XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje moters gyvenime vyravo savotiškas gimtuvių ciklas, kuris prasidėdavo pastojimu, o baigdavosi moters įvesdinimu į bažnyčią (sugrįžimas į visuomenę). Visus nėščiosios ir gimdyvės veiksmus apibrėžė gana griežtas reglamentas.
Apie tai kalbamės su etnologe, humanitarinių mokslų daktare Rasa Paukštyte-Šakniene.
Nėštumą moterys slėpdavo
Kai moteris pastodavo, nors to dar niekas nežinodavo ir juolab nematydavo, ji pradėdavo laikytis griežtų taisyklių. Iki šiol išlikę begalės nėštumo prietarų ir draudimų, kurie senovės moteriai buvo labai svarbūs. Šie prietarai turėjo dvigubą prasmę – apsaugoti pačią nėščiąją ir suteikti aplinkiniams reglamentą, kaip su nėščiąja elgtis šeimai ir kaimo žmonėms.
Nėštumo moterys stengdavosi neviešinti iki pat gimdymo. Etnografiniuose aprašuose galime perskaityti, kad kartais net kaimynė nežinodavo, kad moteris nėščia. Pamatydavo tik, kad jau vaiką supa. Tam slaptumui labai padėdavo drabužių mados – visos ryšėdavo prijuostes, sijonai buvo platūs, raukti, o kur dar skaros, kuriomis siausdavosi pečius ir dengdavo pilvą.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais moterys kartais net neidavo į bažnyčią. Kodėl jos taip slėpėsi? XIX a. pabaigos-XX a. pradžios kaimo kultūroje nėštumas buvo suvokiamas kaip ypatinga būsena, kuri moterį-motiną išskyrė iš kitų moterų, įpareigojo saugoti ir ginti gležną gyvybę nuo visko, kas galėtų pakenkti. Todėl nėštumas reiškė savitą moters būvį, laikantis paveldimų papročių, siejamų su kūdikio gyvybe ir ateitimi. Buvo manoma, kad nuo to, kaip elgsis moteris nuo pat pirmos nėštumo dienos iki kūdikiui gimstant, priklauso būsimo kūdikio fizinės, psichinės ir dorovinės savybės. Moteris „palaimintoje būsenoje“ – taip pagarbiai vadinta besilaukianti kūdikio. Ne tik šeimos nariai, bet ir visi, kam teko su ja turėti reikalų, privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų. Pabarti ją ar kitu būdu užgauti laikyta nusidėjimu.
Galima pastebėti, jog lietuvių etninėje kultūroje tokį slėpiningą reiškinį vengta tiesiogiai pavadinti „nėščia“. Galbūt tai susiję su etika bei moteriška paslaptimi, kuri tradiciškai buvo slepiama, ypač nuo vaikų. Moteris nesistengė, kad aplinkiniai anksčiau negu priklausė sužinotų apie moters nėštumą. Tikėta, kuo mažiau bus kalbama apie tai, tuo ji lengviau kūdikį išnešios ir pagimdys. Nėštumas buvo siejamas su tam tikra gėda, kitas dalykas – apsauga. Kam eiti ten, kur daug žmonių, juk gali pastumti, suspausti, galima kokia liga užsikrėsti. Tie draudimai drausmino ir saugojo moterį ir jos būsimą vaikelį. Jei tų laikų moterys pamatytų šiuolaikines nėščiąsias, atidengusias nuogus pilvukus, tikriausiai netektų žado. Rodai pilvą – vadinasi, nesaugai vaikelio…
Žinoma, artimiausi žmonės sužinodavo, kad moteris laukiasi, o paskui daug kas nuspėdavo iš moters elgesio, pasklisdavo gandai. Tad nieko nestebino, kad besilaukiančios moters veiklos ribos mėnesiams bėgant vis siaurėdavo ir siaurėdavo. Tradiciškai tokia moters padėtis buvo labai reglamentuota įvairių tikėjimų, pažiūrų bei draudimų, apgaubta paslaptimi. Tarkime, jei nėščioji eidavo į laidotuves, ji būtinai turėdavo išeiti iš šarvojimo patalpos prieš išnešant numirėlį, kitaip pakenks vaikeliui.
