtarimas, kad kažką darome ne taip, – juk kitoms mamoms tikrai pavyksta. Tik man ne. Iš čia kyla pyktis. Pyktis ant aplinkos, partnerio, vaikų ir, svarbiausia, ant savęs. Juk jei pasistengtume, pritaikytume kokį patarimą iš seminaro, nuo rytojaus tikrai pavyktų, bet vis nepavyksta. Šis uždaras ratas sukasi kasdien. Prasidėdamas ryte ir pabaigdamas dieną.
Iš kur atkeliauja nepakankamumo jausmas?
Renata: Dalis atsakymų glūdi informacijos gausoje. Kai pradedame skaityti, domėtis, dalyvauti seminaruose, perskaitome 20–30 knygų, visąlaik juk atsiras, prie ko galėtume prikibti. Vienoje ar kitoje knygoje rasime, ko mes dar nedarome, ką darome ne taip, ką galėtume daryti kitaip. Visuomet rasime, kaip pamaitinti tą nepakankamumo jausmą. Jausmą, kad vis dar kažko trūksta, aš vis dar kažko nežinau, kažko nepritaikau, kažkokio naujo įgūdžio nesusikūriau.
Dovilė: Negalime pamiršti ir aplinkos įtakos. Šiandien, kaip niekada anksčiau, sulaukiame daugybės savo nepakankamumo įrodymų socialiniuose tinkluose. Iš aplinkinių irgi veikiau išgirsime komentarus, neprašytus patarimus, nei šiltą palaikymą ar pritarimą mūsų pasirinkimams. Tarsi kažkas iš išorės spręstų visą mūsų mamystės vertę, kurią nuolatos turėtume įrodinėti. Įrodinėti ne tik už save, bet ir teisintis dėl „kažkokio“ mūsų vaikų elgesio. Ir mes vėl visas „sąskaitas“ susivedame į save, kad ir vėl tai pasako kažką apie mus.
Renata: Dalis atsakymų slypi ir santykyje su mūsų pačių mamomis. Kokios buvo mūsų mamos ir kokį mamos vaizdinį mes išsinešėme. Kaip dažnai aš save prisimenu sakančią, kad niekada nebūsiu tokia, kaip mano mama, nes aš žinau, kokį skausmą man sukėlė jos netobula motinystė ir kad aš savo vaikui niekada tokia nebūsiu. Aš būsiu ta, 100 procentų atsidavusi mama, mano vaikui niekada neskaudės, jis niekada nebus nelaimingas, jis visą laiką bus mylimas, juo visą laiką bus pasirūpinama. Ir kai vidury nakties, kaip gražiai rašo Sigita Valevičienė, atsibundi pakelta iš miego, nes vaikas verkia, ir tai yra nei pirma, nei antra ar trečia naktis, kai tu esi neišsimiegojusi, tu suvoki, kad rėki, o buvai pažadėjusi sau niekada nerėkti… Nes kaip tu gali vienu metu taip beprotiškai mylėti savo vaiką ar norėti jam būti viskuo, visu pasauliu, ir tuo pačiu metu rėkti ant jo. Ir tu vėl sau pažadi, kad nuo rytdienos būsi ta gera mama. Šiąnakt paslydai, bet nuo rytojaus daugiau nebepaslysi. Ir bandai vėl išlipti iš to mūsų žmogiškumo ir būti kažkuo tobulu, mama-robote, mama-programa. Ir tarsi pačiu Dievu, kuris neturi visų šitų mums, žmonėms, būdingų savybių. Tokių, kaip būti pavargusiam, supykusiam, nusivylusiam. Mums labai sunku savyje priimti, kad galime būti „ir-ir“. Norisi atskirti – jeigu aš esu gera, tai aš nesu pikta, jeigu aš esu mylinti, tai aš nesu nusivylusi.
