Augindami mažuosius tikrai sulauksime ožiukų, kurie įšoka ne laiku ir ne vietoje. Ir kas keisčiausia, kad mažylio kaprizai prasideda gana anksti – apie 6 mėnesį. Apie tai – psichologė Gintarė Meslinienė.
Įšoko oželis į rūtų daržą,
Oi vei, oi vei, į rūtų daržą.
Išėjo bobutė ožio varyti,
Oi vei, oi vei, ožio varyti.
Nedoras ožiukas nenor klausyti,
Oi vei, oi vei, nenor klausyti.
Pasirengimas „ožių“ atakoms
Pusės metų mažylis zurzia. Tėvai nenori tikėti tuo, kad jis ožiuojasi. Juk dar toks mažas! Tad stengiasi atrasti objektyvias priežastis – ar sausas, ar pavalgęs, ar nesušalęs? Apie „ragų dygimą“ tėvai turėtų pasidomėti gana anksti, dar besilaukdami mažylio. Reikėtų atidžiau stebėti aplinkinius vaikus ir jų tėvelius – kaip jie sprendžia kilusias problemas.
Tėvystės vaidmuo – vienas iš svarbiausių mūsų gyvenime. Susilaukus kūdikio, šis vaidmuo pralenkia savo svarba darbuotojo, partnerio vaidmenis. Kiek mes ruošiamės profesinėms pareigoms! Baigiame mokslus, važiuojame į komandiruotes, kvalifikacijos kėlimo kursus – tai užima ne vienerius ir kartais net ne penkerius metus. Eidami į pokalbį dėl darbo domimės būsimomis pareigomis ir darboviete.
Su tokia pačia atsakomybe ir rūpesčiu turime žiūrėti ir į tėvystės darbą. Nuo ko pradėti? Ar klausyti močiučių patarimų, skaityti protingas knygas, pasitelkti užsienio šalių patirtį?
Tradicijos – iš tėvų
Kad ir kaip keista būtų, bet pirmuosius auklėjimo principus ir pagrindus perimame iš savo tėvų. Tiesiog save įvertiname – ar geri piliečiai/žmonės užaugome. Jeigu atsakymas teigiamas – tuomet didžiąją dalį auklėjimo principų pasiskoliname iš savo tėvų. Galbūt vaikystėje ir paburnojome apie tėvų griežtas bausmes, senamadišką nuomonę, tačiau patiems atsiradus kitoje barikadų pusėje, situaciją pradedame suvokti ir vertinti visai kitaip. Aišku, tėvų auklėjimas neišlaiko laiko tėkmės ir atsiranda korekcijų – mūsų perskaityta literatūra ar nugirsti aplinkinių patarimai gali keisti mūsų vaiko auginimo principus, įnešti tam tikrų pakeitimų.
Blogos mados
Žvelgiant plačiau, auklėjimas – tai seno, patikrinto metodo pritaikymas savo šeimai. A verta įsileisti kitų kultūrų nuostatas ir auklėjimo principus?
Iš užsienio atėjusi mada, kad vaikams iki 5 metų nieko negalima drausti ir reikia viską leisti, į Lietuvos šeimas įnešė daug sumaišties ir nesusipratimų. Kodėl taip nutiko, kas mūsų mažuosius pavertė monstriukais? Šis visko leidimo metodas, mus pasiekė ne iš vakarietiškų kultūrų, o iš tolimųjų rytų. Taip, ten vaikams iki 5 metų leidžiama viskas, jie būna mažieji karaliai. Vėliau ši situacija stipriai pasikeičia, ir iš mažylių reikalaujama visiško paklusnumo ir nuolankumo. Toks paklusnumas slypi ir jų kultūroje – stiprus religingumas, vyresnio žmogaus autoritetas, žiniuonio, vienuolio pagarba. Dėl šių kultūrinių skirtumų jų mažyliai, gavę visišką laisvę iki tam tikro amžiaus, vėliau neturi jokios galimybės „sumonstrėti“, kas nutinka su mūsų vaikais. Deja, mūsų kultūra negali pasididžiuoti stipriu tikėjimu ir pagarba senoliams, todėl paklusnumas turi būti diegiamas nuo pat mažumės. Kaip to pasiekti?
VŠĮ Psichologinio konsultavimo grupė
Kaip pažaboti monstrą
Ėmė bobutė ilgą votegą,
Oi vei, oi vei, ilgą votegą.
Uždrožė ožiui per pat uodegą,
Oi vei, oi vei per pat uodegą.
