Ribos ar laisvė auklėjant vaikus? Pagarbiosios tėvystės filosofija turi atsakymą

Tęsiame straipsnių ciklą apie naują kūdikių auginimo metodiką – pagarbiąją tėvystę. Tekstų autorė  – pagarbiosios tėvystės filosofijos lektorė, projekto www.pagarbitevyste.lt; @pagarbitevyste įkūrėja Dovilė Šafranauskė. Dovilė augina 2 metų dvynukes Sofiją ir Tėją.

Lengvai šypteliu. Prisimenu pirmąjį draudimą bepradedančioms ropoti savo dvynukėms – neleidžiu daužyti į langą žaislais. Vitrininio lango ir medinių žaislų santykis skleidė grėsmingą garsą ir dėl šio „ne“ buvau labiau nei užtikrinta. Tik štai į mane klausiamai žiūri dvi smalsios rudos akytės, o rankytė tyliai, bet užtikrintai daužo į langą žaislu – pliušiniu meškiu. O taip? Galima?

Supratau, prasidėjo amžius, kai vien meilės ir rūpesčio nebeužteks. Pradėsime draugauti su disciplina, pakedensime susigulėjusius derybinius įgūdžius ir linksmai (na gerai, gal labiau kantriai) džiaugsimės neblėstančiu vaikų išradingumu tikrinant jiems užbrėžtų ribų pastovumą. Įtarčiau, kad būtent dėl šios, kūrybiškosios, dalies daugeliui tėvų ribų nustatymas sukelia ne tik įtampos, bet ir daug klausimų.

Kodėl taip sunku nustatyti vaikams ribas, o nustačius jų nuosekliai laikytis? Kaip žinoti, kurios ribos iš tiesų reikalingos? Jei taip, kokios?  Ir vis dėlto, jei tai sukelia tiek galvos skausmo, gal tiesiog neverta to daryti?

Reikia ar nereikia?

O gal vaikams kaip tik reikia daugiau laisvės? Štai, yra šalių, kur vaikams itin daug leidžiama ir jie užauga laisvi kūrybingi žmonės! Tikrai? Nagi, pažiūrėkime įdėmiau.

Gal Danijoje, kur gyvena laimingiausi žmonės, vaikams leidžiama viskas? Iš tiesų danai labai atsižvelgia į vaikų norus, daug laiko skiria laisvam žaidimui, tačiau ramiai ir be ultimatumų brėžia ribas. „Tėvai Danijoje vaikams ramiai paaiškina taisykles ir labai jais pasitiki“, – sako psichoterapeutė Iben Dissing Sandahl savo knygoje „The Danish way of Parenting“ (liet. „Daniškas tėvystės būdas“).

Apie japonų vaikų paklusnumą ir savarankiškumą mažų mažiausiai sklando legendos. Vienas svarbiausių tėvystės elementų – savigarba. Todėl vaikai niekuomet nebarami ir nedrausminami viešai. Sakoma, kad privačiai vaikams primenama apie kertines japonų kultūros nuostatas. Tačiau apie tai, kas vyksta už uždarų durų, nėra aišku, nes Japonijoje priimta nekalbėti apie savo vaikus, o ypač apie jų auklėjimą.

O kaip gi žydai? Jų vaikai visuomet triukšmingi, laisvi ir turintys tvirtą nuomonę.

Klausau interviu su Lietuvoje gyvenančiu žydu Danielium Lupšicu, kuris prasideda teiginiu, jog savo vaikams jis nieko nedraudžia… Ir vis dėlto, pokalbiui įsibėgėjus, paaiškėja, kad svarbiuose dalykuose jo vaikai turi ne tik aiškias ribas, tačiau jos dar yra sustiprintos tiek per kultūrinį, tiek per religinį kontekstą.

Panašu, kad ribos yra universali vaikų auginimo ir auklėjimo dalis. Ar tai pamoka saugotis plėšrių gyvūnų, nusilenkti vyresniems, ar spręsti smėlio dėžės konfliktus, nenaudojant kastuvėlio.