Gyvenimas ir motinystė būna ir „ir–ir“, ir tai, kaip mes visa tai į save sutalpiname. Tai, kaip galima beprotiškai iki skausmo mylėti savo vaikus ir beprotiškai ant jų pykti. Ir visai nesvarbu, ar yra dėl ko pykti, ar ne. Pyktis yra tikras, nes tuo metu kažkokie mano poreikiai yra nepatenkinti. Jeigu tai yra vidurys nakties, tai aš esu neišsimiegojusi. Jei vidurys dienos, tai vyksta priešprieša tarp vaiko poreikių ir mano. Jeigu aš esu nepailsėjusi ir jų nepatenkinusi, manyje gimsta pyktis. Ta dalis manęs, kuri nėra mama, pyksta rėkdama: „O kaip aš? Palauk, o tai kur aš? Nuo tada, kai gimė vaikai, 100 procentų yra vaikams. O aš?“
Kultūriškai ir istoriškai susiklostė, kad mamos yra laikomos mūsų visuomenėje atsakingos už vaikų auginimą. Kai vaikas gims, jam mama ir bus visas jo pasaulis, jis ateina per jos kūną, jis gyveno tarsi vienam burbule su mama labai ilgus mėnesius. Pirmus savo gyvenimo mėnesius mamos perteikia vaikui glaudų santykį su pasauliu, suvokimą, ar pasaulis saugus, ar pavojingas. O tada labai sunku paleisti vaiką gyventi, nes jaučiamės atsakingos už menkiausią vaiko žingsnį ir menkiausią jo patirtį. Mes bijome, kad kažkas vaiką traumuos, jeigu mes neapsaugosime jo nuo tos patirties. Mums labai sunku atsiskirti ir leisti vaikui patirti viską pačiam, būnant ramybės uostu, kur vaikas ateina pasisemti stiprybės, pasiguosti, pabūti. Pačios ieškodamos tobulumo ir savo vaikui siekiame kurti tobulo gyvenimo patirtis.
O koks tas realus gyvenimas?
Dovilė: Nuo pat pirmos savo dukrų gyvenimo dienos manęs atrodė per mažai. Dvynukės gimė per anksti, todėl pirmą savaitę praleido intensyviosios priežiūros skyriuose: viena pirmame, kita trečiame ligoninės aukšte. O aš – bėgiodama laiptais. Kartu dukrų gimimas ir tai, kad jos dvi, iki pat nuogumo atskleidė mano žmogiškas ribas. Kad galiu tik tiek, kiek galiu. Iš paskutiniųjų mėginau saugumo ieškoti kontroliuodama vaikus, aplinką, kol pamažu atėjo suvokimas, kad motinystė yra daugiau buvimas, nei darymas ar tobulų sprendimų paieška. Kad ir kaip norisi užtikrinti „visko po lygiai“, „abiem tobulai vienodai“, supratimas, kad tai paprasčiausiai neįmanom, – išlaisvina.
Dukrų gimimas buvo tokia pribloškianti patirtis, kuriai niekaip negalėjau pasiruošti. Ir kad ją išgyvenčiau, turėjau pažvelgti į tas savo patirtis, kurias iki tol neigiau net pati sau. Tas savo žmogiškas dalis, kurių niekaip nenorėjau matyti. Ir tai nėra lengva. Ypač sunku tai daryti vienai. Veiklos pakeitimas, nėrimas į tėvystės temą, kelyje atsirandantys mokytojai – visa tai buvo mano kelias į priėmimą to, kas vyksta. Be noro keisti, kontroliuoti ir patobulinti. Ar tai jau baigtinis rezultatas? Vienareikšmiškai – ne. Dvejopi, besikeičiantys ir kartais prieštaringi jausmai yra būtent tai, kas daro mus žmonėmis. Tiesiog vis lengviau matyti, kas vyksta, atskirti savas ir svetimas mintis, išbūti jausmus.
Man vis dar daug lengviau išbūti su vaikų jausmais nei su savo pačios. Nes jos turi atramą jausmams išlieti, saugų glėbį. O štai mums, tėvams, atsisveikinti su užplūdusiais jausmais nėra taip įprasta ir paprasta.
