Gimdymas trumpam sukeičia gyvenimo vaidmenis.
Juk visuomenėje priimta, kad fizinė jėga ir ištvermė skirta vyrui, o jausmų potyriai – labiau moteriai. Gimdymo metu ši formulė susikeičia kintamaisiais. Laimingi tie, kuriems buvo lemta tai patirti.
Gimdančiųjų pora
Pirmiausia – akušerio ginekologo Romualdo Šemetos mintys.
Tenka girdėti, kad gimdymas su vyru – mados reikalas. Netiesa. Moteriai – giminės tęsėjai – motinystės instinktas yra įgimtas. Maža mergaitė žaidžia su lėlėmis, jas maitina ir rengia. Berniukas to nedaro.
Vyras tėvystės instinkto neturi, biologiniu požiūriu jis yra patinas. Sukūręs šeimą vyras puikiai suvokia savo, kaip sutuoktinio, vietą. Bet tėvo vaidmuo jam svetimas. Kai moteris pastoja, ji sapnuoja savo kūdikį, laukia jo. Vyrui tokie jausmai nepatirti.
Vadinasi, tėvystės jausmą reikia išugdyti. Todėl nuo pirmųjų nėštumo dienų vyras turėtų būti „kartu nėščias“. Užsienyje jau seniai sakoma „nėščiųjų pora“, „gimdančiųjų pora“. Visus 9 mėnesius nuo pirmo apsilankymo moterų konsultacijoje vyras visur eina kartu. Taip jis „įeina“ į moters būseną, pamažu tampa tėvu.
xxx
Į gimdymą turėtų eiti pasirengęs vyras. Padėjėjas, o ne žiūrovas. Jei vyras negali lankyti nėščiųjų mokyklos kartu su žmona, jis prieš gimdymą turi gerai išstudijuoti „Nėščios moters vadovą“ (bent jau skyrių apie gimdymą). Nepasiruošęs vyras gimdyti trukdo. Moteris negali susitelkti į save. Norom nenorom ji turi stebėti ir vyrą. Kai vyras pasiruošęs, moteris jaučiasi saugi, atsipalaiduoja. Juk po gimdymo beveik visos moterys pasako: „Nežinau, kaip būčiau pagimdžiusi, jei nebūtum man padėjęs“.
Moteris gimdymo metu jaučiasi bejėgė. Jausdama skausmą ji jaučia ir bejėgystę, negalėjimą apsiginti.
Tuomet vyro (ar kito brangaus žmogaus) artumas ypač svarbus. Savisaugos instinktas per gimdymą paryškėja. Artimojo buvimas šalia neleidžia moteriai palūžti.
xxx
Vyras pirmas pamato, kokie vaiko plaukučiai, kokia jo lytis. O kokį emocinį krūvį turi paprasčiausias veiksmas – perkirpti virkštelę. Per užsiėmimus vyrams sakau: „Nenustebkite, žirklės pasirodys labai bukos, ir nukirpti pavyks tik iš trečio-ketvirto karto, o kai pakelsite tik gimusį vaikutį ant rankų, atrodys, kad jis sveria 100 kg“. Kai vyras paima ant rankų savo kūdikį, tarp jų užsimezga nuostabus ryšys. JAV buvo atlikti tyrimai, stebėtos šeimos, kurių vyrai dalyvavo gimdyme. Po 5 metų nė viena tų šeimų, kur vyras po gimdymo palaikė ant rankų nuogą vaikutį, nebuvo išsiskyrusi. Kai vasaromis išvažiuojame į stovyklas, stebiu savo klubo šeimas. Visi tie vyrai dalyvavo gimdyme, patys kirpto virkšteles, laikė savo vaikus ant rankų. Dabar jie nė kiek nesiskiria nuo mamų: keičia sauskelnes, maudo, migdo.
