Taip jau susiklostė, kad mūsų visuomenė pagrįsta bausmėmis.
Nusižengei esamiems susitarimams – taisyklėms, įstatymams, tvarkai – gali būti nubaustas. Bausmės persmelkė ir šeimyninius gyvenimus. Tad bausti vaikus ar nebausti?
Psichologė dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė, VšĮ „Vaiko psichologijos centras“, www.MesVaikystei.lt
Ko išmoko bausmės
Bausmės mus išmoko įvairių dalykų, bet jos neišmoko vieno – jos visiškai neskatina mūsų gerai elgtis. Bausmės mus skatina daryti bet ką, kad išvengtume bausmės. Taip, kartais pataikome ir padarome tai, ko iš mūsų tikimasi, bet ir tai greičiau įvyksta dėl mūsų didelio siekio būti mylimais, priimtais ir svarbiais, o ne dėl bausmių.
1. Bausmės moko išsisukinėti. Pirmiausia dėl bausmių mes išmokstame išsisukinėti. Jei sumeluosiu ir kitas nepastebės, gal nenubaus. Jei pasakysiu, kad tai padarė kažkas kitas, gal išsisuksiu. Jei nuslėpsiu sugadintą daiktą, – gal niekada niekas taip ir nesužinos?
2. Bausmės išmoko žeminti kitus. Bausdami mes išmokome, kad tas, kuris gali būti nubaustas, yra žemesnio statuso, tas, kuris gali nubausti, – yra aukštesnio statuso, galingesnis. Baudžiamasis galės pasiekti baudžiančiojo statusą tik tuomet, kai pats galės ką nors nubausti, – tik tokiu būdu pasimatys jo galia. Turbūt ne kartą matėme, kaip vaikai ima bausti savo brolius, seseris, šunis, kates ar kitus gyvūnus.
Vaikai irgi nori būti svarbūs ir reikšmingi. Jei tai gali pasiekti bausdami kitus, – tebūnie, juk visada galima atrasti, dėl ko nubausti kitą.
3. Bausmės išmoko bijoti. Išmokę išvengti bausmių, jei esame baudžiami, dar išmokstame gyventi, jausdami baimę. Bausmė veikia tol, kol kelia baimę, nes dėl baimės mes stengiamės išvengti bausmės.
Kai priprantame prie bausmės (o tai anksčiau ar vėliau visada įvyksta), bausmė nebekelia baimės ir bausmę tenka didinti. Paskui dar labiau didinti. Paskui dar. Ir galime nepastebėti, kaip nuo bausmės pereiname prie kažko stipresnio, kažko nevaldomo – keršto, neapykantos, teroro, smurto. Ir tuomet telieka klausti – „kaip čia taip atsitiko, juk visai to nenorėjome?“. Tai yra svarbi blogio savybė – blogis prasideda nuo labai mažų dalykėlių ir, jei nestabdomas, išauga nepastebimai iki nesuvaldomų apimčių.
Jei norime kurti ryšį su savo vaiku, baimė tikrai nėra tinkama pakeleivė. Nors įmanoma ir mylėti, ir bijoti tuo pačiu metu, tačiau toks jausmų duetas tikrai sutrikdo vaiko raidą. Tėvai yra tam, kad rūpintųsi, kad gintų ir saugotų, o bijoti reikia išorinių dalykų, nuo kurių tėvai gali apsaugoti. Todėl net keblu įsivaizduoti, kaip turi būti sunku tą patį asmenį mylėti ir jo bijoti.
4. Bausmės išmoko vengti veiklos. Baudžiančioje sistemoje klaida yra vienareikšmiškas blogis – už klaidas baudžiame. Juk dažnai net neskiriama laiko pasiaiškinti, kodėl pasielgta vienaip ar kitaip, – bausmė skiriama iš karto. O ką mums sako amžių išmintis apie klaidas? Išmintis tyliai byloja, kad klaidos – tai geriausias būdas mokytis, kad galima mokytis ne tik iš savų klaidų, bet ir iš svetimų. Tačiau, jei už klaidas baudžiame, greičiausiai pasieksime tokį lygį, sukelsime tokią bausmių baimę, kad bus bijomasi net bandyti kažką daryti. Nes veiklos vengimas irgi yra geras būdas išsisukti nuo klaidos ir bausmės. Ir kiek pačių vertingiausių gyvenimo pamokų bus prarasta, nes bijodami klaidų išmoksime iš viso vengti veiklos.