Vienas, tačiau tikrai ne teisingiausias būdas, pateikiamas ir liaudies išmintyje. Fizinė bausmė žemina vaiko orumą, kelia keršto, neapykantos, baimės jausmus. Tokius būdus naudodami parodome, kad norint pasiekti savo tikslų šitaip elgtis galima. O juk mes nenorime užauginti padaužos.
Tad kokių priemonių imtis auklėjant vaikus? Kokia ta stebuklinga lazdelė ar rykštelė?
Atsakymas paprastas – taisyklės ir aiškūs nurodymai vaikui. Kūdikis pas mus ateina nieko nežinantis ir nepažįstantis. Todėl mes turime suteikti jam ribas, kurios garantuotų mažylio saugumą ir mūsų ramumą. Iš pradžių taisyklės būna labai paprastos ir konkrečios: „Neliesk, nes karšta. Nelipk, nukrisi“. Nustatyti ribas – tėvų uždavinys. Jei jie ribų nenustato, vaikas jų išsireikalauja pats. Norėdamas pasijusti tvirčiau, jis tol stengiasi atkreipti dėmesį, dažnai bloguoju būdu, kol tėvai pagaliau imasi auklėjimo užduočių.
Taisyklės ir pasiūlymai
Taisykles, konkrečius nurodymus ir draudimus turėtų lydėti ir pasiūlymai, ką vaikui vietoje to daryti. Tai svarbu, nes uždraudus viena, vaikai nežino ko imtis ir dažnai mums paantrina, tik priešingai: „Neimk“ – „Imk“. Tai aiškinama tuo, kad vaikai dar nesuvokia žodžio „Ne“. Reikia įvertinti ir tai, jog mūsų vaikų gyvenimo patirtis dar labai maža, jų elgesio pasirinkimo bagažas labai mažas. Tad turime pagelbėti savo vaikams ir papildyti jų pageidaujamo elgesio klodus: „Nebėgiok aplink stalą, geriau einam į tavo kambarį piešti“. Atkreipkite dėmesį, kad pasiūlymas turi būti labai konkretus ir aiškus.
Abstraktūs pasiūlymai tikrai nieko negelbėja, nes paliekama erdvės laisvai interpretacijai. „Būk geras, nelakstyk“. Tai nieko nesakantis prašymas, juk būti geram galima visaip – pavyzdžiui, šokinėjant ant lovos. Turbūt kyla klausimas, kaip? Ogi visai paprastai – lengva būti geram šokinėjant ant lovos, nes tada nekyla grėsmė mamos servizui, kuris yra ant stalo, aplink kurį ką tik bėgiojau. Šis pavyzdys rodo, kad vaikų sprendimai kartais mums būna netikėti, tačiau juose visada slypi subjektyvi tiesa, tik ar mes ją suprantame?
Visagalis nuoseklumas
Nustatinėjant taisykles yra dar vienas kintamasis – nuoseklumas. Apie šeštą mėnesį kūdikiai pradeda suvokti, kad gali paveikti aplinkinius savo verksmu, savo juoku. Jie tai ir daro. Tėveliai, susidūrę su tokiais mažaisiais manipuliatoriais, nežino, ar duoti, ko vaikas nori, ar jau iškart galvoti ir riboti pageidaujamų daiktų sąrašą.
Deja, mes, tėvai, turime būti gana nuovokūs ir numatyti kelis ėjimus į priekį – suteikus privilegiją vaikui, teks ją tenkinti ir toliau. Dažnai mažųjų manipuliatorių aukomis tampa mobilieji telefonai, nuotolinio valdymo pulteliai, automobilio rakteliai. Tėvai nespėja jų keisti, nes kartą susigundo jais sudominti vaiką (kai stovi eilėje prie gydytojo kabineto ar parduotuvėje), o vėliau vaikas pradeda šių daiktų reikalauti ir zirzti. Tad suteikiant kažkokias „privilegijas“ vaikui reikia susimąstyti, „ar tai aš galėsiu duoti visada, ar tai nereikalaus gana nemenkų investicijų?“. Jeigu atsakymas „ne, to aš negaliu suteikti“, tai net nesiūlykite vaikui tokios veiklos ar daiktų.