xxx
Ne visi vyrai nori eiti į gimdymą. Moterims patariu: „Neverskite. O kodėl nepasinaudojus moterišku gudrumu?“ Išviliokite vyrą nors į vieną užsiėmimą nėščiųjų mokykloje, kad pamatytų gimdymo vaizdajuostę, išklausytų paskaitą. Vyrai nenori dalyvauti gimdyme ne dėl to, kad bijo nualpti (tai, kad vyrai gimdymo metu krenta kaip lapai – gryniausias mitas). Jie nenori eiti į gimdyklą, nes nežino, ką ten turės veikti. Per paskaitą jie sužino, kaip gimdančiai žmonai galės padėti: masažuoti, glostyti, skaičiuoti sąrėmius, kontroliuoti jos kvėpavimą.
Suvokę, kokia didelė jų atsakomybė per gimdymą, vyrai persigalvoja. Mūsų mokykloje per 10 metų nebuvo nė vieno vyro, kuris išklausęs paskaitą apie gimdymą po to neateitų gimdyti kartu. Jei pavyks skeptiškai nusiteikusį vyrą atsivilioti kartu į gimdyklą, patikėkite, jis vėliau Jums tik padėkos.
xxx
Neįkainojamos emocijos, kurios užplūsta vyrą gimstant vaikui. Visus įspėju: „Nenustebkite, kai žmonai prasidės sąrėmis, jums pradės sukti pilvą arba sugriebs skausmas“. Gimdymo metu moteris ir vyras tampa dvyniais, vyras imituoja visą gimdymo eigą, kartu kvėpuoja, „stumia“.
Baimė, kad „gimdymo metu bus negraži savo vyrui“ aplanko nebent tas moteris, kurios iki nėštumo buvo labai jautrios savo išvaizdai. Tokie nuogąstavimai nereikalingi. Atlikti tyrimai parodė, kad nėščia moteris daliai vyrų atrodė dar seksualesnė, o po gimdymo kartu pora tapo seksualiai dar artimesnė. Dauguma vyrų sako, kad gimdanti žmona jiems buvo pati gražiausia.
PASAKOJA MAMOS
Vyrui ne viską reikia matyti
Vyras ilgai negalėjo nuspręsti, sakė, kad bijo, kad jam bus silpna. Nutarėme, kad jis į gimdyklą eis, bet jei pasidarys bloga, išeis. Sąrėmių skausmo beveik nejaučiau. Manau, dėl to, kad šalia buvo vyras. Jis masažavo nugarą, vilgė man lūpas, kaktą, palaikydavo už rankos. Tarp sąrėmių ką nors pasakodavo. Esu dėkinga gydytojai, kuri laikas nuo laiko pasiųsdavo vyrą už durų (jei manydavo, kad jam kai ko nereikia matyti). Niekada nesijaučiau tokia artima savo vyrui, kaip tą akimirką, kai gimė sūnus. Net dabar, kai tai prisimenu, norisi apkabinti vyrą ir pasakyti, kaip jį myliu. Nepamenu jokio skausmo, tik nuo ašarų drėgnas vyro akis.
Ieva
Tą dieną tapome tikra šeima
Buvau girdėjusi, kad gimdymas baisus, daug kraujo, riksmų. Kad vyrai, tai stebėję, nebenori turėti su žmonomis jokio artumo ir išeina pas kitas. Bijojau, kad ir man taip nenutiktų, todėl neįkalbinėjau vyro.
Kai atėjo laikas važiuoti gimdyti, jis paprašė: ,,Ar galiu važiuoti su tavimi? Labai norėčiau anksčiau, nei tu, sužinoti, kas mums gimė”. Esu laiminga, kad jis buvo kartu. Kai vyras trumpam išeidavo iš gimdyklos, skausmas sustiprėdavo. Tomis skausmo valandomis mes tapome tikra šeima. Per visą gimdymą iš vyro girdėjau daug švelnių meilių žodžių. Jis ir po dukrytės gimimo nėjo namo, visą naktį buvo su mumis, dainavo dukrytei lopšines. Man tai buvo pati laimingiausia diena.