5. Bausmės apriboja kūrybiškumą. Bausmės sudaro vaizdą, kad yra vienintelis teisingas elgesio būdas, – tas, kurį žino galintis bausti asmuo.
Tačiau pasidairius po pasaulį į akis krenta žmonių, jų pasaulio supratimo, matymo, elgesio įvairovė. Pasakymas vaikui, kad „turi elgtis taip, kaip pasakiau, nes būsi nubaustas“, apriboja pasirinkimo laisvę, mažina kūrybiškumą, problemų sprendimą.
6. Bausmės neleidžia išmokti savikontrolės. Nurodymas, kaip vaikui elgtis, ir baudimas už nepaklusnumą neišmoko savikontrolės.
Savikontrolė – tai mokėjimas reguliuoti savo gyvenimą be išorinių įsikišimų, gebėjimas atsirinkti, koks elgesys yra tinkamas, ir tokio elgesio laikytis. Taigi nurodinėjame vaikams, kaip elgtis, baudžiame, jei neklauso mūsų nurodymų, o po to stebimės, kad vaikai nesupranta, kaip reikia tinkamai elgtis. Bet juk mes jų ir nemokome suprasti, kas tinkama, kas ne, bausmėmis mes mokome paklusti mūsų nurodymams. To jie ir išmoksta.
Blogiausia bausmė – netikėta
Ypač blogai veikia bausmės, kurių neįmanoma išvengti. Jei bausmė ateina netikėtai, jei ji nustatoma jau įvykus elgesiui, už kurį baudžiama, jei neįmanoma atitaisyti situacijos ir išvengti bausmės, jei visa tai kartojasi, – kyla bejėgiškumo jausmas. Įsivaizduokite save situacijoje, kai pakliūnate į visai kitokią kultūrą, nelabai žinote, kaip joje elgtis, bandote įvairų elgesį, bet jei ne pataikote, – jums liepia „pamąstyti, ką padarėte“ ir nubaudžia skaudžiai ir neišvengiamai. Po kiek tokių bausmių nustosite bandyti susikalbėti, pritapti prie vietinių? Vieni pasiduoda, kiti ima maištauti, treti nutolsta ir susikuria savus pasaulius. Visai kaip vaikai, kuriems nėra galimybių išvengti bausmių.
Kodėl mes baudžiame savo vaikus
Deja, tenka pripažinti, kad mes baudžiame vaikus dažniausiai ne dėl to, kad jie kažką blogo padarė, ir bausmė yra tinkamiausias būdas vaikams pasitaisyti. Ne.
Mes, suaugusieji, baudžiame vaikus dėl savo pačių patirčių, ypatumų, įsitikinimų, įpročių. Nes mums bloga nuotaika.
Nes esame pedantai ir nerandame kalbos su svajokliu vaiku.
Nes esame tiesiog pervargę, ir bausmė – greičiausias būdas, kuris įaugęs į kraują iš vaikystės patirčių.
Nes mus pačius kažkas kadaise nubaudė už tokį elgesį arba šiandien nubaudė už mūsų klaidas.
Nes mums atrodo, kad bausti kitus yra visai normalu ir nereikia dėl to sukti galvos.
Nes padauginome alkoholio ir tuomet parėjus namo sukelti chaosą, visus nubausti, padaryti nelaimingais – paprasčiausias būdas patiems išvengti bausmės už savo neatsakingą elgesį.
Nes mums atrodo, kad vaikai, jei nebaudžiami, išauga nežinodami, kaip būti žmonėmis, kaip elgtis, ir sėdi kalėjimuose.
Nes mes tiesiog jaučiamės bejėgiškai ir beviltiškai, ir nėra šalia kito ramaus žmogaus, kuris pasakytų – sustok, čia tik tavo mylimas mažas vaikas, kuris suklydo, viskas jam bus gerai, jūs tiesiog apsikabinkite, susitaikykite, pakalbėkite. Visiems pasitaiko suklysti.