Nėštumo prietarai
Kiekvienas nėštumo prietaras turėjo gilesnę, paslėptą prasmę. Apžvelgdami XIX a. pabaigos-XX a. pradžios tikėjimus, pamatysime, kad dalies jų šiuo metu jau nebepasitaiko, bet yra tokių, kurie gyvi ir šiandien. Juos susiskirstytume į šias grupes:
Tikėjimai, susiję su nėščios moters būsena
Svarbiausias šių tikėjimų tikslas – padėti moteriai išvengti priešlaikinio gimdymo. Todėl moteris privalėjo vengti psichologinės įtampos, neigiamų emocijų, sugebėti valdytis įvairiose situacijose. Besilaukianti moteris turi būti rami, dorovinga, linksma, taikingai sugyventi su namiškiais. Ji negali linkėti niekam bloga, tuo labiau apkalbinėti kitus žmones. Turi dirbti jai priklausančius darbus. Neretai buvo sakoma, kad kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, ir priešingai – jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį į tinginystę. Kai kurių darbų, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį, nėščioji vis dėlto privalėjo vengti. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenkia kepti duoną, kirpti avis, skalbti. Besilaukiančiai negalima nešti prijuostėje obuolių ar kitų daiktų, kad kūdikio neišpiltų votys, pilno kibiro vandens – antraip vaikas seilėsis. Stengtis nenušalti kojų, nes kūdikis gims silpnos sveikatos. Buvo patariama pasisaugoti staigių judesių ar kelti aukštyn rankas.
Tikėjimai, lemiantys kūdikio fizines ir psichines savybes
Besilaukianti moteris turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų, apskritai saugotis svetimų akių. Šitaip buvo mažesnė galimybė nusigąsti ar nusistebėti luošu, negražiu žmogumi, nes tikėta, kad nėščioji, nusistebėjusi kitų žmonių fiziniais ar psichiniais trūkumais, gali susilaukti tokio paties kūdikio. Pamačiusi gaisrą turi saugotis neprisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes tikėta, kad naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę, kurią bus sunku arba visai neįmanoma panaikinti. Savo kūno negalima liesti ir šiaip ko nors nusigandus, antraip ten, kur prilies, kūdikiui atsiras dėmė ar apgamas.
Drausta einant pro dvokiančią vietą užsiimti rankomis burną, antraip ir vaikui iš burnos dvoks. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, antraip vaikas bus žvairas, klausytis slapčia už durų – bus kurčias. Aplinkiniai, žinodami nėščiosios padėtį, stengėsi jai padėti. Tikėta, kad jei nėščioji eina pas kaimynus ko nors skolintis, o šie neduoda prašomo daikto, ji galinti kaimyno namus apleisti pelėmis. Tiesa, kad moteris nepiktnaudžiautų savo būsena, vyravo toks tikėjimas: jei nėščioji ateina skolintis, o tu neturi ar nenori skolinti, tai jai išėjus mesk iš paskos žemių ar dar ką nors. Bet tada jos kūdikis, būdamas mažas, vis ims tą daiktą į burną.
Tikėjimai, siekiantys apsaugoti kūdikio gyvybę
Į šią grupę draudimų įeina samprata apie kūdikio vystymąsi. Tikėta, kad kūdikis, būdamas įsčiose, yra abiem rankutėmis įsikibęs tokios gyslelės, o kitą įsikandęs čiulpia; dėl to jis ten ir auga. Smarkiau susikrėtus motinai ta gyslelė iš kūdikio rankų išsprūstanti. Gimdant kūdikis pats gyslelę paleidžiąs ir paliekąs kitam kūdikiui. Jeigu kūdikis gimdamas ją išsinešąs, moteris daugiau vaikų nebegalinti turėti. Buvo draudžiama nėščiajai lįsti pro tvorą – gims negyvas kūdikis; negalima žargstyti per virves, kišti į krosnį atbulų malkų, kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdant virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nekalti kuolo, antraip vaikas gims atbulas. Draudžiama landžioti pro siūlus. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį – ji turėjo anksčiau išeiti iš tos patalpos, nes vaikas galįs gimti negyvas. Šie tikėjimai dabar jau retai prisimenami.
Tikėjimai, lemiantys kūdikio moralines savybes
Nėščioji turėjo nemeluoti, kad kūdikis nebūtų melagis, negalėjo kam nors ranka ar rykšte suduoti, antraip vaikas būsiąs mušeika, pasisavinti svetimą daiktą, kad vaikas nebūtų vagis. Pastarojo draudimo buvo ypač griežtai laikomasi: nėščioji negalėjo paimti net mažiausio svetimo daikto, pavyzdžiui, nusiskinti obuolį nuo obels. Besilaukianti negali mušti nei katės, nei šuns, nei kito gyvo padaro, nes vaikas išaugs žiaurus. Negalėjo apkalbėti, kad kūdikis nebūtų liežuvautojas. Apskritai nėščioji turėjo būti geranoriška aplinkiniams, vikri, paslaugi, maloni – tada gimęs vaikas įgis gerąsias motinos būdo savybes.
