Psichologė pataria, kaip nepaklusniam vaikui padėti darželyje ir pašalinti tvyrančią psichologinę įtampą tarp auklėtojos ir vaiko.
Mama rašo: „4,5 metų vaikas lanko darželį antrus metus. Jis nuo mažens ugdomas būti savarankiškas, jam leidžiama išbandyti naują veiklą (kasti žemę su tėčiu, laistyti gėles su mama, plauti indus ar paruošti stalą pietums, kartu plauti automobilį…). Vaikui nuolat paaiškinami jam iškilę klausimai ar nuotaikų kaita, nusakoma, kas gerai, o kas blogai, kas mamai arba tėčiui patinka, kas nepatinka, kaip dera elgtis, o kaip ne. Vaikas yra kūrybingas, mėgsta juokauti, pokštauti, juokinti vaikus ar aplinkinius, žaisti judrius žaidimus.
Darželyje pradėjo ryškėti vaiko užsispyrimas ir nepaklusnumas, nes auklėtoja negali skirti jam tiek dėmesio, kiek jis norėtų, ir neleidžia daug ko daryti savarankiškai, nesupranta, kad tai tik vaikiški juokai (spektaklio metu, kai liepia sėdėti tyliai, sūnus pradeda knarkti).
Pradėjo jį visaip varžyti ir drausti, slopinti jo elgesį, nors jis nėra piktybiškas ar agresyvus. Natūralu, kad vaikas į visus draudimus reaguoja nepaklusnumu arba tiesiogiai parodo nusivylimą. Jam nuolat aiškinama, kad darželyje smagu, kad reikia klausyti auklėtojos, ji grupėje viena, o vaikų – daug. Kas vakarą aptariame situacijas, bandome išaiškinti vaikui, kaip dera elgtis. Tačiau kelia nerimą akivaizdus pedagogės nepedagogiškas elgesys, nesupratimas, griežtumas, vaiko žeminimas (spektaklio metu pažemino vaiką visų akivaizdoje, neduodama šaukšto, sugriebdama už rankos, todėl vaikas pasakė visai auditorijai, kad jam skauda. Norėtųsi padėti vaikui ir išspręsti tvyrančią psichologinę įtampą tarp pedagogės ir vaiko“.
Iš savo praktinio darbo patirties žinau, kad nesate vienintelė, susidurianti su panašia problema. Ko gero, viena iš priežasčių yra ta, kad Jūsų ir auklėtojos požiūris į vaiko ugdymą gerokai skiriasi. Gaila, bet taip atsitinka, kai nerandama priėjimo prie kiekvieno vaiko, nors ir kaip tai atrodytų sunku įgyvendinti. Kita vertus, auklėtojos poziciją (bet ne elgesį, kai ji galbūt nesusivaldo) irgi galima suprasti, kaip Jūs pati rašote ir kalbatės su vaiku – grupėje yra daug vaikų, tad kiekvienam negalima skirti daug ir išskirtinio dėmesio.
Tikrai labai svarbu ir gerai, kad kalbatės su vaikučiu, kaip reikėtų elgtis darželyje, paaiškinate jam, kad auklėtojai sunku kiekvienam skirti tiek dėmesio, kiek skiriama namuose. Tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį į, kaip rašote, „vaikiškus juokus“. Gali būti, kad toks elgesys darželyje gali būti suprantamas kaip nepagarba kitiems vaikams ir auklėtojai bei ribų nejautimas, kada ir kaip galima elgtis, o kada tai trukdo kitiems. Apie tai derėtų pasikalbėti su vaiku ir permąstyti pačiai, kaip jaustumėtės, jei būtumėte auklėtojos vietoje ar jei pati savo namuose organizuotumėte spektaklį, o kas nors šitaip bandytų „pajuokauti“. Šiuo atveju pritarčiau psichologų R. Dreikurso ir V. Soltz nuomonei, kad svarbu gerbti vaiko poreikius, bet taip pat ir mokyti jį jausti ribas bei gerbti kitų poreikius.
Gaila, kad nieko nerašote, ką jau išbandėte, ir kaip seniai ši problema tapo juntama? Galbūt kalbėjotės su auklėtoja – tada svarbu, kokia buvo jos reakcija. Ar ji įžvelgia problemą, ar leidžiasi į kalbas, ar palaiko, supranta Jus, ar kartu jau bandėte ieškoti išeities? Jei taip, tada tikėtina, kad problemą išspręsti bus kur kas lengviau.
Jei dar nekalbėjote, turėtumėte pasiryžti galbūt ir nelengvam pokalbiui. Reikėtų iš anksto susitarti ir paprašyti „ramaus pusvalandžio“, kad draugiškai pasikalbėtumėte su auklėtoja, parodydama supratimą ir norą rasti sprendimą, kaip būtų galima padėti vaikui. Išmintingas žmogus turėtų suprasti, kad konfliktas su vaiku ar vaiko priešiškumas kliudo ir jai pačiai, kaip auklėtojai ir kaip savo srities profesionalei. Gali būti, kad užsimezgus judviejų kontaktui ir veikiant bendrai, problemą pamažu išspręstumėte.
Vėliau, jei pavyktų pokalbis, reikėtų nuolat bent trumpai pasikalbėti, ar kas keičiasi „į gerąją pusę“, jei taip, pasidžiaugti ir įvertinti. Reikėtų pasidžiaugti ir kartu su vaiku.
Kitaip tariant, šiuo atveju, manyčiau svarbiausia būtų:
užmegzti gerą abipusį kontaktą su auklėtoja;
palaikyti ir auklėtoją, pasidžiaugiant bent mažiausiais teigiamais poslinkiais;
kalbėtis, aptarti nors ir nedidelius „laimėjimus“ su vaiku ir jį paskatinti toliau taip elgtis, net jei santykiai kol kas tik mažumėlę gerėja.
Jei tokio ryšio su auklėtoja iš pirmojo pokalbio užmegzti nepavyktų, tada reikėtų ieškoti kitų išeičių. Viena iš jų, manyčiau, išimtinė – ieškoti kitos grupės, darželio. Tačiau toks sprendimas, kaip jau minėjau, turėtų būti daromas tik blogiausiu atveju – jei santykiai aštrėtų, ir vaikas jaustųsi vis blogiau. Kita vertus, laiko lankyti darželį jau liko ne tiek ir daug, tad, manyčiau, vertėtų išbandyti visus įmanomus būdus tartis su auklėtoja ir bandyti spręsti šią problemą, kad nė vienai pusei neliktų kartėlio ir nemalonių prisiminimų apie darželį.
Doc. dr. Daiva Karkockienė, LEU Psichologijos didaktikos katedra
„Mamos žurnalas“
