Gimdymas su deive Laima, vardynos aukojant vištą

vardynos

Valaičių šeima – ne kartą buvo mūsų žurnalo herojai

Kai kuriems jūsų laiškams lemta tapti straipsniais. Kad ir šitam – kurį atsiuntė žurnalo bičiulė Miglė Valaitienė. Miglė ne kartą dalinosi savo etnokultūrine patirtimi, o dabar atsiuntė pasakojimą apie trečiosios dukrelės Rugilės gimimą.

Šiandien pabandžiau dar kartą parašyti jums mūsų trečios dukrytės Rugilės istoriją, bet ir vėl viską ištryniau. Kažkokie tušti atrodė tie žodžiai, nenusakantys nei tos prasmės, nei atmosferos. Galvojau, parašysiu tiesiog nuosekliai, kas kaip ir po ko vyko. Paprasčiausias pasakojimas, kokius moka jau ir pirmokai, bet vis tiek nepavyko. Galbūt ta istorija turi likti nepapasakota, galbūt jai reikia daugiau laiko, galbūt.

Norisi parašyti ir pamažu susidėlioti straipsnelį apie gimdymą kaip perėjimo ritualą. Pasaulyje mitologijos tyrimuose perėjimo ritualai tyrinėjami moksliniu lygiu. Nors tai senųjų kultūrų prasmių reliktas, jie vis dar veikia šiuolaikines moteris. Yra tyrėjų, tokių kaip Schneider, Trudelle, van Gannep, kurie moksliškai tyrė ir aprašė šiuolaikinių moterų patirtis gimdant, o tos patirtys dažnai sutampa su tuo, ką žinome iš senųjų kultūrų. Nėštumo metu daug skaičiau tokių mokslinių straipsnių anglų kalba.

O štai Lietuvoje gimdymas dažnai vien tik tik medicininis veiksmas, būtinai su aktyviu gydytojų įsikišimu, neturintis jokios dvasinės transformacijos galios…

Agituodami prieš gimdymą namie, gydytojai įvairiuose interviu dažnai pabrėžia, kad ligoninėse juk yra daug naujausios aparatūros. Suprantu, kad yra rizikingų gimdymų, bet tai išgirdus man instinktyviai norisi šaukti, kad tam, jog pagimdyčiau, aparatūros man nereikia. Jei norite padėti gimti mano vaikui, tiesiog pamasažuokite kryžkaulį per sąrėmius…

vardynos

Moterų malda

Rugilė gimė likus savaitei iki termino datos. Iš pat pradžių žinojau, kad taip ir nutiks, nes rugsėjį būtent tada buvo pilnatis. Taigi gimė per pilnatį, rugsėjo 17, nors turėjo gimti tik 23. Aparatūra klydo, teisingą datą skyrė pilnatis.

Nepamirštama, kokį ramybės jausmą davė suvokimas, kad niekur nereikės važiuoti. Bangos stiprėjo palaipsniui, vertė šokti, judėti. Aplinkui tvyrojo ramybė, saugumo jausmas.

Nebuvo sunku. Net nesinorėjo, kad tai greičiau pasibaigtų.

Kiekvienas sąrėmis leido mėgautis tuo, kas vyksta, mėgautis perėjimo ritualu.

Pribuvėja, rodės, visai nesikišo, tiesiog buvo kažkur šalia. Leido veikti instinktyviai. Nežinojau, kiek centimetrų, tad ir nežinojau, kada jau reikės stumti. Viskas baigėsi tuo, kad nestūmiau išvis. Rugilę pagimdžiau stovėdama, neįdėjusi, rodos, nė mažiausių pastangų, ją išstūmė pati gamta, pritraukė žemės trauka.

Po dviejų valandų nuo išbėgusių vandenų ji jau buvo šiapus pilvo. Jai užgimstant, mėgstamos muzikos takelis, rodos, pats persijungė, nuskambėjo Gedimino Žilio albumo „Dievaitavimai“ daina „Bėk, Laimele Laimužėle, basom kojom kojužėlėm, išplauk, žuvyt, išplauk“ (https://www.pakartot.lt/album/dievaitavimai/giliose-mariose ).

Vardynos

Ritualinės maudynės

Tai gimdymo giesmė, apie deivę Laimą, kuri, skubėdama pas gimdyvę, net nesivargina apsiauti, bėga basa, kad tik spėtų. Gimstant galvytei, išgirsti šią giesmę buvo ypatinga.

Tiesiog jaučiau, kaip virpa visas oras nuo to stebuklo, kaip šalia visos deivės kartu su Laima įeina pro duris. Tai ir buvo tasai stebuklas, virpinanti, neaprėpiama, nenusakoma patirtis, toks beribis šventumas, kokio turbūt niekada daugiau gyvenime nepatirsiu.

Vis bandant jį nusakyti, nieko neišeina, tik padriki žodžiai.

Kai manęs prašo papasakoti, vis pasakoju, kaskart vis kitaip, galbūt niekada neišeis pačiai parašyti šios istorijos. Nors ir labai norėtųsi, mat gimdymas namie dabar persekiojamas, tarsi kokios inkvizicijos, nors visame vakarų pasaulyje jis vyksta, pilnas jutubas filmuotos medžiagos, ir niekas ten dėl to nedaro tragedijos.

Linkėdama sėkmės, dalinuosi vardynų nuotraukomis. Pasitaikė puikus oras. Nors spalis, bet lakstėme trumpomis rankovėmis lauke. Šįsyk dėkodami už tą ypatingą gimimą, paaukojome vištą deivei Laimai, virėme vištienos sriubą. Tai ypatingas, dar Mato Pretorijaus aprašytas ritualas, kai aplink katilą sriubos suklaupusios moterys meldžiasi, dėkoja už sėkmingą gimdymą.

Miglė Valaitienė, Žemynos, Rikantės ir Rugilės mama

Akvilės Razauskienės nuotraukos, www.razauskai.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + 9 =

Kitos temos: