Spausdiname į redakciją atsiųstą laišką, kurį pasirašė „nėščias vyras“. Taigi –
„Labas, jums rašo nėščias vyras.
Aš žinau, kokias šypsenėles sukelia toks savęs apibūdinimas, tačiau patikėkite šios sąvokos tikslumu. Papasakosiu jums savo istoriją. Galima iš anksto pasiruošti nosinaites ašaroms šluostyti…
Apsivedžiau šią žiemą. Bevesdamas gražią kompaktišką moterį aš tikėjausi, kad gyvenimas normalizuosis: kasdieninis seksas su pastovia partnere pakeis naktinių nuotykių ieškojimą, maistas tris kartus per dieną sureguliuos gurguliuojančias skrandžio sultis. Žodžiu, buvau pilnas vilčių ir, kaip pasirodė vėliau, iliuzijų.
Įdomu, kad po vedybų, jei kas klausdavo manęs, kas aš toks, aš pasididžiuodamas sakydavau, kad esu puikiausios pasaulyje moters vyras. Mano profesinis, etninis ar religinis susitapatinimas nublanko prieš šį socialinį vaidmenį. Atrodė, kad Vingio parką užželdino man ir tik man, kad Luvrą statė, kad aš turėčiau kur savo žmoną pakviesti, Laisvės statula tiesiog buvo sukurta mano priklausomybei nuo žmonos pabrėžti. Viskas, turiu pasakyti, man sekėsi ir nesėkmės nublanko vakarienės žvakių šviesoje.
Vieną labai pavasarišką rytą man didelės mėlynos (gražiausios pasaulyje) akys pranešė tokią lauktą naujieną… Aš buvau toks naivus džiaugtis!
Ne, aš ne prieš vaikus. Tikiu, kad šitie maži padarai tikrai suteikia gyvenimui prasmės. Tik aš nesitikėjau, kad tie devyni nėštumo mėnesiai tokie siaubingi! Laimingą mano vedybinį gyvenimą pavertė kažkokių rūpesčių rutina be jokios palaimos.
Įsivaizduoju, kad būsiu geras… ne, puikus tėvas. Bet tai nereiškia, kad turiu būti vargšas vyras – be sekso ir kitų negausių gyvenimo malonumų. Be to, šiandien, jei manęs kas paprašytų apibrėžti save, sakyčiau: esu apsivėmusios, apsisisiojusios moters vyras. Tokia štai garbė…
Ryte išeinu į darbą palikęs žmoną besigrumiančią su kūno pakitimais, besivimdančią nuo maistų, kvapų, bei sapnų… Po darbo einu į parduotuvę, kad mano moteris ko nors ten neapvemtų bepirkdama. Įprastas mūsų meniu pasikeitė iki žmogbeždžionių dietos – jei ne bananas, tai bananinis jogurtas. Namai netvarkomi, jei aš netvarkysiu. Žodžiu, iš darbų pasiskirstymo tarp lyčių liko tik teorijos – viskas „suskirstyta“ man. Mano žmona iš kompaktiškos moters pavirto bedidėjančia „didžiąja motina“, o aš matriarchato auka ir dar be sekso…
Tai buvo apie priežastį. Simptomas, matyt, nėščiam vyrui atpažinti: iškištas liežuvis ir alkanos akutės kiekvienai moteriškei. Norisi, bet negali – vedęs, senas krienas!
Ką gi, dabar galiu apibrėžti laukimo situaciją. Žmona laukia, kol ji pagimdys, nes sako, kad norinti padoriai pavalgyti įprasto maisto, o aš laukiu, kol žmona pagimdys, nes laukiu, kol galų galia galėsiu iškrauti savo vidines įtampas.
Turiu įtarimą, kad ne aš vienas taip sunkiai išgyvenu nėštumą. Tačiau mūsų visuomenėje neįprasta kalbėti apie tai. Tarsi nėštumas ir gimdymas – tai tik moters problema. O vyrai nesiskundžia ir į bobiškus reikalus nelenda. Tirpstant aiškiai ribai tarp lyčių socialiniame kontekste, sunkiau atrasti tą saugią nišą, kur galėtų vyras, kaip aš, pasislėpti nuo nėštumo bėdų. Net alaus baras pavirto iš vyriškos terapijos centro visuomeninio pasibendravimo vieta. Taigi net po stalu ne visada užuojautą ir supratimą atrasi. O kitų alternatyvų vyrams mūsų visuomenėje nesukurta.
Mielos mamos, prieš prisiimdamos motiniškumą, pamąstykite apie savo vyrus – mes tiesiogiai ar netiesiogiai irgi dalyvaujame šiame procese nuo malonios jo pradžios iki skausmingos jos pabaigos.“
Julius
„Mamos žurnalas“
