Penktadienis, spalio 25 diena
Praėjusią naktį su draugais žaidžiau kėgliais. Buvo bendradarbio gimtadienis. Jūratė atsisakė eiti, nes skaudėjo galvą. Ryte prie pusryčių stalo Jūratė paprašė užsimerkti ir ištiesti ranką. Į ją įdėjo mažą plastmasinį daiktelį. Tai buvo nėštumo testas. Vau, pagaliau pavyko. Mes stengėmės daugiau kaip du mėnesius, gal net visus tris, atsargiai derinome akto laiką, gėrėme pieniškus kokteilius ir vitaminus, valgėme daug vaisių. Gerasis Dieve. Ką dabar daryti?
Penktadienis, lapkričio 1 diena (6 savaitės)
Negaliu patikėti, kad praėjo tik viena savaitė nuo to laiko, kai Jūratė sėkmingai pastojo. Toks jausmas, kad kūdikio laukiamės jau visą amžinybę. Nuolat galvoju: bus berniukas ar mergaitė?
Ketvirtadienis, lapkričio 7 diena (7 savaitės)
Pirmasis vizitas pas gydytoją. Norėjau eiti ir aš, bet kaip tyčia tuo metu darbe buvo padalinio susirinkimas. Tad Jūratė pas ginekologę nuėjo viena. Didelių naujienų gydytoja nepasakė, tik patvirtino, kad Jūratė laukiasi ir nustatė gimdymo datą – liepos 2 diena. Vakare nusipirkome dvi motinos ir vaiko knygas. Nerūpėjo nei filmai per TV, nei vakarienė. Abu sukritę tyrinėjome paveiksliukus. Dabar mūsų kūdikis ne ką didesnis už ryžio grūdelį. Nesuvokiama.
Šeštadienis, lapkričio 23 diena (9 savaitės)
Sapnavau, kad gimė mergaitė. Prisiminiau ir susapnuotą vardą – Dezdemona. Taigi, Dezdemona pavadinome tai, kas gyveno Jūratės pilvuke.
Antradienis, vasario 11 diena (20 savaičių)
Vizitas pas gydytoją. Pasisekė išsprukti iš darbo, tad su Jūrate nukeliavome dviese. Pirmą kartą mačiau keistą reginį – savo būsimą kūdikį „televizoriuje“. Iš draugų buvau girdėjęs, kad neįmanoma suprasti, ką ten gydytojas rodo. Tačiau aiškiai mačiau plakančią keturių kamerų širdelę, stuburo liniją, rankas. Dezdemona bus arba šokėja, arba atletė – mačiau ilgas gražias kojas. Mano užsisvajojimą nutraukė gydyto klausimas: „Kas tai galėtų būti?“ Panašu, kad visi žiūrėjome į berniuko lyties organą. Mano Dezdemona yra berniukas? Nežinau, ką jautė žmona, tačiau aš buvau apstulbintas mokslo pasiekimų. Iš gydytojo išėjome tylėdami. Tačiau likusią dienos dalį visiems tik ir pasakojau šiandienines naujienas. Gyriausi, kad mano sūnus yra didelis ir galingas. Tuos žodžius turėjo išklausyti mano tėvai, Jūratės tėvai, sesuo, pardavėja ir net automobilių saugojimo aikštelės sargas.
Šeštadienis, vasario 15 diena (21 savaitė)
Vakarieniavome pas Jūratės seserį. Moterys čiauškėjo, o mes su Algiu gurkšnojome alų. Staiga Jūratė nustojo kalbėti, griebė mano ranką ir uždėjo ant pilvo. Pajutau silpnučius pirmuosius spyrius. Mano sūnus bus futbolininkas. Toks mažas, o jau spardosi. Visą vakarą kalbėjome tik apie šį įvykį. Išvažiavome namo anksčiau nei paprastai. Tikriausiai Algiui pabodo klausytis mano svaičiojimų apie būsimą sūnų. Suprantu jį, bet tylėti taip pat negaliu.