Vaikai iš bausmių nesimoko
Suaugusieji tikisi, kad nubausti vaikai supras, ką blogai padarė, ir kitą kartą elgsis geriau, atsiprašys, pasitaisys. Tai yra viena iš didžiųjų vaikų auklėjimo klaidų. Tyrėjai jau senai nustatė, kad vaikai geriausiai pasimoko iš tinkamo elgesio – kai jiems pasakoma, ką jie padarė gerai, ir jie tai gali pakartoti vėliau. Taip pat vaikai gali išmokti tinkamai elgtis, kai mato pozityvius ir aiškius pavyzdžius, kuriuos gali atkartoti.
Vaikų mąstymas yra kokybiškai kitoks, jie dar nėra pasiekę sudėtingų mąstymo formų, būdingų suaugusiesiems, ir jos susiformuoja tik paauglystėje, visiškai subrendus smegenims.
Todėl pasakymas „pagalvok, ką padarei, kai suprasi, – pasakyk“ vaikui yra tikras galvosūkis.
Kaip suprasti, ką blogo padarei, jei nenorėjai nieko blogo padaryti? Atbūni savo bausmę, apsimeti, kad supratai, ir džiaugiesi, kad nepaklausė, – išmoksti išvengti. Išmoksti pasirodyti tokiu, kokiu nesi, kad tau būtų atleista. Nes iš tiesų nesupranti, kas buvo ne taip. Iš nurodomų klaidų, iš išsakomos kritikos sėkmingai pasimokyti gali 12 metų vaikai, ne anksčiau. Todėl mažesnių vaikų baudimas, sakant, kad jie supranta, kad pasimoko, kad po to gerai elgsis ir bus gerai išauklėti, – turi dar mažiau prasmės.
Kaip gyventi be bausmių
Pakeisti tėvų nuostatas, kad galima gyventi be bausmių, labai sunku. Labiausiai dėl to, kad nežinome, kaip kitaip elgtis, nes esame taip įpratę.
Įprotis yra galinga jėga, ypač stresinėse situacijose. Žiū mama, kuri ramiomis dienomis labai draugiškai bendrauja su savo vaikais, ištikus krizinei situacijai, visiems prigrasina, nubaudžia, gal net pritaiko fizines bausmes. Nes stresinėje situacijoje įsijungia mūsų pirmykštės smegenys, kurios sako, kaip galima išgyventi. Bet jos nesako, kaip išgyventi, nenuskriaudžiant kitų. Net ir apsisprendus gyventi be bausmių, tai nėra taip paprasta ir dažniausiai nepavyksta iš pirmo karto. Nebent jūs turite labai gerą savikontrolę ir valią, ir gerą mokytoją, iš kurio galite pasimokyti, kaip bendrauti be bausmių ir prievartos.
Nepaisant visų gresiančių sunkumų, svarbu vieną kartą imti ir apsispręsti auginti vaikus be bausmių, stengtis šio apsisprendimo laikytis, kad ir kas atsitiktų, atleisti sau už klaidas (jokiu būdu nebausti savęs už jas) ir žiūrėti į priekį. Tikrai įmanoma auginti vaikus be bausmių, vis daugiau šeimų kalba apie savo gyvenimą, pagrįstą ne bausmėmis ir grasinimais, o išklausymu, supratimu, pagarba. Toks pasirinkimas puikiai veikia šeimos atmosferą, šeimos narių laimę, pasitenkinimą gyvenimu, perkelia šeimyninį gyvenimą į kitą lygį. Gera žinoti, kad toks gyvenimo būdas vis labiau populiarėja.
Atėjo metas pripažinti, kad vaikai iš bausmių nieko gero negauna, tik sutrikdomas jų laimės jausmas, gal net jų sėkminga raida. Baudžiame vaikus dėl savęs – kad geriau jaustumėmės, kad kažko imtumėmės, kad nesijaustumėme bejėgiai. Tai pripažinus kitą kartą bus lengviau sustabdyti save prieš baudžiant ir pamąstyti – juk tikrai galiu kitaip, aš galiu, man pavyks. O jei nepavyks – bandysiu dar kartą. Kol tikrai pavyks. Nes noriu kitokio ryšio su savo vaiku, pagrįsto ne bausmėmis ir baime, o supratimu ir meile.
„Mamos žurnalas“