Viena priežasčių, kodėl ribos kelia sumaištį, yra neteisingas jų paskirties interpretavimas. Dažnai suprantamos kaip nelanksčių ultimatumų rinkinys, būdas nubausti ar priversti paklusti, ribos užsitarnavo nešlovę tarp „švelnius“ auklėjimo metodus praktikuojančių tėvų. Tačiau tinkamos ir veiksmingos ribos yra toli gražu ne tai.

Visų pirma tai yra mokymas. Mokymas, kurį tinkamai naudojant, tikėtina, kad tiesiog niekada ir neprisireiks tradicinių bausmių. Ribos – tarsi savotiška sutartis su artimaisiais ir visuomene, koks elgesys leidžia mums komfortiškai būti vieniems šalia kitų. Jei įkandęs mamai vaikas sulaukia meilaus pagrūmojamo pirštu ir pavadinamas „savo kanduku“, tai analogiškai pasielgus su nepažįstamu žmogumi, reakcija gali būti visiškai priešinga ir gana audringa.

Tikriausiai niekam nepavyko taip poetiškai ir kartu tiksliai apibūdinti ribų svarbos, kaip tai padarė rašytoja, lektorė, ankstyvosios vaikystės pedagogė Janet Gonzalez-Mena: „Įsivaizduokite, kad naktį važiuojate tiltu. Jei tiltas be turėklų, važiuosite juo labai lėtai ir atsargiai. Tačiau jei iš abiejų pusių matome apšviestus turėklus, galime važiuoti lengvai ir užtikrintai. Būtent taip maži vaikai jaučiasi jausdami ribas jų aplinkoje“.

Perfrazuojant autorę, galima teigti, kad būtent tvirtos ir aiškios ribos suteikia vaikams laisvės. Laisvės susitelkti į pasaulio tyrinėjimą, žinant, kad tėvai prisiima atsakomybę pasirūpinti jais ir jų saugia aplinka. Bendraujant su mažais vaikais, dažnai gali atrodyti, jog jie mielai patys vadovautų paradui. Tačiau neapsigaukite, bręstančioms smegenims, kurios balansuoja tarp vis labiau pasireiškiančio savarankiškumo ir vis dar stipraus poreikio priklausyti nuo juo besirūpinančio suaugusiojo, tiesiog neįmanoma sveikai aprėpti tokios atsakomybės.  Tai mūsų, tėvų, pareiga nuspręsti, kurioje vietoje bus „apšviesti turėklai“, kad vaikai galėtų atsipalaiduoti ir susitelkti į važiavimą tiltu.

Neretai ribos nubrėžimas sukelia vaiko pasipriešinimą ir audringą reakciją. Taip, tą pačią, dėl kurios tėvai yra linkę pasitelkti visas įmanomas linksminimo ir dėmesio nukreipimo priemones, kad tik nereikėtų klausyti zyzimo ar protestuojančio verksmo.

Visai be reikalo. Svarbu prisiminti, kad ribas turime nubrėžti vaiko elgesiui, o ne jo emocijoms. Todėl ramiai ir empatiškai priimdami atsiradusias emocijas (bet ne elgesį), mes padedame savo vaikams susipažinti su jų pačių jausmais, kylančiais išgirdus neigiamą atsakymą, ir mokome, kaip juos tinkamai suvaldyti. O būtent savireguliacija įvardijama kaip vienas svarbiausių emocinės inteligencijos elementų.

Galų gale tai, kaip nustatome vaikams ribas, priimame jų reakciją ir nuosekliai jų laikomės, lemia, kaip jie patys ateityje elgsis su savo asmeninėmis ribomis. Kiek tvirtas ir atsparus įkalbinėjimams bus jų pačių „ne“. Vien pagalvojus apie būsimą jų paauglystę, mane užplūsta begalinė motyvacija švelniai, ramiai ir kantriai išlaikyti pasirinktą ribą.

Jau vien dėl to, kad savo pavyzdžiu pademonstruočiau, kad jei mano mergaites kažkas mėgins įkalbėti daryti kažką nepriimtino, jos visuomet prisimintų, jog turi teisę pasakyti NE ir tvirtai to NE laikytis.

