Kokią burtų lazdelę turėjo mūsų proseneliai, jei savo vaikus augino tokiais mandagiais?
Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytoja dr. doc. Andželika Bylaitė-Žakaitienė
RANKOS PABUČIAVIMAS – DIDELĖ PAGARBA
Dabar vaikai sveikinasi sumušdami rankas ar apsikabindami. Kokie sveikinimosi ritualai tarp vaikų ir suaugusiųjų būdavo anksčiau?
Šiuolaikiniai vaikų tarpusavio pasisveikinimai, lyginant su senąja kultūra, kažkuo labai nesiskiria. Gal didesnis skirtumas pastebėtas tarp vaikų ir vyresniųjų pasisveikinimų.
Pirmiausia buvo atkreipiamas dėmesys į pagarbą vyresniam: buvo nedera paspausti suaugusiojo rankos, šis pirmas turėjo tai padaryti. XX a. pirmojoje pusėje vaikų pagarba tėvams, seneliams buvo išreiškiama ir rankos pabučiavimu. Išeidami iš namų, ar grįžę į juos, gavę dovanų (tokia galimybė reta buvo), pinigų, eidami išpažinties, nusikaltę vaikai visada privalėjo suaugusiajam pabučiuoti ranką, priešingu atveju, tai būtų buvęs suaugusiųjų įžeidimas. Išskirtiniais atvejais, pvz., seneliams dirbant laukuose, kai jų rankos būdavo nešvarios, vaikai, anūkai, bučiuodavo jiems į alkūnę. Seneliai, už jiems parodytą pagarbą ir dėkingumą, anūkams pabučiuodavo į kaktą
Manoma, kad alkūnės pabučiavimo paprotys gali būti kilęs iš Lietuvos bajorų pasisveikinimo su magnatu. J. Goštauto teigimu, XIX a. vid. bajoras, susitikęs su magnatu, turėjo pabučiuoti jo petį arba tik alkūnę, atsižvelgdamas į malonės laipsnį, o magnatas vos teikdavosi linktelėti galvą. Šis pasisveikinimo gestas XVI–XVIII a. aptinkamas ir tarp Lenkijos bajorų. Todėl galima prielaida, kad J. Goštauto aprašytas pasisveikinimo gestas į Lietuvos kultūrą atėjo iš Lenkijos.
O vyrai moterims rankas bučiuodavo, ar tik vaikai suaugusiems?
Rankos pabučiavimas merginai/moteriai – dar vienas išskirtinis pagarbos ženklas, kuris buvo labiau aptinkamas konkrečiuose regionuose. Ranką merginai dažniausiai bučiavo Vakarų, Šiaurės, Šiaurės rytų, moteriai – Rytų, Pietų, Vidurio Lietuvos vyrai. Toks paplitimas rodo, kad rankos pabučiavimas – vokiškosios ir lenkiškosios kultūros reliktas, kurį iš šių tautų perėmė XX a.
Lietuvos kaimo žmonės. Lenkijoje net ir XXI a. pradžioje apie 80 proc. oficialių pasisveikinimų neapsieina be rankos pabučiavimo. Be to, Lietuvoje tai nebuvo labai plačiai paplitęs reiškinys. Tą skatinę daryti bajorų kilmės žmonės, dvarininkai, karininkai, šlėktų palikuonys. Tam turėjusi įtakos ir didmiesčių kultūra. Todėl šis pasisveikinimas būdas buvo įprastas miestuose, dvaruose, o kaimo bendruomenėje aptinkamas tarp inteligentų, labiau išsilavinusių, kultūringų vaikinų ar vyrų, turtingesnių ūkininkų. Sovietmečiu rankos pabučiavimas buvo laikomas „buržuazine atgyvena“.
Šiuo laikotarpiu išnyko vaikų rankos pabučiavimas vyresniems. Tarp giminių jį pakeitė bučinys į skruostą ar lūpas, o tarp kaimynų – atstojo tik žodinis pasisveikinimas. „Jei sovietiniais laikais bučiavai ranką panelėms ar moterims, tai reiškė, kad „didelis paukštis buvai“, – prisimena kai kurie pateikėjai, todėl toks pasisveikinimas gestas buvo sutinkamas tik tarp valdžios atstovų.