Kaip „nukenksminti“ aplinkinius
Net kai esame apsisprendę laikytis tam tikrų taisyklių, deja, nesame garantuoti dėl aplinkinių žmonių. Močiutės, seneliai, auklės, tetos, kartais net ir partneris ne visada pritaria mūsų nustatytoms taisyklėms. Tokie nesusiderinimai įneša neaiškumų vaikui. Dėl savo menko amžiaus jie linkę vadovautis malonumo principu, kuris ne visada parankus jums. Todėl suderinkite taisykles su partneriu, o kitus artimuosius informuokite apie leidžiamus ir draudžiamus dalykus. Tai leis išvengti nereikalingų nesusipratimų ar net konfliktinių situacijų.
Jeigu jos ir iškiltų, stenkitės jas aiškintis atskirai nuo vaiko. Taip galėsite išsaugoti suaugusiųjų autoritetą ir priimti bendrus sprendimus.
Sudarę nuoseklias taisykles ir jas suderinę su partneriu, vis dėlto negalite būti ramūs dėl jų laikymosi. Pats pagrindinis „tvarkos griovėjas“ yra jūsų vaikas. Tai jis daro kasdien – jis tikrina, „o ar šiandien irgi negalima vazos?“. Taip nutinka ne todėl, kad vaikas nekontroliuojamas ir tyčia nori mus suerzinti. Tiesiog dėl dėmesio ir atminties ypatumų ankstyvame amžiuje kyla daug nesusipratimų. Dėl dėmesio trumpalaikiškumo vaikas galėjo neįsidėmėti naujos taisyklės, dėl nedidelės atminties apimties per savaitę galėjo ir pamiršti. Šie psichiniai ypatumai lemia, kad mažylis nuolatos tikrina ribų tvirtumą.
Nusižengimai griauna sistemą
Yra ir kitų priežasčių, kodėl vaikai linkę mus išbandyti – tai mūsų pačių nusižengimas iškeltoms taisyklėms: „Na gerai, bet tik šį kartą. Tu tik nezirsk, imk tą saldainį“. Net ir menki nusižengimai leidžia suabejoti visa sistema. Kartą parduotuvėje gavęs neplanuotą saldainį „už patemptą lūpą“, vaikas kitą kartą tikrai pravirks, rėks, kris ant žemės… Patys padarę nedidelį tarpelį, mes sulaukiame visa griaunančios jėgos. Ji paklusnų vaiką paverčia neklaužada, kurio mums darosi gėda viešumoje. Jei jau taip atsitiko, kad vaikas pradeda manipuliuosi mumis viešose vietose ir „rangosi“ ant grindų rėkdamas, reikia nekreipti į aplinkinius žmones dėmesio ir be skrupulų nutraukti šį ydingą ratą. Turite pasišalinti iš parduotuvės kartu su vaiku, nepatenkinę jo noro. Turėtų sekti logiškai pagrįsta bausmė – neiti į parduotuvę tam tikrą laiko tarpą ar panaši bausmė. Būtina kalbėti su vaiku apie tai, ką jis darė negerai, ko iš jo tikimasi kitą kartą. Prieš eidami kartu į parduotuvę, priminkite vaikui, ką planuojate pirkti ir ko tikitės iš jo. Tai parodys jūsų tvirtumą šioje situacijoje ir apsaugos nuo noro laužyti taisykles. Juk jūs mažyliui esate reikšmingiausi žmonės pasaulyje.
Taisyklės suteikia saugumo
Kas kartojasi diena iš dienos, tikrai nėra nuobodu mažyliui. Rutininė veikla vaikui suteikia saugumo, jis gali prognozuoti aplinkos įvykius: „kai taip pasielgsiu, mama mane sulaikys už rankos; kai susitvarkysiu žaislus, manimi pasidžiaugs“. Turėdami aiškias ribas, vaikai lengviau suvokia savo socialinę priklausomybę, patikimumą, tvirtumą ir išskirtinumą. Tik būdamas saugus, vaikas gali aktyviai domėtis aplinka ir tobulėti.
Ribos nėra nekintantis dalykas. Kuo vaikas vyresnis, tuo labiau jis pasirengęs dalyvauti sprendžiant konfliktus – tai reiškia, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Įsigyjant brangius dalykus – muzikinius centrus, kompiuterius, fotoaparatus – šalia įrenginio gauname naudojimosi instrukciją. Būna aišku, kur, ką ir kaip spausti. O štai susilaukus mūsų didžiausio turto – vaikelio – tokių dalykų niekas neprideda. Tenka patiems kurtis taisykles ir auklėjimo būdus. Neretai tai kelia nerimą ir nesusipratimus. Tėvų darbas ypač sudėtingas ir reikalaujantis didelio atidumo, juk ir garantinio rašto niekas nepridėjo.
„Mamos žurnalas“