Aušra
Vienintelis savas tarp svetimų
Atsiveskite vyrus į gimdymą. Juk patekusi į gimdyklą pasijunti visiškai svetimoje aplinkoje tarp nepažįstamų žmonių. Vien mintis, kad kažkas artimas bus šalia, suteikia jėgų, stiprybės. Iki gimdymo gulėjau ligoninėje. Prasidėjus sąrėmiams pradėjau laukti vyro. Kai jis įėjo ,,pasipuošęs” žaliais drabužiais, aš pražydau iš laimės. Jis visą laiką laikė mano ranką, glostė galvą. O kai atėjo laikas stumti, mano galvą pakeldavo. Po gimdymo vyras nuvažiavo pas pusbrolį, kuris taip pat neseniai buvo dalyvavęs gimdyme. Abu dalijosi įspūdžiais ir didžiavosi, kad jiems teko patirti tokį stebuklą.
Daiva
Šalia – vyras ir mama
Būdama nėščia tvirtai nusprendžiau gimdyti be vyro. Norėjau, kad gimdyme dalyvautų mama.Tačiau gimdymas buvo nelengvas, truko 14 valandų, todėl visą laiką prie manęs buvo vyras. Jo moralinė parama – neįkainojama. Kai prasidėjo stūmimas, vyrą pakeitė mama. Gydytoja įspėjo mamą, kad ji turi laikytis tvirtai, jei pradės reikšti emocijas, bus išprašyta iš gimdyklos. Mama laikėsi šauniai, ragino mane, kad pasistengčiau, o pačiai (kai aš nemačiau) ašaros riedėjo kaip pupos. Vaikelis nenorėjo gimti, vandenys buvo nubėgę prieš 10 valandų, iškilo pavojus kūdikio gyvybei. Tuo metu mama pasilenkė prie mano veido ir verkdama pasakė: ,,Mažyte, jei nepasistengsi, tai neturėsi tokio malonumo padėdama gimdyti savo dukrai, kurį dabar patiriu aš”. Žiūrėdama mamai į akis ir sukaupusi paskutines jėgas stūmiau vaikutį. Akušerė pasakė, kad ji jau turi rankose galvytę. Tai buvo stebuklas. Jei ne mano mama ir jos pasakyti žodžiai, mano gimdymas galėjo pasibaigti tragiškai.
Liucija
Gimdymas kartu – kaip santuokos sakramentas
Iš pat pradžių vyras sakydavo, kad laukia tos akimirkos, kai pamatys ,,savo daigelį”. Net juokaudavo, kad jam teks už mane pagimdyti, nes labai bijau skausmo. Gavusi Jūsų laišką, pirmą kartą paklausiau vyro, ką jis jautė per gimdymą. Jis atsakė: „Mano prisiminimai patys didingiausi. Jausmo, kai matai gimstantį savo vaikelį, negaliu išreikšti žodžiais“. Mums gimdymas kartu buvo panašus į santuokos sakramentą bažnyčioje. Jaučiau ne skausmą, o aplink skraidžiojančius angelus. Tėtis užaugusiai dukrai galės papasakoti, kaip ji gimė, kaip ją laikė ant rankų, pirmas pamatė. Vien dėl to verta gimdyti… Abu svajojame, kad kai gimdysiu kitą vaiką, būtų smagu į gimdymą atsivesti ir dukrelę. Kad galėtume visi trys pasidžiaugti dar vieno šeimos nario gimimu.
Daiva
Vyro labai trūko
Gaila, kad likimas man iškrėtė piktą pokštą. Kaip tik tą savaitę, kai turėjau gimdyti, vyrui būtinai reikėjo dirbti naktinėje pamainoje. Vyliausi, kad gimdysiu dieną, nes naktį jam neįmanoma prisiskambinti.
