Fizinės bausmės, siekiant drausminti – daug visuomenės diskusijų sulaukiantis reiškinys. 2019 metais fizines bausmes Lietuvoje galimai patyrė 98 vaikai, rodo Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenys. Tai oficialiai registruota statistika. Tikrąjį šio reiškinio mastą šalyje nustatyti sunku.
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistų, kiekviena vaiko patirta fizinė bausmė turi emocinės prievartos ir (arba) psichologinio smurto komponentų. Tėvų mušamas vaikas dažnai jaučiasi pažemintas ir pamiršta ką blogo yra padaręs, tačiau labai gerai prisimena skriaudą.
Su tokiais vaiko teisių gynėjų teiginiais sutinka ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė, tyrinėjanti tėvų auklėjimo poveikį vaikams bei konsultuojanti tėvus tėvystės klausimais.
Mokslininkė pateikia kategorišką išvadą – fizinės bausmės problemų nesprendžia, bet jas kuria. Nors tokiomis bausmėmis siekiama paauklėti, pasak mokslininkės, jos neišmoko vaiko elgtis teisingai, žaloja jo psichinę sveikatą ir palieka gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui. Netinkamą elgesio modelį užaugę vaikai taiko savo vaikams ir taip skausmas, skriauda ir žaizdos plinta iš kartos į kartą.
Fizinės bausmės siekiant drausminti, paauklėti, atrodo, yra senas reiškinys? Liaudyje jos vadinamos „beržine koše“ ir netgi apdainuotos lietuvių tautosakoje.
Vaikų mušimas turint tikslą paauklėti buvo nuo neatmenamų laikų, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tik mūsų laikais, palyginti visai neseniai, pradėta kalbėti apie žmogaus teises ir apie tai, kad fizinės prievartos taikymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Šį blogį pradėta stabdyti įstatymais.
Kokios bausmės tradiciškai buvo taikomos vaikams ir už kokius „nusižengimus“?
Išsamiai šio aspekto netyrinėjau, tačiau iš pokalbių su tėvais, kurie dalyvauja mūsų konsultacijose ir dalinasi savo pačių neigiama patirtimi iš vaikystės, taip pat iš vyresnių žmonių pasakojimų galima padaryti išvadą, kad vaikai patirdavo visokių bausmių. Mušimas rykštele, diržu ar kitu daiktu, statymas į kampą, klupdymas ant žirnių pakeltomis rankomis yra klasikinės bausmės.
Tačiau, patikėkite, teko prisiklausyti įvairių dalykų, kurie įrodo, kad tėvų kūrybiškumui ribų nėra. Vaikai mušami ir grandinėmis ar laidais. Tokios istorijos – iš visai nesenos praeities.
Koks fizinių bausmių veiksmingumas?
Susitikę su tėvais, mes kiekvieną kartą kalbame apie tai, kaip auklėti vaikus be fizinių bausmių. Tėvai turi galimybę dalintis savo patirtimi iš vaikystės. Mums, mokslininkams-praktikams, buvo atradimas – pasirodo fizinės bausmės yra neveiksmingos 100-tu procentų. Noriu pasakyti štai ką: jei suaugę žmonės, prisiminę savo vaikystę verkia, tikriausiai čia yra atsakymas, kiek fizinės bausmės duoda naudos. Jos skaudina visam gyvenimui.
Koks bausmės tikslas? Sustabdyti netinkamą vaiko elgesį? Siekis tarsi geras. Tačiau jeigu tą „stop“ mes sakome su skausmu, tai, pasirodo, nėra veiksminga. Siekiamybė yra ne tik sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, bet ir išmokyti jį gero, tinkamo elgesio. Tačiau jeigu mes naudojame fizinę bausmę ar skaudiname žodžiu – vaiką sužeidžiame, bet nepamokome kaip elgtis kitaip, tinkamai.
Šioje vietoje būtina kalbėti apie santykį. Taikydami fizinę bausmę, mes atveriame didžiulę prarają savo ir vaiko tarpusavio santykiuose. Harmoningam vaiko vystymuisi yra būtinas glaudus emocinis ryšys su tėvais. Užuot tą ryšį kūrę, mes jį nutraukiame. Daugelis tyrimų rodo, kad dažnai mušami vaikai emociškai tolsta nuo savo tėvų, jų negerbia, nuvertina. Toks auklėjimas neigiamai veikia jų temperamentą, elgesį ir net kognityvinius gebėjimus.
Vaikas per santykį su savo tėvais pirmiausia mokosi santykio su savimi pačiu, o vėliau ir su visu pasauliu. Jei vaikas yra mušamas, tai stipriai kerta per jo savigarbą. Mušamas vaikas gauna signalą: „aš nesu vertingas, nesu svarbus“. Žlunga mušamo vaiko pasitikėjimas savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu. Vaikui pradeda atrodyti, kad jį skriausti kitiems galima, kad tai norma. Taigi, fizinėmis bausmėmis auklėdami vaiką, tėvai jį gali išgąsdinti gyventi.
Ar praktika taikyti vaikams fizines bausmes, turint tikslą juos paauklėti, perduodama iš kartos į kartą?
Deja, taip. Jei auklėjimas mušimu būna ne vienkatinis, tokio elgesio išmokstama ir dažnai taikoma jau savo vaikams.
Kartais tėvams atsitinka, nesusivaldo, trinkteli, bet tuoj pat supranta, kad padarė klaidą, atsiprašo ir daugiau tai nevyksta.
