Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų daktarė etnologė Jurgita Macijauskaitė-Bonda savo straipsnyje apie „kitokius“ vaikus senovėje, užsiminė, kokie svarbūs tais laikais buvo nėštumo prietarai.
Kreipėmės į daugiausiai šioje srityje nuveikusią mokslininkę. Rubrikos „Vaikams atsiveria senovė“ pašnekovė – etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė ilgai rinko medžiagą apie nėštumo prietarus XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Lietuvoje, išleido monografiją „Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime“.
Kiekvienas nėštumo prietaras turėjo gilesnę, paslėptą, prasmę. Apžvelgdami XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tikėjimus, pamatysime, kad dalis jų šiuo metu jau nesutinkami, bet yra tokių, kurie užrašomi ir šiandien.
Juos susiskirstytume į šias grupes:
Tikėjimai, susiję su nėščios moters būsena
Svarbiausias šių tikėjimų tikslas –padėti moteriai išvengti priešlaikinio gimdymo. Todėl moteris privalėjo vengti psichologinės įtampos, neigiamų emocijų, gebėti valdytis įvairiomis situacijomis.
Besilaukianti moteris turi būti rami, dorovinga, linksma, taikingai sugyventi su namiškiais. Ji negali linkėti niekam bloga, tuo labiau apkalbinėti kitus žmones. Turi dirbti jai priklausančius darbus. Neretai buvo sakoma, kad kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, ir priešingai – jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį į tinginystę. Tačiau kai kurių darbų, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį, nėščioji vis dėlto privalėjo vengti. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenkia kepti duoną, kirpti avis, skalbti. Besilaukiančiai moteriai taip pat negalima nešti prijuostėje obuolių ar kitų daiktų, kad kūdikio neišpiltų votys, pilno kibiro vandens – antraip vaikas seilėsis. Stengtis nenušalti kojų, nes kūdikis gims silpnos sveikatos. Buvo patariama pasisaugoti staigių judesių ar kelti aukštyn rankas.
Tikėjimai, lemiantys kūdikio fizines ir psichines savybes
Besilaukianti moteris turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų, apskritai saugotis svetimų akių. Šitaip buvo mažesnė galimybė nusigąsti ar nusistebėti luošu, negražiu žmogumi, nes tikėta, kad nėščioji, nusistebėjusi kitų žmonių fiziniais ar psichiniais trūkumais, gali susilaukti tokio paties kūdikio.
Pamačiusi gaisrą, turi saugotis neprisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes tikėta, kad naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę, kurią bus sunku arba visai neįmanoma panaikinti. Savo kūno negalima liesti ir šiaip ko nors nusigandus, antraip ten, kur prilies, kūdikiui atsiras dėmė ar apgamas. Drausta einant pro dvokiančią vietą užsiimti rankomis burną, antraip ir vaikui iš burnos dvoks. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, antraip vaikas bus žvairas, klausytis slapta už durų, nes bus kurčias. Aplinkiniai, žinodami nėščiosios padėtį, stengėsi jai padėti. Tikėta, kad jei nėščioji eina pas kaimynus ko nors skolintis, o šie neduoda prašomo daikto, ji galinti kaimyno namus apleisti pelėmis. Tiesa, kad moteris nepiktnaudžiautų savo būsena, vyravo toks tikėjimas: jei nėščioji ateina skolintis, o tu neturi ar nenori skolinti, tai jai išėjus mesk iš paskos žemių ar dar ką nors. Bet tada jos kūdikis, būdamas mažas, vis ims tą daiktą į burną.
Tikėjimai, siekiantys apsaugoti kūdikio gyvybę
Į šią grupę draudimų įeina ir samprata apie kūdikio vystymąsi. Tikėta, kad kūdikis, būdamas įsčiose, yra abiem rankutėmis įsikibęs tokios gyslelės, o kitą įsikandęs čiulpia; dėl to jis ten ir auga.
Smarkiau susikrėtus motinai ta gyslelė iš kūdikio rankų išsprūstanti. Gimdant kūdikis pats gyslelę paleidžiąs ir paliekąs kitam kūdikiui. Jeigu kūdikis gimdamas ją išsinešąs, moteris daugiau vaikų nebegalinti turėti. Buvo draudžiama nėščiajai lįsti pro tvorą, nes gims negyvas kūdikis; negalima žargstyti per virves, kišti į krosnį atbulų malkų, kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdant virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nekalti kuolo, antraip vaikas gims atbulas. Draudžiama landžioti pro siūlus. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį, – ji turėjo anksčiau išeiti iš tos patalpos, nes vaikas galįs gimti negyvas. Šie tikėjimai dabar jau retai prisimenami.
Tikėjimai, lemiantys kūdikio moralines savybes
Nėščioji turėjo nemeluoti, kad kūdikis nebūtų melagis, negalėjo kam nors ranka ar rykšte suduoti, antraip vaikas būsiąs mušeika, pasisavinti svetimą daiktą, kad vaikas nebūtų vagis. Pastarojo draudimo buvo ypač griežtai laikomasi: nėščioji negalėjo paimti net mažiausio svetimo daikto, pavyzdžiui, nusiskinti obuolį nuo obels. Besilaukianti negali mušti nei katės, nei šuns, nei kito gyvo padaro, nes vaikas išaugs žiaurus. Negalėjo apkalbėti, kad kūdikis nebūtų liežuvautojas. Apskritai nėščioji turėjo būti geranoriška aplinkiniams, vikri, paslaugi, maloni – tada gimęs vaikas įgis gerąsias motinos būdo savybes.
Besilaukiančios išskirtinumą rodo ir tokie tikėjimai: ji negalėjo būti krikštamote, nes manyta, kad gali mirti jos pačios kūdikis ar krikštavaikis, būti svočia, kad neištiktų panaši nelaimė. Šis tikėjimas daugelyje Lietuvos vietovių žinomas ir dabar, kaip ir daugelis tikėjimų, perimtų iš kartos į kartą.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris buvo vadinama diengula. Ji stengėsi sutvarkyti namų reikalus, užbaigti pradėtus darbus. Skubėjo nuvykti į bažnyčią pasimelsti, atlikti išpažinties. Prieš gimdymą nueidavo atsiprašyti visų, su kuo buvo susipykusi.
Parengė Neila Ramoškienė, Kęstučio Kuskio nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 kovo 18 dieną.