Pirmuosius sąrėmius pajutau vėlai vakare, tad į ligoninę teko važiuoti vienai. Gimdžiau be nuskausminimo, mylimo žmogaus parama man buvo labai reikalinga. Taip reikėjo, kad šalia nors pastovėtų, palaikytų už rankos. Kai gimė dukrelė, džiaugsmą troškau dalintis su vyru. Nors praėjo dveji metai, aš vis pavydžiu moterims, kurios gimdė su vyrais.
Kristina
Vyro akimis
Jums rašo tėtis. Iš pradžių labai abejojau, ar dalyvauti gimdyme, ar ne. Buvau girdėjęs kalbų, kad labai šlykštu. Sprendimą priėmiau paskutinėmis žmonos nėštumo dienomis. Dabar esu abejomis rankomis už.
Kai tik patekome į gimdymo namus, viskas ėjo savo vaga: pirminė apžiūra, kelionė į gimdyklą, žalias chalatas. Kai sąrėmiai sustiprėjo, akušerė pamokė masažuoti žmonai nugarą, o gimdymo metu gydytojas pamokė, kaip laikyti žmonos galvą. Kai gimė dukrelė, nesuvaldžiau ašarų. Ta diena man liks viena įsimintiniausių. Šiltas vyro žodis, bučinys labai palengvina moters kančias. Kai gims antras, dalyvauti gimdyme man bus šventa pareiga.
Sigitas
Jei ne vyras, būtų dešimteriopai sunkiau
Pastojau būdama 21 metų, o vyrui tuomet buvo 30. Kai užsiminiau apie gimdymą kartu, jis pasakė – ne.
Labai nusiminiau ir mintyse kaltinau jo senamadišką supratimą. Laikas slinko, laukėme vaikelio ir nebekalbėjome apie gimdymą ,,kartu”. Vieną vakarą vyras kalbėdamas su vaikeliu pasakė, kad jis pirmas jį pamatys. Taip ir buvo, vyras ėjo į gimdymą ir pirmas pasitiko savo sūnų. Gimdymas truko 13 valandų.
Jei ne vyras šalia, būtų buvę dešimteriopai sunkiau. Kaip norėjosi tik man artimo žmogaus pagalbos, užklupus sąrėmiams, kaip padėjo jo ranka, laikanti mano ranką, ašara, nusiritusi jo veidu iš bejėgiškumo, kad negali pasidalinti su manimi mano skausmo. Kai prasidėjo stūmimas, jis dar nematė galvutės, bet pasakė, kad jau mato. Tas šventas melas pridėjo man jėgų, kad galėjau stumti dar ir dar.
Tas vyro bučinys, tas pirmas pasveikinimas ir žodžiai: „Tu mano šaunuolė“ ilgai liks man atmintyje ir bus man stiprybės šaltinis. Linkiu kiekvienai moteriai patirti artimo žmogaus pagalbą. Nebūtinai vyro, tai gali būti mama, sesė, o gal net tėtis. Niekada neatkalbinėkite jų, jei jie nori jums padėti.
Jolanta
Vyras išgelbėjo nuo panikos
Gimdymas buvo komplikuotas, sąrėmiai neveiksmingi, kūdikis neslinko žemyn, gimdos kaklelis neatsidarinėjo. Gimdymą teko skatinti vaistais. Vyras guodė, šnekino, ramino. Atsipalaidavau ir tik jo dėka nepuoliau į paniką. Kai kūdikis pradėjo slinkti gimdymo takais, vyrui leido pažiūrėti, kaip užgimsta galvutė. Jis, kaip daugelis klaidingai mano, nei nualpo, nei pasišlykštėjo. Galvutės užgimimas jam paliko milžinišką įspūdį. Dar ilgai po gimdymo vyras apie tai pasakojo draugams. Jis ne tik skatino mane nepalūžti dvasiškai, bet reikiamu metu jo stiprios rankos paėjo iškęsti skausmą, buvo atspirtis.
Didžiuojuosi jo drąsa, koordinacija, kantrybe.