Kai mažiau yra daugiau

Supratus ribų reikšmę ir svarbą, nesunku pagalvoti  – tai gal to gėrio reikėtų kuo daugiau? Visur ir visada?  Tik čia tuoj pat griežtą ribą nubrėžia RIE pagarbios tėvystės kūrėjos Magdos Gerber žodžiai: „Svarbiausia yra žinojimas, kada suteikti vaikams laisvės, o kada nustatyti ribas. Ir tai yra RIE požiūrio pagrindinė jėga“.

Tik kaip nuspręsti, kada labiau tinka laisvė, o kada griežtumas? Psichologas, psichoterapeutas Haim G. Ginott buvo vienas pirmųjų, nagrinėjantis aiškių ribų kombinaciją su empatiška ir tvirta komunikacija. Jis tikėjo, kad egzistuoja tik nepriimtinas elgesys, tačiau negali būti nepriimtinų vaikų. Ginott požiūris sukuria tvirtą pagrindą pirminiam tėvų požiūriui į vaikų elgesį ir reikalingas ribas. Jis siūlo visą elgseną skirstyti į tris grupes:

1. Elgesys, kuris yra norimas ir leidžiamas. Paprastai tokiam elgesiui tėvai noriai ir mielai taria „taip“.
2. Elgesys, kuris nėra leidžiamas, tačiau dėl tam tikrų priežasčių gali būti toleruojamas. Tarkime, dėl to, kad vaikas kažko dar nesugeba (pradedantis valgyti mažylis mėto maistą ant grindų), esant nekasdieniškoms situacijoms: sergant, išgyvenant netektis ir pan. Arba tiesiog toks elgesys, kuris būtų mums malonus, tačiau jis nėra būtinas (norėtųsi daugiau tylos, bet…).
3. Visiškai netoleruotinas elgesys, kuris turi būti nedelsiant sustabdytas.

Pirmuoju atveju esame išvaduoti nuo ribų nustatymo, tai priimtinas elgesys arba bent jau toks, kuriam galime pasakyti „kodėl gi ne?“.

Apie elgesį, kurį priskiriame trečiajai grupei verta iš anksto pagalvoti, bei aptarti jį su kitais žmonėmis, prižiūrinčiais vaikus, kad nederybinės ribos būtų visuomet nuoseklios. Nors paprastai šioje grupėje atsiduria su vaikų saugumu, sveikata ir pagarba aplinkiniams susijusios ribos, kiekvienoje šeimoje jos yra šiek tiek skirtingos. Su paaugusiais vaikais veiksminga tokias ribas surašyti/nusipiešti ir reguliariai aptarti, primenant, kodėl yra svarbu jų laikytis.

Tačiau būtent antrosios grupės elgesys nuolat įvelia mus į bėdą. Ypač dėl to, kad, nustatydami ribas tokiam elgesiui, nesame 100 proc. tikri dėl ribos būtinumo.

Suabejojame, išgirdę prieštaravimus, ar pasijuntame kvailai, primygtinai ribos laikydamiesi, nes vos po kelių minučių ji jau neatrodo tokia svarbi. Tad ką tuomet daryti?

Pirmiausia turime stengtis, kad antrojoje grupėje liktų kuo mažiau elgesio situacijų, jas išstumdydami į pirmą arba trečią.

Pirmosios elgesio grupės link judėti padeda suteikiami pasirinkimai, susitarimai, lėtas dienos planas, vengimas situacijų ir būsenų (alkis, nuovargis), kuriose bus sunku išlaikyti ribas. Saugios žaidimų erdvės mažiems vaikams, kuriose nėra pavojingų daiktų.

Pagalvokime, kaip galime perfrazuoti „ne“ į „taip“. Jei namuose mėtyti kamuolį nesaugu, marš į lauką ir nebereikia aiškintis ribų. Pradėjus mėtytis sunkiais žaislais, juos paimame, paaiškindami, jog turime apsaugoti pačius vaikus, tačiau pasiūlome lengvų kamuoliukų, ir noras mėtytis gali būti patenkintas.

Jei vis dėlto nepavyksta pastumti į pirmąją grupę, keliaukime į griežtų ribų zoną. Aš niekaip nesuradau vidinės motyvacijos pradėti mėgautis grindų plovimu po kiekvieno valgio, todėl mūsų namuose lėkštės surenkamos sulig pirmuoju grindis pasiekusiu gabaliuku. Tačiau galima maudytis balose ir grįžti permirkus iki paskutinio siūlelio.