Besilaukiančios moters išskirtinumą rodo ir tokie tikėjimai: ji negalėjo būti krikštamote, nes manyta, kad gali mirti jos pačios kūdikis ar krikštavaikis, būti svočia, kad neištiktų panaši nelaimė. Šis tikėjimas daugelyje Lietuvos vietovių fiksuojamas ir dabar, kaip ir daugelis tikėjimų, perimtų iš kartos į kartą.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris buvo vadinama „diengula“. Ji stengėsi sutvarkyti namų reikalus, užbaigti pradėtus darbus. Skubėjo nuvykti į bažnyčią pasimelsti, atlikti išpažinties. Prieš gimdymą nueidavo atsiprašyti visų, su kuo buvo susipykusi.
Vyrai gimdyme… dalyvaudavo
Nėštumas ir gimdymas buvo moterų reikalas, kaip ir viskas, kas susiję su vaisingumu. Šeima neturi vaikų – kalta moteris.
Laukiasi vaiko be vyro – kalta tik ji. Niekas nevedė, liko senmergė – jos problema. Tačiau negalima sakyti, kad vyrai visiškai atsiribodavo nuo gimdymo. Be jų pagalbos moterys retai išsiverdavo – juk moteriai gimdant reikėdavo ir namus sužiūrėti, ir gyvulius pašerti, ir pribuvėją ar gydytoją parvežti. Esant sunkiam gimdymui, vyras ne tik padėdavo pribuvėjai, bet ir būdavo didelė moralinė parama žmonai. Tad nereikia labai ja aukštinti šiuolaikinių vyrų, o menkinti „senųjų“ – jie prisidėdavo prie gimdymo kuo galėdavo. Tai, kiek vyras dalyvaudavo gimdymo procese, labiausiai priklausė nuo vyro ir moters santykių. Jei vyras su žmona draugiškai sugyveno, moteris drąsiai prašydavo pagalbos, o vyras mielai padėdavo. Nieko naujo, tiesa?!
Placentos likimas
Placentos po gimdymo neišmesdavo. Pribuvėja ją nuplaudavo, suvyniodavo į švarią medžiagą ir pakasdavo, kur tėvai norėdavo. Placentos palaidojimo vieta buvo susijusi su kūdikio ateities lėmimu, ji berniukams ir mergaitėms labai skyrėsi. Berniuką buvo norima išlaikyti prie namų, tad placenta buvo kasama čia pat, kad ir po slenksčiu. Mergaitei buvo linkima gerai ištekėti, tad ir placentos laidojimo vieta būdavo tolimesnė, pavyzdžiui, po vartais. Mergaitė apskritai buvo auginama „ne sau, o svetimiems“, „sau“ gimdavo tik sūnus, kuris likdavo namuose.
Jei norėdavo, kad sūnus būtų geras šeimininkas, placentą kasdavo po namo pamatais. Jei linkėdavo, kad jo gyvuliai būtų sveiki, placentą pakasdavo tvarte. Jei norėdavo, kad dukra būtų labai dora, placentą kasdavo rūtų darželyje. Jei linkėdavo susilaukti daug vaikų, kasdavo po obelimi. Panašios tradicijos buvo ir kitose Europos šalyse tuo metu.
Žmonės tikėjo, kad kūdikio ateitį gali lemti ir pirmasis jo nuprausimas – kokių žolelių dedama į vandenį, kur vanduo paskui išpilamas. Tarkime, išliejant pirmo prausimo vandenį po dvikamieniu medžiu, vaikeliui būdavo linkimas geras šeimyninis gyvenimas.
Palankynos – labai ankstyvos
Vos moteris pagimdydavo, šeimos erdvė pradėdavo skleistis, atsidarydavo durys. Kol gimdyvė dar nebūdavo pakilusi iš patalo, prasidėdavo kūdikio lankymas, kuris buvo vadinamas palankynomis, rodynomis, apgėlais. Palankynos, beje, buvo tik ištekėjusių moterų reikalas. Gimdyvės su vaikeliu aplankymas – tai tarsi jos įvedimas į moterų bendruomenę, tad šiame rituale negalėdavo dalyvauti netekėjusios ir negimdžiusios. Kodėl palankynos būdavo tokios ankstyvos? Nes netrukus prasidėdavo kiti ritualai, pavyzdžiui, krikštynos, kurios dažniausiai įvykdavo per pirmąsias savaites. Be to, vos gimdyvė pakildavo iš lovos, jos jau laukdavo kiti reikalai – daugybė buities darbų, kūdikio priežiūra. Kitaip tariant, tik pirmomis dienomis po gimdymo gulėdama lovoje moteris galėdavo priiminėti drauges.