Jolanta
Gali išeiti, tik palik savo rankas
Niekada nepamiršiu sningančios nakties – tikra romantika, jei ne kas kelios minutės pasikartojantys sąrėmiai. Matau, kad vyras jaudinasi labiau už mane. Bet gimdykloje to neparodo ir duoda tai, ko man labiausiai reikia – savo rankas. Tą laiką vyro rankos man buvo ne tik fizinė, bet ir dvasinė atrama, gyvenimo ramstis. Po visko vyro paprašiau: „Jeigu aš mirsiu anksčiau už tave, norėčiau tai padaryti laikydama tavo ranką“. Kaip apibūdinti vyro buvimą kartu? Begalinis pasitikėjimas, saugumo jausmas, išnyksta visi barjerai. Vyras gimdymą apibūdino kaip stiprų šoką. Jis labai išgyvena, kad prieš 10 metų negalėjo dalyvauti gimstant pirmai dukrai.
Diana
Laiką trumpino anekdotai
Kai buvau netekėjusi, vyro dalyvavimas gimdyme man atrodė per daug intymu. Maniau, kad gimdyti – tik moters darbas, ir ji tai turi padaryti viena. Skaičiau psichologinių straipsnių, kuriuose rašoma, kad gimdymą stebėję vyrai gali nebejausti savo moteriai seksualinės traukos. Nemaniau, kad kada nors norėsiu parodyti vyrui savo silpnąją pusę, kęsiu skausmą jo akivaizdoje, būsiu negraži. Kai pastojau viskas apsivertė. Vyras pasakė, kad tikrai dalyvaus vaikeliui gimstant, kartu rinkomės gimdymo namus.
Manau, stūmimo metu vyras moteriai niekuo nepadės. Jis tuo metu gali ir nedalyvauti, tačiau per sąrėmius tas ilgas laukimo valandas vyro parama būtina. Man padėjo jo anekdotai, sutrumpinantys laukimą, jo petys, kai virpančiomis kojomis su lašeline rankoje ėjau į tualetą, jo prilaikymas per pritūpimus (kad greičiau atsidarytų kaklelis). Kai vaikelis gimsta, jis jau ateina į šeimą. Mano vyras nebijo paimti dukrelės, visada ją maudo.
Jurgita
Po masažų liko mėlynės
Vyrui apsispręsti padėjo kursai pas gydytoją R. Šemetą. Po kursų vyras jau mokėjo kelis masažus, žinojo, kas ir kaip vyksta. O pagalbos man tikrai reikėjo – gimdžiau net 18 valandų. Užėjus sąrėmiui, vyras puldavo masažuoti man pilvo apačią ir darė tai taip sąžiningai, kad kitą dieną aptikome mėlynes. Vyro prilaikoma kabojau ant skersinio, vyras perkirpo virkštelę ir pirmas paėmė dukrytę ant rankų. Verkiau, bet ne iš skausmo, o iš laimės matydama juos kartu. Šimtą kartų kartojau vyrui ir dar kartosiu: „Neįsivaizduoju, kaip būčiau gimdžiusi be tavęs“.
Elena
Supratau, kad esu mylima
Kai pastojau, vyras pareiškė: „Nė už ką gyvenime nedalyvausiu gimdyme, nes negalėsiu į tai žiūrėti“. Bet atėjo ta diena. Ryte nubėgo vandenys. Pažadinau vyrą. Mačiau, koks jis išbalęs ir išsigandęs. Be jokių kalbų jis nulydėjo mane į gimdymo namus, o į palatą įbėgo net su drabužiais. Nuo 7 iki 13 valandos jis stovėjo šalia manęs, kažką šnekėjo, duodavo gerti, tylėdavo, stipriai laikė už rankos. Visa tai man buvo labai svarbu, suteikdavo jėgų. Žinojau, kad viskas bus gerai. Vyras pirmasis pamatė sūnelį, nes gimdžiau be akinių ir kai jį parodė, nelabai ir įmačiau. Po tos dienos supratau, kad tikrai esu mylima.
