Tapimas tėvu – tai ne ta akimirka, kai gimsta kūdikis, o procesas, kuris prasideda dar iki vaisiaus užsimezgimo, porai planuojant nėštumą, ir tęsiasi visą gyvenimą. Tyrimai rodo – kuo anksčiau tėtis pradeda bendrauti su savo atžala, tuo stipresnis emocinis ryšys juos sieja visą gyvenimą.
Ar bus geras tėtis?
Smalsu, koks tėvelis bus jūsų vyras? Atkreipkite dėmesį į jo santykius su savo tėvu. Jei vyro šeimoje tėvas rūpestingas, ir jie bendrauja artimai, tikėtina, kad ir jis stengsis kurti panašų ryšį su savo vaikais: bus linkęs dalyvauti gimdyme, nevengs kūdikio priežiūros darbų, noriai žais. Tačiau tai nereiškia, kad su savo gimdytoju nesutariantis vyras bus prastas tėtis. Gali atsitikti ir taip, kad jis stengsis vaikams kompensuoti tai, ko pats negavo iš tėvo. Artimesni savo vaikams ir dažniau juos prižiūri tie tėčiai, kurie patenkinti santykiais su jų mama. Reikšmingas ir vyro amžius – vyresni tėčiai labiau linkę padėti žmonai prižiūrėti kūdikį nei vyrai, anksti tapę tėvais.
Tėčio vaidmuo nėštumo ir gimdymo metu
Bendravimas su netrukus pasaulį išvysiančiu kūdikiu, domėjimasis gimdymu bei kūdikio priežiūra – tai pirmieji žingsniai, kuriant stiprų tėčio–vaiko ryšį. Iki tol, kol vyras pajus pirmuosius mažylio judesius, moteris gali paskatinti jį kartu sekti vaisiaus vystymosi eigą. Suraskite informacijos apie vaisiaus raidos pokyčius kiekvieną nėštumo savaitę ir kartu aptarkite jo pasiekimus. Būsimasis tėtis galėtų pasikalbėti su pilvuku, nes jo gyventojas jau nėštumo metu girdi ne tik mamos, bet ir tėčio balsą. Ultragarso tyrimas – puiki galimybė susipažinti su dar negimusiu kūdikiu. Jei įmanoma, į ginekologo konsultacijas, pamokėles būsimiems tėveliams eikite kartu. Vyrai, kurie nuo pat nėštumo pradžios juo domisi, greičiau ir aktyviau imasi kūdikio priežiūros po gimdymo.
Domėjimasis nėštumu – tai ir emocinė parama moteriai. Ji jaučiasi saugi, kai suvokia, kad ir vyras ruošiasi reikšmingam gyvenimo įvykiui.
Pasidalinkite su sutuoktiniu tuo, kokius pokyčius jaučiate savo kūne, kokios emocijos jus apima, kokios baimės kamuoja. Paklauskite, dėl ko nerimauja jis. Nustebsite, bet ir vyrai patiria panašias nėštumo baimes, kaip ir jūs. Jie irgi jaudinasi, kad kūdikis gimtų sveikas, baiminasi pavėluoti į ligoninę, gimdymui prasidėjus, abejoja, ar yra pasiruošę tėvystei. Viena didžiausių vyriškų baimių – ar sugebės šeimą aprūpinti finansiškai.
Jei pora jau turi vaikų, užduotis vyrui – padėti juos paruošti permainoms šeimoje, kai atsiras naujagimis. Vyresniam vaikui netekti išskirtinės tėvų meilės – tikras išbandymas. Jau nėštumo metu tėtis galėtų jį sudominti kokia ypatinga veikla kartu: remonto darbais, vakarienės šeimai gaminimu, muzikos, dailės būreliu ar futbolu kieme. Nėštumo metu moteris dažniau jaučiasi pavargusi, o tik gimus kūdikiui, ji kur kas mažiau laiko skiria vyresnėliui, tad šiuo metu kuo daugiau dėmesio jam skirti turėtų tėtis.
Svarbus dalykas, kurį gali padaryti būsimas tėtis – mesti rūkyti. Mokslininkai įrodė, kad ne tik rūkanti būsima mamytė, bet ir rūkantis būsimas tėvelis kenkia savo besivystančiai atžalai.