Pačioms merginoms ar moterims toks pagarbos gestas nebuvo itin priimtinas. Daugumos merginų, moterų teigimu, jos ranką pabučiuoti davė varžydavusios, jautėsi nepatogiai, dažnai išrausdavusios ar net ranką ištraukdavusios ir pabėgdavusios. Kai kurios jaunos, neištekėjusios merginos bučiuoti rankos neduodavo ir todėl, jog manė, jei vaikinas pabučiuos ranką merginai, tai „rūta nebežaliuos“. Paprastai rankos atitraukimas buvo laikomas vyro įžeidimu, jo negerbimu, nors tarp vyrų vyravo ir kitokia nuostata, kad dailiosios lyties atstovių tokio elgesio priežastis – „nepranykstantis lietuvės merginos/moters kuklumas“ ir dėl to nereikėtų vyrams įsižeisti. Dar kitiems atrodė, kad rankos pabučiavimas – tai nehigieniškas reikalas, todėl nevertas dėmesio, ar perdėtas mandagumas, kuriuo save žemini.
Neišsiplečiant norėčiau paminėti, kad etiketo atžvilgiu buvo labai svarbu mokėti teisingai ranką ištiesti pabučiavimui, ją paimti ir pabučiuoti. Verta dėmesio tai, kad šiuolaikinių vaikinų/vyrų tokiu būdu išreiškiama, nors ir reta pagarba merginai/moteriai, lyginant su tradicinės kultūros vyriškosios lyties atstovais labai skiriasi. Šiandien vyrai bučiuodami ranką merginai/moteriai nesistengia pasilenkti prie jos, taip parodydami merginai/moteriai savo palankumą. Dėl šios priežasties galantiškas rankos pabučiavimas pavirtęs arogantišku.
NUO „SUDIEV“ IKI „ČIAU“
„Iki“, „čiau“, – tokiais žodžiais vaikai mėgsta atsisveikinti dabar. O seniau?
Nors lyginant su kitomis Europos ir pasaulio šalimis lietuviai priskiriami prie santūraus bendravimo kultūrų (pvz., Suomija, Japonija, Kinija, Korėja, Malaizija, Indonezija, Ramiojo vandenyno salos ir pan.), manyčiau, kad šiandien vaikų ir jaunimo pasisveikinimas ir atsisveikinimas žodžiais ar gestais yra daug laisvesnis, atviresnis. Seniau jaunimas buvo santūresnis, pasižymėjo subtilesne kūno išraiška. Šaukti iš tolo, kol sutiktasis atsisuks, ar garsiai švilpti, kol šis atsilieps, nebuvo mandagu.
Geriausia šiuo atveju to meto jaunimo alternatyva – pamojuoti, bet irgi to dažnai nepraktikuoti.
Kalbant apie pasisveikinimo ar atsisveikinimo formules reiktų pažymėti, kad svetimybių pasisavinimas, etnokultūrinių skolinių adaptavimas pirmiausiai perteikiami ir vartojami verbalinėmis formomis. Todėl „iki“, „čiau“, „paka“, „nu, davai“ ir kt. skoliniai, atėję iš mūsų kaimynų slavų ar vokiečių, prancūzų, anglų, Lietuvos kaimo jaunimui tapo patrauklesnėmis ir išraiškingesnėmis atsisveikinimo formulėmis, ilgainiui išstūmusiomis tradicines mandagumo formules iš žmonių atminties.
Tradiciniame Lietuvos kaime, dažniausiai, nepriklausomai nuo žmogaus socialinio statuso, amžiaus ar lyties, atsisveikinta krikščioniškai – „Sudie(v)“. Tokiu būdu linkėta, kad atsisveikinamąjį, kur jis bebūtų kiekvieną akimirką lydėtų Dievo palaima. Tačiau šios formos vartosena nebuvo pastovi. Jau nuo XX a. pirmosios pusės kaimynystėje girdėdavosi šios formulės pajuokimas: „Sudiev“ – „Su dviem pasisveikink, su trečiu pasibučiuok“ arba „Sudiev“ – „Eik su dviem, o kai apminsi, ketvirtą pasiimsi“ ir kt.
XX a. antrojoje pusėje „Sudiev“ išstūmė sovietizacija. Jį pakeitė – „Viso gero“. Tačiau ir ši formulė tarp jaunimo neišvengė humoristinių iškraipymų: „Viso gero“ – „Kas turi, tas geria“, „Viso gero“ – „Kas sudejavo“ ir pan.
Apskritai reikėtų paminėti, kad XX a. Lietuvos kaimo žmonių pasisveikinimo ir atsisveikinimo formulių lobynas buvo gana gausus („Garbė Jėzui Kristui“, „Geras/Labas (rytas, diena, vakaras)“, „Sveiki“, „Sudie(v), „Labanaktis“) ir kt. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais prasidėjusi sekuliarizacija, o XX a. antrojoje pusėje vykusi sovietizacija ir sparčiai besikeičianti visame XX a. Lietuvos sociokultūrinė aplinka transformavo stereotipines tiek pasisveikinimo, tiek atsisveikinimo formules.