Andželika
Kai vyras gimdykloje, ir gydytojai švelnesni
Pradedant kūdikį dalyvavo jis ir ji, tai kodėl kūdikiui ateinant į šį pasaulį turėtų dalyvauti tik ji? Vyras be jokių diskusijų lydėjo mane į gimdyklą. Dukrelė neskubėjo, sąrėmiai ėjo vienas po kito, neradau sau vietos. Ėmė smarkiau mušti širdis. Apie tai pasakiau gydytojai. Ši atsakė: „Ką aš padarysiu? Ar nori, kad už tave pagimdyčiau?“ Buvau girdėjusi, kad ant moterų gimdykloje šaukia, vadina negražiais žodžiais.
Kai šalia vyras, taip nesielgiama. Prasidėjo gimdymas. Gydytoja rėkė: „Stumk, o jei ne, tai ištrauksime vakuumu ir daugiau nesiterliosime“, o vyras laikė už rankos ir malonino žodeliais, kad viskas gerai ir kad pasistengčiau. Neįsivaizduoju, kaip būčiau buvusi aprėkta, jei vyro nebūtų šalia.
Lilija
Keliais sakiniais
Viskas priklauso nuo paties vyro. Jei jis šaukia, alpsta, jį reikia gaivinti, tai kokia iš to nauda. Maniškis laikėsi vyriškai. Po to pasakojo, kad tik viena mintis jo neapleido – kad tik abi būtume sveikos. Lina
Vyras turi matyti ir nors kiek pajausti, ką reiškia gimdymas. Kad paskui negalvotų, jog nuėjai ir nusipirkai vaiką parduotuvėje. Po gimdymo vyras buvo labai išvargęs. Sakė: „Atrodo, kad pats gimdžiau“. Ir dėl antro vaiko pradėjo abejoti: „Jei reikia tokių kančių, tai gal užteks ir vieno?“ Jolanta
Deja, mano vyras negalėjo dalyvauti gimdyme, bet dalyvavo sesuo. Sesers buvimas man daug reiškė. Gimdymas nėra lengvas darbas, todėl labai reikia, kad padėtų artimas žmogus. Jurgita
Sąžiningai pasakysiu, prasidėjus stipresniems sąrėmiams nenorėjau nieko matyti. Troškau būti viena su savo skausmu, kuris vis labiau skverbėsi į mano kūną. Kai gimė Justinukas, vyro akyse pamačiau didžiausią nuostabą. Jis nieko nebijodamas su didžiausia meile nukirpo virkštelę. Jaučiu, kad iki šiol tėtį ir sūnų sieja kažkoks mistinis ryšys. R.
Vyras turi pamatyti, kaip gimsta jo kūdikis, turi išvysti tą skausmą, kuris užklumpa sąrėmių metu. Tik tuomet tėtis gali įvertinti brangiausią, ką gali suteikti Dievas – savo kūdikį. Tik tuomet vyras gali dar stipriau pamilti savo žmoną. Daugelis mano draugių mano, kad gimdanti moteris savo vyrui pasirodo negraži. Joms atsakau: ,,Patikėkite, per gimdymą ir jums, ir vyrui grožis rūpės mažiausiai. Abu dirbsite „juodą darbą“. Ilmeda
Tik gimęs kūdikėlis buvo kiek pridusęs. Visam gyvenimui mano atmintyje išliks reginys, kai vyras, išgirdęs mūsų vaikelio kniaukimą, sustingo gimdyklos viduryje. Pažiūrėjęs į sūnelį, jis priėjo prie manęs, stipriai apkabino ir pasakė: „Tu neįsivaizduoji, koks jis nuostabus ir koks panašus į tave…“
Kaip gera buvo kartu džiaugtis, kai gimė dukrytė. Juk tai mūsų abiejų vaikas, tad kodėl turėčiau džiaugtis viena? Ramunė
Vyro dalyvavimas gimdyme nesumažina skausmo, bet labai padeda psichologiškai. Kaip ramu, kai bet kurią minutę gali suimti jo ranką, o kai viskas pasibaigia, taip gera, kai jis čia pat, šalia. Virginija
Per sąrėmius vyras buvo šalia, bet kai prasidėjo stūmimas, jis išėjo už durų. Jo jautri širdis, bijojo, kad neatlaikys, bet man dėl to nebuvo pikta. Vis tiek žinojau, kad jis čia pat, už durų, ir dėl manęs jaudinasi.