Sekmadienis, vasario 23 diena (22 savaitės)
Vieni iš Jūratės buvusio kurso draugų taip pat laukiasi. Susitikome pavakaroti. Anksčiau ta porelė man nelabai patiko. Visada susikibę už rankučių, kas du žodžiai duoda vienas kitam bučiuką, valgo vienas iš kito lėkštės. Tačiau dabar man jie pasirodė visai simpatiški. Rimas visą vakarą laikė ranką uždėjęs Saulei ant pilvo. Ką gi – ir aš neatsilikau, glosčiau Jūratės pilvuką ir „daviau keletą bučiukų“. Supratau, kad mus sieja tos pačios mintys, tie patys klausimai. Kalbėjomės apie gimdymus. Net susikirtome, kieno vaikas anksčiau gims, nes pagal nustatytus gimdymo terminus skirtumas buvo tik trys dienos. Draugams tyrimas ultragarsu parodė, kad gims mergaitė. Juokais pakėlėme tostą apie mūsų būsimą susigiminiavimą.
Trečiadienis, kovo 5 diena (24 savaitės)
Jūratė liūdna sėdi kambaryje ir glosto savo nuogą pilvą. Nieko sau, koks jis jau didelis. Jūratė sako: ,„Esu storas veršiuką prarijęs smauglys“. Aš ją raminu sakydamas, kad pilvukas labai gražus, bet iš tiesų atrodo keistokai. Jei man reikėtų staiga pradėti nešioti tokį pilvą? Taip, pilvas tikrai didelis. Nė nežinau, kaip prie Jūratės prieiti, kai noriu prisiglausti ir pabučiuoti. Man atrodo, kad pilvą jai skauda ir veržia. Pilvo oda įsitempusi, net blizga.
Šeštadienis, kovo 8 diena (24 savaitės)
Jau kelias dienas Jūratės nuotaika bloga, ir aš vos prisiverčiu pasakyti kažką švelnaus. Toks jausmas, kad jau abu pavargome džiaugtis tuo, ko dar nėra. Vakar ji supyko dėl to, kad grįždamas iš parduotuvės pusvalandį kieme kalbėjausi su kaimynu. Kai parėjau, Jūratė pasakė: ,,Tau visai nerūpi, kad aš čia sėdžiu viena. Tu nori nuo manęs pasprukti”. Niekur aš nesprunku, bet man įkyru visus vakarus tupėti namuose. Jūratė nenori niekur eiti. Nei į kiną, nei į parduotuvę, net pasivaikščioti. Apie svečius nėra ko net kalbėti. Ji nenori matyti jokių svetimų žmonių. Jūratė vis atsikalbinėja: „Geriau kitą kartą, aš pavargau, vos paeinu“. Jei dabar vos paeina, kas bus po mėnesio, dviejų? Man reikia prasiblaškyti. Negaliu sėdėti visus vakarus namie. Juk Jūratė ne ligonis, kurį reikėtų slaugyti.
Sekmadienis, kovo 16 diena (25 savaitės)
Vėl susipykome, nes vakar darbe švenčiau bendradarbio gimtadienį. Jūratė, aišku, atsisakė eiti, juk ,,vos juda”. Grįžau namo po antros. Radau ją nemiegančią ir ašarojančią. Ji man 20 kartų skambinusi į mobilų telefoną, bet aš neatsiliepęs, mat nenorįs, kad ji mane kontroliuotų. Iš tiesų mobilųjį aš palikau automobilyje ir visai nežinojau, kad ji man skambinėja. Sekmadienis slenka tylomis. Jaučiuosi kaltas, bet juk nieko blogo nepadariau, tik pasėdėjau su draugais. Gal Jūratę kankina priešgimdyminė depresija? Ji tokia pasikeitusi. Tai ji pikta ir nepatenkinta, tai lipšni ir minkšta kaip kačiukas. Pavasaris už lango, o aš niekaip negaliu suprasti, ko čia liūdėti. Juk viskas gražu – turėsime vaikelį ir gyvensime, kaip gyvenome iki šiol.
