Žodis „atsiprašau“ gali būti pats sunkiausias mažam vaikui. Kodėl?
Daugeliui pažįstama situacija:
Vyresnysis broliukas erzina, kandžioja ar kumščiuoja jaunesnę sesę.
Jūs liepiate atsiprašyti sesutės, tačiau brolis tik stovi kaip įbestas nudelbtomis akimis ir tyli. Po kurio laiko vaikai vėl žaidžia kartu lyg niekur nieko, tačiau žodis „atsiprašau“ taip ir nenuskambėjo.
Trimetis norėtų išspręsti konfliktą, tačiau atsiprašymas jam neatrodo geriausia ir natūraliausia priemonė. Jis po pauzės gali pats prieiti, nusišypsoti, atnešti savo žaislą ar piešinį, tuo parodydamas, kad nenori pyktis ir jaučiasi kaltas. O štai garsiai pasakyti ,,atsiprašau” atrodo neįmanoma. Atsiprašymas – tai toks „menas“, kurio vaikas turi išmokti.
Atsiprašymo pagrindas – užuojauta
3-4 metų vaikai išmano, kaip žaisti komandoje, dalytis žaislais, laukti savo eilės, norint paridenti kamuolį. Jei vaikas pasielgia ne pagal taisykles, suaugusysis dažnai pamoko, kad jis turi atsiprašyti už netinkamą elgesį. Bet tai toli gražu ne tai, ko galima tikėtis iš 3-4 metų vaiko.
Užuojauta – atsiprašymo pagrindas – yra socialinis įgūdis, kurio mokytis reikia ne vienerius metus. 5-6 metų vaikas jau gali įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitas žmogus. Tačiau visiškai suvokti, ką jaučia įžeistas ar užgautas žmogus, vaikas gali tik sulaukęs 7-8 metų.
Blogas darbas, blogas vaikas
Yra ir kitų priežasčių, kodėl vaikai nenori atsiprašyti. Viena iš jų – pasakymas „atsiprašau“ – reiškia pripažinimą, kad padarei kažką bloga. O preišmokyklinukams blogas darbas reiškia, kad jie patys yra blogi. Kai kurie vaikai taip bijo pasirodyti blogi, kad pradeda meluoti. Sudaužę stiklinę sako, kad ji pati nukrito, o parpuolę į balą kaltina draugą, kad pastūmė. Vaikams labai svarbu išvengti kaltinimo dėl blogo darbo.
Savigarba ir išdidumas
Kita priežastis – vaiko savigarba ir išdidumas, kuris, beje, išsivysto anksčiau nei užuojauta. Išdidumas gali tiesiog neleisti išlementi „atsiprašau“. Net suvokdamas savo blogą elgesį, vaikas stengsis atsiprašyti kitais būdais, tik ne žodžiais.
Tyčinis ir netyčinis blogis
Yra du blogo elgesio būdai: netyčinis (kai vaikas netyčia išpila sultis ant kilimo) ir tyčinis (kai vaikas specialiai muša brolį).
Kai vaikas kažką negero padarė netyčia, skatinkite pasakyti „atsiprašau“, bet darykite tai taktiškai. Jei primygtinai liepsite: „Simai, tuojau atsiprašyk Luko ir pabučiuok jį“, vaiką galite pažeminti. Geriau pasivesti toliau nuo žmonių ir paaiškinti, kad atsiprašęs vaikas sušvelnins situaciją.
Jei vaikas blogai elgiasi tyčia, atsiprašymas nelabai ir padės. Jei jis tyčia spiria auklei, po to atsiprašo, tai dar nereiškia, kad kitą kartą jis taip nesielgs. Tokiu atveju visų pirma reikia ne mokyti atsiprašyti, o stengtis vaikui paaiškinti, kad toks elgesys yra nepriimtinas. Kiekvienas blogas poelgis turi turėti pasekmes, ir jei vaikas tyčia blogai elgiasi, jam reikia parodyti, kad to netoleruojate (galite paslėpti žaislą, dėl kurio buvo pešamasi, galite išeiti iš smėlio dėžės, jei jūsų vaikas tyčia skriaudžia kitus).
Kaip išmokyti atsiprašyti
Štai keli patarimai:
Parodykite, kaip tai daroma. Galite atsiprašyti už vaiką tuo parodydami, kaip tai daroma. Rodykite pavyzdį, juk tikrai yra tokių atvejų, kai ant vaiko supykstate, kai jį apšaukiate ar net stumtelite. Atsiprašykite jo už savo negerą elgesį. Parodykite, kad nebijote prisipažinti, jog pasielgėte nederamai.
Priminkite vaikui taisykles. Dažnai kartokite, kodėl atsiprašymas padeda jums spręsti konfliktus. Jei dukrelė paėmė kitos mergytės triratuką, atsiprašykite tos mergaitės, o savo dukrelei priminkite, kad tas triratukas yra kitos mergaitės. Bet gal ji duos pavažiuoti, tik reikia palaukti eilės. Eilės laukimas – viena iš gyvenimo taisyklių.
Pasiūlykite kitokią atsiprašymo formą. Atsiprašymo sąvoka yra gana plati. Draugiškas apsikabinimas irgi gali būti atsiprašymas, išreikštas fiziškai. Nuskriaudęs sesutę vaikas gali nepasakyti ,,atsiprašau“, bet pribėgti ir pabučiuoti ar apsikabinti.
Pabrėžkite gerą elgesį. Įsivaizduokite vaikus piešiančius vandeniniais dažais prie vieno stalo. Staiga vienas kuris netyčia išpila stiklinę vandens – ant stalo netvarka, visi piešiniai susilieję. Jei vaikas, išvertęs stiklinę, puola tvarkyti ir atsiprašo, pagirkite, kad jis yra tikras šaunuolis, nes visų atsiprašė.
Vaidinkite teatrą su lėlėmis ar žaisliukais. Sukurkite tokį scenarijų, kur atsiprašymas yra būtinas. Pavyzdžiui, lėlytė bėga pasitikti savo draugės ir netyčia stumteli meškiuką. „Ką lėlytė turi pasakyti meškiukui? “ „Atsiprašau, meškiuk, aš tikrai nenorėjau, tik labai skubėjau draugės pasitikti… “. Tokių situacijų galima prigalvoti begales.
Pasidalinkite. Dažnai vaikų barniuose ne vienas, o abu ar keli yra kalti. Pakalbėkite su vaikais, kad reikia problemą spręsti visiems kartu, ir kad vienas turi atsiprašyti, jog pastūmė, o kitas – kad apkumščiavo.
Mokydami vaiką pasakyti stebuklingąjį žodelį „atsiprašau“, kartu mokysite ir gero elgesio taisyklių. O geras elgesys reiškia – gyventi pasaulyje, kuriame svarbu ne tik tavo, bet ir kitų žmonių jausmai.
„Mamos žurnalas“