Nėra vieno, visiems namams tinkamo patarimo, kaip valdyti elgesio judėjimą iš vienos grupės į kitą, tačiau aišku viena, jų apsvarstymas su kitais šeimos nariais veda kur kas ramesnių reakcijų link.

Vienas svarbesnių elementų, lemiančių, kiek noriai vaikas laikysis nustatytos ribos, yra pačios ribos ir situacijos atitikimas vaiko galimybėms, jo amžiui, bei būdui, t.y. kiek ta riba yra reali. Kad ir kaip norėčiau su savo dviejų metų mažyle mergaitiškai pasimėgauti pusdieniu drabužių parduotuvėse, puikiai žinau, kad iki savikontrolės saugiklių perdegimo turiu ne daugiau kaip pusvalandį (o kartais tik 10 minučių). Ir tada nebepadės nei susitarimai, nei griežtos ribos. Kartais, kai vaikai nesilaiko ribų, įvertinkime, ar problema yra jo elgesys, ar pati riba.

Viena rečiau minima sėkmingo ribų nustatymo sudedamoji dalis – mūsų pačių būsena ir požiūris. Jei mes abejojame, ar riba tikrai reikalinga, jei pats ribos nustatymo faktas kelia mums įtampą, labai tikėtina, kad vaikams bus nelengva tokios ribos laikytis.

Ypač jei ribos tvirtumo tikrinimas sukelia mums pyktį, verčia pakelti balsą. Vaikai smalsiai pasineria į žaidimą, galvoja: aš tik suduodu mažajai sesutei, o mamos veidas ir balsas taip keičiasi! Kas bus toliau? O jei suduosiu dar kartą? Rami ir stabili tėvų būsena kur kas nuobodesnė.

Ir vis dėlto, jei vaikui nepatinka mūsų nubrėžta riba? Labai nepatinka. Ir jis tai išreiškia garsiai ir audringai. Pirmiausia empatiškai priimkime vaikui kylančius jausmus. Reaguodami ramiai, pasistenkime suprasti vaiko poziciją ir dar kartą jautriai paaiškinkime, kodėl riba yra tiek svarbi. Galbūt kiek kitaip nei įprastai: „Per daug tave myliu, kad leisčiau tau bėgioti gatvėje“. O į atsikalbinėjimus ir derybas tiesiog pakeiskime požiūrį, žvelgdami kaip į svarbias kritinio mąstymo pamokas. Anot sociologo ir rašytojo Alfie Kohn, absoliutus paklusnumas vaikystėje yra nesuderinamas su kritiniu mąstymu suaugus. Derybos dėl nustatytų ribų moko vaikus klausinėti ir aklai nepasitikėti jiems pateiktais nurodymais arba informacija.

Vien ribų nepakanka

Tik ar būtent nuoseklios ribos auklėjant vaikus yra svarbiausios? Kalbėdama su tėvais apie Pagarbiosios tėvystės požiūrį, kartais girdžiu išsakomas abejones, kad vis dėlto niekas negali pasakyti, kokią įtaką vienoks ar kitoks vaiko auklėjimas turės tam, kokiu žmogumi jis užaugs. Tad gal tiesiog atsipalaiduoti ir nesukti dėl to galvos?

Tačiau psichologas, terapeutas, tyrėjas ir rašytojas dr. John Gottman (Džonas Gotmanas) su tuo visiškai nesutinka. Ir ne be pagrindo. Jis remiasi analogų neturinčiu tyrimu, kurį atliko kartu su Ilinojaus ir Vašingtono universitetais. Kad atsakytų į pagrindinį tyrimo klausimą – koks tėvų elgesys iš tiesų lemia jų užaugusių vaikų emocinę būseną.

Tyrime dalyvavo 119 šeimų ir buvo fiksuojamas tėvų ir vaikų elgesys, bei reakcijos emociškai jautriose situacijos. Šeimos ir jose augantys vaikai buvo artimai stebimi nuo ketverių metų iki pilnametystės.