Ketvirtadienis, gegužės 1 diena (31 savaitė)
Vakar vakare prieš užmiegant Jūratė lediniu balsu pasakė: „Pakalbėkime apie pinigus“. Jos įsitikinimu, vaikas kainuos mažiausiai 300 eurų kas mėnesį. Iki jam gimstant reikės nupirkti lovytę, vežimėlį, drabužėlių. Tiesa, vežimukui užteks vienkartinės pašalpos. Nėštumo ir gimdymo pašalpos Jūratė gaus (už visus 4 mėnesius) apie 3000 eurų. Už šiuos pinigus esame suplanavę pasiremontuoti butą. Norisi ir geresnės skalbyklės. Tad šie pinigai jau paaukoti.
Kas mėnesį Jūratė gaus kažkokią motinystės pašalpą. Ką dėl pinigų atsakyti Jūratei? Teks pasispausti, suveržti diržus. Juk apie tai daug kartų kalbėjome, kai svajojome apie kūdikį. Bet dabar lemiamas laikas artėja, ir viskas, kas susiję su pragyvenimu, atrodo vis baisiau ir baisiau.
Turėsime daug ko atsisakyti bent iki tol, kol Jūratė po metų ar kitų vėl grįš į darbą. Sudie, kėgliai.
Penktadienis, gegužės 2 diena (31 savaitė)
Prie šios temos daugiau negrįžome, tačiau aš nepaliauju apie tai galvojęs. Guodžiuosi tik tuo, kad yra milijonai blogiau nei mes gyvenančių žmonių. Kaip nors išsiversime. Kalbėjome apie vardus. Nusprendėme, kad vardas turėtų prasidėti raide ,,r“. Abiem patiko Rokas. O iš kur gauti daugiau pinigų? Draugai vasarą važiuoja padirbėti į užsienį, bet juk nepaliksiu Jūratės su kūdikiu dėl kelių litų. Kai apie tai užsimenu, Jūratė net pašiurpsta. Ji pasiryžus visko atsisakyti, kad tik būčiau su ja namie.
Sekmadienis, gegužės 11 diena (32 savaitės)
Darosi vis sunkiau. Oras nuostabus, visi aplink pradėjo „dešrelių“ sezoną, o Jūratė visai apsunkusi ir nieko nenori girdėti apie iškylas. Kasdien jai parnešu vaizdajuosčių iš nuomos punkto. Jūratė gulinėja, žiūri filmus ir gliaudo kepintas saulėgrąžas. Keletą kartų per dieną išgirstu repliką, kad man lengva, o jai sunku. Dažnai užsisvajoja ir šypsosi. Nesuprasi, ką galvoja ir ką mato savo vizijose. Po penkių minučių, žiūrėk, jau verkia. Pavargau.
Pirmadienis, gegužės 12 diena (32 savaitės)
Perstačiau kambarį, Jūratė pakeitė užuolaidas. Pasiskolinome iš draugų lovytę. Tikriausiai tą patį padarysime ir su vežimėliu. Jūratė jau skaičiuoja dienas, likusias iki gimdymo – kas vakarą užbraukia kalendoriuje kryžiuką. Jau nebegali nusikarpyti kojų nagų, tad turime smagaus kikenimo, kai darau jai pedikiūrą. Kai einame į lauką, užsegu jai basutes. Moterys daug stipresnės nei vyrai – aš jau seniai būčiau pagimdęs…
Sekmadienis, gegužės 18 diena (33 savaitės)
Ilgai kalbėjome apie būsimą gyvenimą. Ačiū Dievui, Jūratė jaučia pergalingą pabaigą ir nesinervina. Išgėrėme šiek tiek vyno. Dieną susitariau, kad bendradarbis paskolins vežimėlį. Taigi vakarojome ir džiaugėmės, kad ne taip jau viskas blogai. Svarbu, kad visi būtume sveiki. Jūratė jau susiruošė vaiko kraitelį. Į ką bus panašus mūsų Rokutis?