Nežiūrint to, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų pasisveikinimo ar atsisveikinimo frazės nestokojo šmaikštaus lietuviško sąmojo, kuris susitikusiems leisdavo atsipalaiduoti nuo pasisveikinimo ar atsisveikinimo oficialumo ir nesivaržymo pasišnekučiuoti.
Ypač vaikų, jaunimo mandagumo formulės buvo mėgstamos dėl žodžių sąskambių: „Kaip laikais?“ – „Kaip bob(a) su vaikais“, „Ar sveikas gyvas?“ – „Gyvas, gyvas, negi miręs?“, „Kas gero girdėti? – „O gi vištelės kiaušinius pradėjo dėti“, „Labas vakaras“ – „Ko žiūri, kaip sakalas?“, „Saldžių sapnų“ – „Saldžių sapnų, piktų blusų, kad sukąstų ir supustų“. Į pastarąjį palinkėjimą kai kurie šmaikščiai atkirsdavę: „Už sapnus ačiū, o blusos čia negyvena“.
SVEIKINKIS SU VISAIS, KĄ BESUTIKTUM
Koks buvo vaiko ir suaugusiojo santykis sveikinantis? Ar sveikindavosi ryte tėvai su vaikais?
Pasisveikinti buvo būtina visada, kad ir kur tu bebūtum, kad ir ką besutiktum. Vaikai buvo mokomi pasisveikinti ar palinkėti kitam gero ne tik pasisveikinant, atsisveikinant, atsikėlus anksti ryte, einant miegoti, bet ir valgant, geriant, dirbant. Antai dirbant, priklausomai nuo atliekamo darbo pobūdžio, buvo sakoma ne tik „padėk, Dieve“. Pvz., Rytų Lietuvoje lauko darbų pradžią lydėdavo formulė: „Dieve, padėk. Motina švenčiausia ir visi šventi“, Vakarų Aukštaitijoje – „Dieve, padėk; tinginy, pabėk; spartele, pasispardyk“, „Prisėkit ir ant Petriuko, ir ant Joniuko, ir ant mūsų dalios“ ir kt. Reiktų paminėti, kad tarp kai kurių pasisveikinimo formulių senajame Lietuvos kaime buvo ir tam tikrų tabu reliktų. Pvz., buvo negalima sveikintis „Padėk, Dieve“ saulei nusileidus, nes manyta, kad ne Dievas, o velnias padeda. Todėl vakare „Padėk, Dieve“ stengtasi nesakyti, o jei kas ir sakydavo, tai nesulaukdavo pagarbos. Plintant ateistinei propagandai vietoj „Padėk Dieve, pakeitė „Sėkmės“ palinkėjimas ar pasiteiravimas „Kaip derlius?, „Ar nereikia talkos?“ ir pan. Dabar ir kaimuose jau žmonės rečiau vienas su kitu sveikinasi, o ypač retas kuris palinki gero dirbančiajam.
Dėl to ir susvetimėję, abejingi esame vienas kitam, kiekvienas užsidaręs kas sau, nebėra bendruomeniškumo jausmo, vaikai neturi pareigos sveikintis su kiekvienu sutiktuoju.
Vaikams buvo nedera paspausti suaugusiojo rankos, šis pirmas turėjo tai padaryti. Sveikinantis žodžiui, etiketo taisyklės reikalavo, kad jaunesnis asmuo pirmas pasveikintų vyresnį, žemesniam socialiniam sluoksniui priklausantis atstovas – aukštesnį, vyras – moterį. Neretai elgtasi ir atvirkščiai. Pvz., moteris dažnai pirma pasveikindavo vyrą, tačiau nei vyrai, nei moterys nelaikė to įžeidimu ar nepagarba. Kuris sveikinosi pirmas, nulemdavo ir aplinkybės. Tas, kuris įeidavo į vidų, pirmas pasveikindavo ten esančiuosius. Analogiškai turėjo pasielgti ir tas, kuris prisiartindavo prie stovinčiojo ir eidavo pro jį.
Nemandagu buvo praeiti neparodžius jam dėmesio. Panašiai buvo elgtasi ir susitikus pasveikintąjį antrą kartą tą pačią dieną.
Nors vyravo nuomonė, kad antrąkart su tuo pačiu asmeniu sveikintis nereikia, vis dėlto ne vienas praeidamas pro šalį sutiktąjį pasisveikindavo: „Labas. Ir vėl susitikom“, „Tai dar kartą „Labas“ ir pan. Laikytasi nuostatos, kad, jei kas pamatys, kad nepasisveikinai, sakys nemandagus.
Parengė Neila Ramoškienė, Neringos Laurinaitienės ir Kęstučio Kuskio nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 birželio 28 dieną.