Remdamasis tyrimo duomenimis, dr. Gotmanas išskyrė keturis tėvystės tipus, priklausomai nuo to, kaip tėvai atliepia vaikų emocinius poreikius, ir nuo to, kaip tėvai, nustatydami ribas, nukreipia vaikų elgesį:

Aplaidi tėvystė (Dismissive) – kuomet vaikų rodomos emocijos dažniausiai ignoruojamos ir yra nepageidautinos, netinkamas elgesys nekoreguojamas, siekiant išvengti pasipriešinimo.

Vaikai susiduria emocijų savireguliacijos iššūkiais, žema saviverte ir elgesio problemomis.

Nepritarianti tėvystė (Dissaproving) – vaikų emocijos kritikuojamos ir traktuojamos, kaip silpnumo požymis. Tinkamas elgesys itin akcentuojamas ir jo reikalaujama per griežtas ribas, taisykles ir bausmes.

Vaikai kenčia dėl žemos savivertės. Nors išoriškai dažnai demonstruoja gebėjimą suvaldyti emocijas stresinėse situacijose, užgniaužti jausmai pasireiškia per destruktyvų elgesį su savimi ir aplinkiniais.

Savieigos tėvystė (Laisser Faire) – jautriai priimamos visos vaikų emocijos, tačiau vengiama koreguoti elgesį, ribos dažnai kintančios ir neapibrėžtos.

Vaikai neišmoksta valdyti savo emocijų. Sunkiai susikaupia, jiems nelengva sutarti su aplinkiniais ar įsilieti į kolektyvus.

Emocinis partneris (Emotional coach) – empatiškai priimamos visos vaikų emocijos jas įvardijant. Neigiamų jausmų proveržius vertinant kaip ypatingas galimybes užmegzti gilų ryšį. Užbrėžiamos nuoseklios ribos ir mokoma tinkamai išreikšti emocijas bei spręsti susidariusias situacijas.

Vaikai išmoksta pasitikėti savo jausmais, valdyti emocijas ir spręsti problemas. Jie turi aukštą savivertę, sutaria su žmonėmis ir yra mėgstami aplinkinių. Priima save tokius, kokie yra. Trumpai tariant, jie užauga emociškai inteligentiški žmonės.

Tėvystės stiliai, parengta pagal The Gottman Institute

Tai, ką dr. Gotmanas parodė atliktu tyrimu ir aprašė savo knygoje „Raising an Emotionally Intelligent Child“ („Auginant emociškai inteligentišką vaiką“), galima apibūdinti vienu sakiniu: ribos yra būtina sėkmingo vaikų auklėjimo dalis, tačiau tik tada, kai jas papildome empatišku emocijų priėmimu ir pagalba jas valdant.

Vis dėlto emocinė partnerystė daugeliui tėvų nėra natūralus ir savaime suprantamas būdas auginti vaikus. Dažniau tai sąmoningai suvoktas elgesys, reikalaujantis pirmiausia mūsų pačių emocinės savikontrolės, klausymo ir problemų sprendimų įgūdžių. Taip dar kartą įsitikiname, kad, jei norime pakeisti santykius su savo vaikais, pirmiausia keistis turime patys.

Nors ir kiek tvirtai tikiu, jog nuoseklios ir aiškios ribos, ramiai nubrėžiamos ribos turi milžiniškos įtakos mūsų vaikų ateičiai, meluočiau sakydama, jog visuomet tai darau lengvai ir su malonumu…. Nemažai tai priklauso ir nuo to, kiek mes patys valdome savo asmenines ribas. Tad išankstinis pasiruošimas, apgalvojimas tikrai gali tapti atrama, taip reikalinga įkaitusiomis akimirkomis, kad ne tik reaguotume, bet ir išlaikytume akimirkos pauzę tinkamiausiai reakcijai pasirinkti.

O tą vitrininį langą, gerai pagalvoję, apklijavome dūžiui atsparia plėvele. Šast – iš neaiškios antrosios į pirmąją elgesio grupę. Nepatikėsite, kai nebedraudėme, po kelių dienų nebeliko nė mažiausio susidomėjimo.

„Mamos žurnalas“