Renata: Mano du vaikai, tarp kurių mažesnis nei dvejų metų skirtumas, augo labai skirtingai. Prisipažinsiu, gimus sūnui, motinystę savotiškai neigiau. Maniau, kad galima ir toliau gyventi, tarsi niekas mano gyvenime nebūtų pasikeitę. Toliau labai daug dirbau iš namų. Vaikas, kadangi tuo metu gyvenome užsienyje, gana anksti pradėjo eiti į darželį. O gimus dukrai, išėjau iš darbo. Tuo metu gyvenome užsienyje, o ten motinystės atostogos – vos 3 mėnesiai. Aš išėjau iš darbo, nes širdyje pajaučiau, kad ją paauginusi norėsiu veikti kažką kito. Nuolat buvau su dukra, brolis pradėjo eiti į darželį tik kelias dienas per savaitę, nevisą dieną. Visą laiką leisdavome kartu. Suvokusi, kaip skirtingai juos auginu, jaučiau didžiulę kaltę. Juk dukrai duodu tai, ko niekada nedaviau sūnui. Jis net žįsti nustojo anksti, dėl to kaltinau save. Mat mano mintys visada buvo kažkur kitur, ir jis turėjo natūraliai atsisakyti mano pieno, nes tarsi jautė, kad man trukdo. Man prireikė daug laiko, kol sugebėjau savyje priimti tą „ir–ir“. Ir kad ta gyvenimiška patirtis apima viską, kas į ją viskas gali sutilpti.
Dabar žiūrėdama į juos matau abu labai nepriklausomus, savarankiškus, laisvus širdyje žmones. Jie abu vienodai stiprūs, vienodai stipriai jaučiasi gyvenime, vienodai tvirtai stovi ant kojų. Tai man primena, kaip visa nepakankamumo drama ir tobulos mamos konkursas vyksta tiktai mūsų galvose. Ji prasideda su mintimis, sustiprėja su jausmu, kurį ta mintis pagimdo, sukurdamas kančią, saviplaką. Visa tai, ką mes išgyvename, vyksta mūsų galvose.
Kaip paleisti nepakankamumo, o ir visus kitus jausmus?
Renata: Subūrusios su Dovile grupę „Augantys tėvai“, tikėjomės visko. Tikėjomės, kad bus visokiausių emocijų, visokiausių situacijų. Kad pabūsime kartu, kad mankštinsimės kartu, kad pasipasakosime apie tai, kas vyksta mūsų namuose. Bet neįmanoma protui pasiruošti ir įsivaizduoti tos bendrystės, kurią juntame grupėje. Tos patirties, kad: „Aš taip ilgai nešiojausi tą jausmą savyje ir taip ilgai bijojau apie jį pasipasakoti. Jaučiau kaltę ir gėdą, nenorėjau niekam atsiskleisti. Bet girdėdama kitus žmones apie tai kalbančius, pirmą kartą gyvenime pajutau, kad aš ne viena. Ne tik mano namuose kyla tokios situacijos. Ne aš viena galvoju ir jaučiuosi taip. Aš taip pat noriu papasakoti savo istoriją, noriu pasidalinti ja, kad mano širdyje būtų lengviau“.
Tai nuostabi erdvė, kur normalizuojami jausmai, pojūčiai ir kur galima saugioje erdvėje išsipasakoti bei išklausyti kito žmogaus. Išeiti tarsi paaugusiam nuo pasidalintų patirčių, palengvėjusia širdimi nuo atiduotų savo minčių, kurios mums daugiau nebetarnauja.
Dovilė: Šiandien plačiai kalbama apie vaikų jausmų išraiškas, jų priėmimą. Tačiau tam, kad galėtume priimti, turime pirmiausia sukurti erdvės. Iki patenka į saugią aplinką, dažnai tėvai nepatiria, kiek daug jausmų juose telpa ir kaip palengvėja juos paleidus. Todėl be galo svarbu turėti vietą, kur galima visa tai atiduoti. Kažką, kas tau nepriklauso. Įvairios mintys mus lanko nuolat ir jos pagimdo daug stiprių jausmų. Labai svarbu reguliariai jas kažkam papasakoti ir atiduoti. Tarsi tai pagyveno manyje tam tikrą laiką, ir aš tai atiduodu. Žinau, jog tie jausmai nesu aš ir su jais nesitapatinu. Todėl kiekvienai mamai, kiekvienam tėčiui linkiu rasti klausančias ausis ir priimančią širdį, kad galėtume mėgautis santykiu su aplinkiniais ir pirmiausia – su savimi.
Susiję straipsniai