Kai gimdykloje pajutau sąrėmius, vyras intuityviai, be jokio pasiruošimo ėmėsi iniciatyvos ir kažkaip tiksliai nuspėdavo, ką kokiu metu man reikia daryti. Mažylė užstrigo, valanda sekė valandą, gydytojai pradėjo kalbėti apie cezarį. Vyras lėkė per visą ligoninę, susirado kitą gydytoją ir maldavo pabandyti dar kartą. Girdėjau vyro balsą: „Na, pasistenk, dar…, dar…, tu gali…“ Ir stebuklas įvyko. Kai kas nors pasiteirauja, vyras sako: „Kai mes gimdėme…“
Vyras gimdyme, tai aišku, kaip 2×2. Juk tai vienas svarbiausių įvykių gyvenime, ir jo nepamatyti, tai tas pats, kaip netekti kažko svarbaus, o apie tą netektį sužinoti pačiam paskutiniam, kai visas likęs pasaulis žino. Gimdymas – gilus sukrėtimas vyro psichikai, sielai ir moralei. Tas, kuris gimdė kartu, tikrai bus geresnis savo moteriai. Beatričė
Matyti gimstant savo vaiką taip pat natūralu, kaip valgyti kartu pietus. Tą naktį gimdėme trise. Man buvo labai gaila kitų dviejų moterų, kurios gimdė vienos, joms padėjo tik seselė, o man – vyras. Erika
Viename mano gimdyme vyras buvo, kitame – ne. Skirtumas tikrai yra. Kai vyras šalia, kitaip elgiasi akušerės. Pirmąkart, kai gimdžiau su vyru, jos buvo švelnios. Antrą kartą gimdžiau viena (vyras liko namie su dukrele), akušerės iškart sugadino nuotaiką. Jaučiausi gimdykloje visiškai nepageidaujama.
Įstrigo tik tai, kad akušerė po gimdymo primygtinai reikalavo pinigų. Inga
Gimdžiau prieš 3 metus ir drąsiai galiu pasakyti – gimdymas kartu mus labai suartino. Nesuprantu moterų, kurios gėdijasi pasirodyti negražios ar kad „vyras paskui nemylės“. Gimdymas ir yra tikrasis gyvenimo grožis. Kas gali būti gražiau už ką tik gimusį kūdikį ant tėvo rankų. Tai visai ne tas pats, kai vyras paima ant rankų vaiką kitą dieną, gražiai supakuotą.
Po gimdymo vyras išsklaidė gąsdinančias bobučių kalbas: „Nėra ten nei kraujo upių, nei ausims nepakeliamo klyksmo, nei mirties baimės“. Kai pasakojo, ką jautė, jo akyse vėl spindėjo ašaros, tokios pačios, kaip išvydus savo vaikelį. Tos laimės ašaros į mūsų namus pakvietė laimės paukštę. Alma
Nuskausminimo neprašiau. Kam? Juk mano nuskausminimas sėdėjo šalia. Šiek tiek sutrikęs, išsigandęs, atrodo, per tas kelias valandas suaugęs… Kai dukrytė jau saldžiai miegojo šalia manęs, vyras pasakė: „Jaučiuosi taip, lyg ir aš būčiau gimdęs. Pavydžiu tau, nes mes, vyrai, niekada to nepatirsime…“ Edita
„Mamos žurnalas“