Į palankynas privaloma buvo nešti dovanų, iš kurių populiariausios buvo – maistas (nešdavo kiaušinių, duonos). Taip buvo linkima skalsos ir turtingo gyvenimo. Lankytojos ėjo po vieną ar susitarusios. Visada lankytojos būdavo vaišinamos, dalindavosi patarimais. Į palankynas eiti buvo galima be jokio įspėjimo. Kūdikio lankymas buvo dėmesys ir bendruomeninė pagalba moteriai – lankančios moterys apsižiūrėdavo, ko trūksta, pasiūlydavo savo paslaugas. Kartu tai buvo kūdikio gimimo pažymėjimas ir viešas pristatymas moterų bendrijai. Tarybiniais metais, kai krikštynos neretai būdavo slaptos, palankynos išliko „legalios“ – apžiūrėti kūdikio eidavo bendradarbiai, kaimynai.
Įvesdinimas į bažnyčią
Maždaug 3-6 savaitės arba 40 dienų po gimdymo, kai moteris atsigaudavo, įvykdavo dar vienas labai svarbus ritualas – jos įvedimas į bažnyčią, vadinamosios įvedybos (pirmas kūdikį pagimdžiusios moters ėjimas į bažnyčią). Iškilminga motinos įvesdinimo apeiga buvo gimtuvių ciklo pabaiga, žyminti moters grįžimą į normalų gyvenimą. Tokios bažnytinės įvedybos vyko net iki XX amžiaus 6 dešimtmečio.
Iki įvesdinimo moters gyvenimas apsiribodavo šeima. Vyravo tikėjimai, kad tokia moteris neturi eiti ko nors skolintis pas kaimynus, nes gali jiems užtraukti bėdą. Tokia elgsena būdinga ir daugeliui pirmykščių kultūrų. Manyta, kad pogimdyminiu laikotarpiu moteris yra pavojinga aplinkiniams. Todėl kol atgaus jėgas ir pranyks tariamas pavojus aplinkai, ji laikoma tarsi karantine. Ir tik po apsivalymo apeigų grįždavo į visuomenę.
Lietuvių kultūroje greičiausiai moteris nuo bendruomenės buvo atskiriama dėl dviejų dalykų: gimdymo metu atsirandančios ypatingos galios, ir dėl to, kad po gimdymo buvo laikoma nešvari. Taigi tik praėjus nustatytam laikui, kada gimdyvė pasveikdavo ir būdavo įvykdžiusi nustatytus elgesio reikalavimus, ji galėjo atlikti įvesdinimo apeigas. Kadangi krikštynos vykdavo anksti, kūdikį į bažnyčią veždavo krikštatėviai, o mama likdavo namuose.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Pietryčių Lietuvoje prieš įvedant į bažnyčią gyvavo moters įvesdinimo į bendrą pirtį paprotys. Pirmą kartą po gimdymo į ją einanti moteris atnešdavo dovanų pirties šeimininkei ir vaišių susirinkusioms moterims. Moterys rinkdavosi pirtyje, kur buvus gimdyvė prausdavosi, kad į bažnyčią būtų įvesdinta švari. Šiose apeigose dalyvaudavo ištekėjusios ir gimdžiusios bendruomenės moterys. Tai buvo pakartotinis (po lankynų) moters įvesdinimas į moterų bendriją.
Prieš įvesdinimą į bažnyčią moteris nueidavo į zakristiją, pasakydavo kunigui, kad jau praėjo tinkamas laikas po gimdymo, ir ji nori būti įvesdinta. Kunigas ją vesdavosi prie altoriaus, tuo tarpu moteris turėdavo būti įsikibusi į kunigo stulą (juostą). Prie altoriaus įvykdavo trumpos apeigos, moteris melsdavosi. Įvesdinimo apeigų metu buvo suteikiamas palaiminimas ne tik motinai, bet ir kūdikiui. Liaudies tikėjimų prasme įvesdinimas simbolizuoja moters statuso pasikeitimą ir jos viešą grąžinimą į bendruomeninį gyvenimą. Įvesdinimas buvo lyg žinia visai bendruomenei, kad moteris susilaukė vaiko. Tai perėjimas iš vieno statuso į kitą – moteris tapo motina ir yra priimta į ištekėjusių bei gimdžiusių moterų bendruomenę.
„Mamos žurnalas“