Ketvirtadienis, gegužės 22 diena (33 savaitės)
Jūratė vos nepagimdė po apžiūros pas gydytoją. Kai grįžo namo jai pradėjo mausti strėnas, galvojome, kad prasidėjo sąrėmiai. Abu išsigandome. Jūratė visada sakydavo, kad gimdymo visai nebijo, nes sunkiausia vaiką auginti, o ne nešioti ar gimdyti. Tačiau mačiau, kaip ji išsigando. Gal dėl to, kad dar nepasiruošusi gimdymui – juk iki nustatyto termino daugiau nei 6 savaitės. Laimei, sąrėmiai praėjo. Bet gydytoja uždraudė mylėtis. Nieko stebinančio. Paskutiniu metu ir taip seksas būdavo retenybė. Dažniausiai nenorėdavo Jūratė, bet, prisipažinsiu, ir man būdavo baisu. Niekaip negaliu nuspręsti – dalyvauti gimdyme ar ne. Ir noriu, ir bijau. Ir Jūratė pati nežino, kaip jai labiau patiktų. Kai ateis ta diena, tada ir sutarsime.
Sekmadienis, birželio 8 diena (37 savaitės)
Mano gimtadienis. Tylus ir ramus. Užsuko Jūratės sesuo su vyru, užsisakėme į namus picą. Jūratė ne kaip jaučiasi, atrodo, kad vos pavelka kojas. Devintą valandą pakilo nuo stalo ir nuėjo miegoti.
Ir graudu, ir pikta.
Penktadienis, birželio 13 diena (38 savaitės)
Jūratė nemiegojo visą naktį – vaidenosi, kad prasidėjo gimdymas. Tačiau pavojus nebuvo tikras.
Darbo diena nuėjo šuniui ant uodegos – gal pasiimti mėnesį nemokamų atostogų?
Sekmadienis, birželio 26 diena (39 savaitės)
Dar negimė. Nors laukiam jau kiekvieną dieną, o ypač naktį. Per dieną po keliolika kartų tenka atrėminėti atakas telefonu. „Dar nepagimdė?“ „Atsiprašome, bet dar ne“. Jūratė net pavargo nuo skambučių ir kvailų klausimų. Kelinta diena telefonas namie išjungtas. Kai suskamba mobilusis, matome, kas skambina, tad Jūratė nusprendžia, kelti ragelį ar ne. Jūratė vis blogiau miega naktį, vartosi ir dūsauja. Per naktį keturis kartus ropščiasi į tualetą. Pirma nuo lovos nuleidžia kojas, tada suima rankomis pilvą ir lėtai stojasi. Ir aš nemiegu, klausausi jos krebždėjimo, glostau nugarą, plaukus. Vargšiukė.
Ketvirtadienis, birželio 26 diena (39 savaitės)
Pilnomis ašarų akimis Jūratė pasakė, kad ji visai nesilaukia. Ji tik labai, labai stora. Supratau, kad bijo. Kalbėjomės visą vakarą. Kai užsiminiau apie gimdymą, Jūratė greit išpyškino, kad gimdyti nebijo. Oi, kaip bijo…
Penktadienis, liepos 4 diena (40 savaičių)
Naktį nubėgo vandenys, prasidėjo sąrėmiai. Nuvažiavome į ligoninę. Po 6 valandų gimė Rokas. Pats nukirpau virkštelę. Nuostabus berniukas Rokas, nuostabi mergaitė Jūratė. Dabar aš namie, pasistatęs degtinės taurę, bet gerti visiškai nesinori, nesinori ir su niekuo kalbėti telefonu.
Dar bus laiko. Geriau gulėsiu atviromis akimis ir dar 100 kartų smulkiai viską prisiminsiu.
Tėtis Nerijus
„Mamos žurnalas“
