Mokslininkai teigia, kad žmogus save visiškai realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu išsprendžia tam tikras krizes ir pagrindines psichosocialines problemas. Kaip tik antrais-trečiais vaiko gyvenimo metais jo vis stiprėjantis savarankiškumas susigrumia su abejojimu savimi ir gėda.
Šio amžiaus vaikai gali ne tik vaikščioti, bet ir atidarinėti, uždarinėti, laipioti, mėtyti ir atlikti daugybę kitų veiksmų. Jie didžiuojasi savo naujais gebėjimais, todėl viską nori daryti patys – patys rengtis, patys valgyti, išvynioti saldainį iš popieriuko ir pan. Jeigu tėvai supranta, kad vaikui būtina pačiam viską atlikti, yra pakankamai kantrūs, tai vaikas pamažu išmoksta kontroliuoti savo raumenis, savo norus ir šiek tiek jį supančią aplinką.
Vaikas įgyja autonomiškumo jausmą, išmoksta būti savarankiškas.
Kas gi rodo, kad krizė jau prasidėjo
1. Bene ryškiausias vaiko elgesyje pasireiškia negatyvizmas. Jeigu vaikas nenori daryti ko nors todėl, kad jam tai yra nemalonu, tai yra neklausymas, bet ne negatyvizmas. Kai vaiko elgesys priešingas tam, kurį siūlo suaugęs žmogus, kai vaikas ko nors nedaro tik todėl, kad taip sako tėtis ar mama, tai jau ir yra negatyvus elgesys, t.y. vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą. Pavyzdžiui, mama sako: „Šis drabužis mėlynas“, o vaikas atkerta – „Ne, jis raudonas“. O kai po to pasakoma: „Taip, jis raudonas“, vaikas vėl prieštarauja – „Ne, jis mėlynas“.
Negatyvizmas nuo neklausymo skiriasi tuo, kad vaikas elgiasi priešingai savo norui.
2. Kitas šios krizės bruožas yra vaiko užsispyrimas. Tai nėra vaiko atkaklumas, kai jis siekia kokio nors daikto arba veiklos ir jam iš karto nepasiseka. Užsispyrimas – kai vaikas nori gauti ką nors tik todėl, kad jis pareikalavo.
3. Dar vienas šio laikotarpio vaikų elgesio bruožas – atžagarumas. Jis nukreiptas prieš tam tikrą gyvenimo būdą, kuris susiklostė iki trečiųjų gyvenimo metų ir pasireiškia savitu vaikišku nepasitenkinimu, siekimu vadovautis savo norais. Jeigu iki tol vaikas sutiko būti visur vedžiojamas už rankos, buvo paklusnus, tai staiga jis tapo viskuo nepatenkintas ir priešinasi viskam, kas su juo daroma.
4. Ketvirtasis trejų metų vaiko elgesio bruožas – savivaliavimas. Tai siekimas viską daryti pačiam.
Visi šie elgesio bruožai visada susiję su tuo, kad vaikas pradeda motyvuoti savo poelgius ne pačios situacijos turiniu, bet savo santykiais su kitais žmonėmis. Keičiasi vaiko požiūris į save patį. Tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė, kai pasikeičia vaiko socialinė pozicija aplinkinių žmonių, motinos ir tėvo autoriteto atžvilgiu.
Šis laikotarpis labai sunkus tėvams, reikalauja be galo daug kantrybės ir supratimo.
Kaip įveikti šį periodą
Laimingai įveikti šį periodą nepadeda nei beatodairiškas griežtumas, nei kraštutinis nuolaidumas – reikia savitos vaiko atkaklumo tolerancijos. Kad konkretūs vaiko atkaklumo atvejai nevirstų konfliktais, svarbu suaugusiųjų gebėjimas suvokti ir suprasti situaciją, kurioje vaikas tuo momentu yra. Vaikas, kurio tėvai yra labai nekantrūs, nuolat jį skubina, daro už jį tai, ką jis pats gali, skatina vaiką abejoti savimi ir sustiprina gėdos jausmą. Kai kurie suaugusieji nuolat perdeda nelaimingų atsitikimų galimybę ir jų padarinius, pvz., „Nelipk – nukrisi“. Tai girdėdamas vaikas pradeda abejoti savo sugebėjimais, atsiranda nepasitikėjimo savimi jausmas. Taigi jei tėvai šiuo metu nesudarys galimybių vaikui įgyti autonomiškumo jausmą, tai jam bus sunku paauglystėje ir vėliau, jeigu norės tapti autonomiškas ir savarankiškas.
Patarimai nevilties apimtai mamai
Iš mamos laiško akivaizdu, kad labiausiai išreikštas mergaitės elgesio bruožas – negatyvizmas. Ir čia tikrai nepadės niekas, išskyrus meilę ir kantrybę. Neveltui sakoma: „Kai labai labai myli, vaikus auginti nesunku…“ Kantrybė, kantrybė, kantrybė… atrodo iš kur jos gauti? Deja, vaikai ateina, turėdami tikslą mus išbandyti, todėl, tai žinodami, paprasčiausiai turime nepasiduoti.
Ši krizė, manau, neaplenkia nė vieno vaiko, tik nelygu kaip stipriai pasireiškia minėti elgesio bruožai.
Apsišarvuokite kantrybe… kol vaikui sukaks 21 metai
Kiek truks trečiųjų metų krizė – tikrai labai individualu. Vaiko raida trunka iki 18-21 metų, todėl vienos problemos pasikeičia kitomis ir susidaro įspūdis, kad krizė nesibaigs niekada.
Iš tikrųjų krizės aštrumą lemia ir tėvų elgesys: kuo daugiau ramybės ir supratimo, tuo lengviau vaikai įveiks saviraiškos sunkumus.
Raminančiųjų skiriama, kai atskirais atvejais atsiranda neurozinių simptomų: naktinių baimių, neramus miegas, enurezė (naktinis šlapinimasis į lovą), mikčiojimas, kritimas ant grindų (be patologinių simptomų). Jeigu tėveliai jaučiasi nebesugebantys kantriai ir su meile bendrauti su savo trimečiu užsispyrėliu, geriau jau tegul patys nuryja raminamųjų tabletę negu savo susikaupusią neviltį išlieja agresyviai elgdamiesi su nelabai ką suvokiančiu mažyliu.
Svarbiausia – nesupykti ant vaiko
Apie savo vaikų „krizes“ galėčiau pasakoti be galo be krašto. Vieną kartą mes su vyru pajuokavome, kad mūsų šeimoje jau nesijaučia pasikeitimų, nes vienu metu visada yra įvairaus amžiaus vaikų su savo problemomis ir krizėmis. Pavyzdžiui, šiuo metu labai akademiškai elgiasi mūsų 2 metų ir 10 mėnesių dukra Mėta, kuri viską daro pati, nori todėl, kad taip pasakė, pyksta ir užsispiria dėl tokių smulkmenų, kurios kelia juoką. Tarp kitko, stebuklingas receptas – visiškai nesupykti ant vaiko, nuleisti viską juokais (šiukštu nesityčioti ir neišjuokti), apkabinti, net jeigu ir priešinasi. Pasikartosiu, nes jau daug kur esu tai sakiusi, bet: mama – lyg vaiko blogų emocijų „šiukšlių dėžė“, kuri sugeba paversti viską gerumu ir meile ir grąžinti nesitikėdama padėkos.
Konsultavo psichiatrė Aurima Dilienė
„Mamos žurnalas“