Tokiu atveju vaikas žaizdos greičiausiai nepatirs. Tačiau jei fizinės bausmės ar kitoks smurtas kartojasi, tampa pastoviu reiškiniu – vaikas tarsi gauna „legalizuotą“ veikimo modelį, „legalizuotą“ teisę kitą skriausti. Kitaip tariant, vaikas gauna žinią „ir tu gali taip elgtis“. Kodėl tiek daug patyčių mokykloje? Aš tikrai tikiu, kad viena iš priežasčių – perkeltas skausmas, kurį vaikas patiria namie. Vaikas yra „gavęs“ teisę skriausti kitą, silpnesnį.
Noriu užduoti retorinį klausimą suaugusiesiems: ar jūsų viršininkas jus gali mušti, jei jums nepasiseka darbe gerai atlikti užduotį? Ar turi teisę suaugęs žmogus mušti suaugusįjį? Sakysite, kad uždaviau kvailą klausimą. Bet tada kokią mes teisę turime mušti vaiką, mažą visuomenės atstovą, kurį reikia globoti ir stiprinti? Užuot tai darę, mes jį aliname!
O kodėl žmonės muša savo vaikus?
Pirmiausia jie nori sustabdyti vaiko netinamą elgesį, tačiau nežino kaip tai daryti ir iš bėjėgiškumo pakelia ranką prieš vaiką. Tai dažniausiai įvyksta impulsyviai. Jei tėvai patys vaikystėje buvo mušami, tai viduje jie turi „žinojimą“, kad tas būdas egzistuoja ir jį taiko nemokėdami elgtis kitaip ar iš įpratimo. Jie tęsia savo tėvų tradiciją nemokėdami ar negalėdami tam pasipriešinti.
Antra vertus, jei vieną kartą trinktelėjus vaikui, tėvams atrodo, kad toks elgesys pasiteisino nes vaikas tuo momentu nebedaro netinkamo veiksmo, tėvai tarsi gauna paskatinimą ir toliau taip elgtis, nebeieškoti kitų drausminimo būdų.
Dar kartą grįžkime prie bausmių veiksmingumo ir jų pasekmių. Ar yra bent kažkokio pozityvumo jose?
Žinokite nėra. Man teko girdėti labai daug gyvenimo istorijų, kuriomis dalinosi vaikus auginantys tėvai. Ypač vyrai pasakoja, kad vaikystėje jie tarsi priprasdavo būti mušami, sako: „duodavau savo nugarą, kad kirstų, o aš ir toliau darydavau tą patį…“.
Kalbant apie pasekmes, fizinės bausmės vaiką tą momentą sustabdo, tačiau niekur neveda. Tiksliau veda ne į pozityvą, o į skausmą ir kitus blogus dalykus. Suaugę žmonės jaučia ilgalaikes tokio „auklėjimo“ pasekmes.
Noriu pridurti, kad turėdami skaudžią patirtį iš vaikystės, tačiau nebūdami jai sąmoningi, suaugę žmonės, inteligentai, gali taikyti tokius pačius netinkamus auklėjimo metodus savo vaikams, kokius jiems taikė. Kalbu ne tik apie mušimą, bet ir apie emocinius dalykus. Daugelis tyrimų rodo, kad vaikystėje traumuotas žmogus yra lengviau išprovokuojamas impulsyviai pasielgti netinkamai: užrėkti, suduoti. Ši reakcija kyla iš žmogaus pasąmonės.
Neretai savo elgesiu vaikai išprovokuoja, ypač paaugliai. Tai natūralu, nes vaikai dar tik mokosi daugelio dalykų, jie bando savo ribas. Vaikai nėra tobuli ir negali būti tobuli. Labai svarbu, kad suaugusieji neauklėtų savo vaikų savo žaizdomis, nes jų vaikai taip pat taps žaizdoti.
Kaip apsieiti be fizinių bausmių? Ar būna prasmingų bausmių?
Prasmingos bausmės tikslas yra stabdyti netinkamą elgesį, leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmės ir mokyti tinkamo elgesio, skatinti tinkamą elgesį. Prasminga bausmė yra kai vaikas mokomas atitaisyti padarytą žalą arba kai dėl netinkamo elgesio jam laikinai yra apribojami malonumai, kad pats padarytų teisingas išvadas ir ateityje blogai nebesielgtų.
Noriu pabrėžti, kad labai svarbu šeimoje nustatyti taisykles, kurių vaikas turėtų laikytis, kalbant apie kasdienę rutiną.
Neretai tėvai būna nenuoseklūs auklėjime. Paimkime, pavyzdžiu, žaidimo kompiuteriu laiką. Pasitaiko atvejų, kad šeimoje augantys vaikai ištisas valandas sėdi prie kompiuterio, tačiau staiga netikėtai supykęs tėvas ar mama prieina ir išjungia kompiuterį. Vaikas tokiu atveju gali netinkamai reaguoti, o tėvai netinkamai bausti. Taigi, pirma prevencinė priemonė, kad vaikas netinkamai nesielgtų – pasitikrinti ar šeimoje yra nustatytos bazinės taisyklės, kalbant apie darbo, poilsio laiką, kitus dalykus. Jei namuose nėra taisyklių, tai vaikas elgiasi taip, kaip jis supranta. Taisyklės turi būti pritaikytos pagal vaiko amžių.
Taip pat yra labai svarbu pastebėti ir skatinti vaiko teigiamą elgesį. Ne viename šaltinyje teko rasti patarimą, kad atsvara vienai pastabai turi būti penki pagyrimai. Pagyrimai turi nuskambėti pirmiau, nei pastaba. Akcentuodami teigiamą elgesį, mes tokį elgesį ir paskatinsime.
Sigita Arlauskienė