Gimdymas jau kuris laikas yra ne tik moterų reikalas, nes vyrai vis dažniau jame dalyvauja. Vyro pagalba svarbi sąrėmių metu, jei jis padeda taisyklingai kvėpuoti, malšina skausmą, masažuodamas nugarą, palaiko morališkai, padeda bendrauti su medicinos personalu. Stūmimo etapu, cezario operacijos metu vyro vaidmuo mažiau reikšmingas. Nereikėtų manyti, kad antrosios pusės dalyvavimas gimdyme yra privalomas. Nebūtina kiekvienam vaidinti didvyrio, stovėti kojūgalyje viso gimdymo metu ir kirpti virkštelės. Svarbiau – moralinė parama ir tiesiog buvimas greta. O tai gali būti ir laikymas už rankos gimdant, ir kantrus laukimas už durų. Viena aišku – gimdymo metu namuose su draugais gerti alų į moters ir vaiko sveikatą, o ligoninėje pasirodyti tik trečią dieną – jau nebepateisinama!
Tėčio vaidmuo gimus kūdikiui
Įprasta situacija namuose: kūdikiui pravirkus, metusi darbus prie jo pribėga mama. Tėvelis sėdi šalia sutelkęs dėmesį į kompiuterį. Reikia pripažinti – vyrams vis dar trūksta iniciatyvos ir savarankiškumo prižiūrint kūdikius. Dabar tėčiai daugiau nei anksčiau jais rūpinasi, tačiau tradicinis vaidmenų pasidalijimas šeimoje išlikęs. Vyrai kur kas rečiau užsiima tokiomis veiklomis kaip sauskelnių keitimas, maudymas, maitinimas, migdymas, o daugiau žaidimais ir kūdikių laisvalaikiu. Vaiko priežiūros darbų gausa ir monotonija išvargina moteris. Jei tėtis su vaiku tik žaidžia, naudinga pasikeisti pareigomis ir mamoms perleisti šiek tiek žaidimų, o tėčiams – dalį priežiūros darbų. Kūdikio prieraišumui didelės įtakos turi suaugusiojo jautrumas jo poreikiams bei elgesiui, todėl priežiūros darbai – ne tik pagalba moteriai, bet ir būdas suartėti su savo atžala.
Paprastai mama greičiau ir adekvačiau reaguoja, kai mažylis pravirksta ar juokiasi, tad anksčiau užmezga artimą ryšį su juo.
Skatinant vyrą aktyviau dalyvauti kūdikio priežiūroje, svarbu suteikti jam galimybę pabūti dviese su vaiku. Išleiskite juos pasivaikščioti arba pati išeikite iš namų kelis kartus per savaitę. Maudymas, pasivaikščiojimas ar pusryčiai kartu – tegu kuri nors veikla tampa išskirtinai tėčio ir vaiko užsiėmimu – „tėčio laiku“! Rūpindamasis kūdikiu vyras turi galimybę tobulinti tėviškus įgūdžius, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir suartėti su vaiku.
Palikdama vaikelį prižiūrėti tėčiui, padrąsinkite ir patarkite jam, bet nepateikite griežtų nurodymu, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje.
Nepasitikėjimas ir kritika numuša iniciatyvą, tad leiskite vyrui daryti savas klaidas ir mokytis.
Mums įprastoješeimoje tėtis mažiau rūpinasi kūdikio poreikių tenkinimu, tačiau yra svarbus jo žaidimų draugas. Tėveliai žaidžia kitaip nei mamos.
Jie užsiima aktyvesniais fiziniais žaidimais: kilnoja, varto, net mėto kūdikius, užsiima imtynėmis su paūgėjusiais vaikais, žaidžia daugiau neįprastų, nestandartinių žaidimų. Tėčių žaidimuose mažiau kalbų ir pamokymų, daugiau fizinio kontakto. Mamos dažnai mano, kad vyras su vaiku žaidžia pernelyg grubiai ar per daug iš jo reikalauja, tačiau reikia atminti, kad buvimas su tėčiu patenkina kitokius vaiko poreikius. Mamytės linkusios su mažyliais bendrauti ramindamos, myluodamos, stengiasi apsaugoti juos nuo įvairių išorinių dirgiklių. Tėčiai kaip tik sukuria tokius dirgiklius, taip kūdikiams suteikdami platesnį jutimų spektrą. Žaidimai yra svarbūs kuriant artimus ir saugius tėčio–vaiko santykius, o jųįvairovė reikšminga kūdikių ir vaikų socialiniam bei pažintiniam vystymuisi. Nesijaudinkite, jei tėtis žaisdamas garsiau šūkteli ar aukštai iškelia kūdikį, nes tai jam – nauja patirtis ir naujos emocijos, kurių nepatirs su mama.
Tėčio įtaka vaiko intelektinei raidai bei socializacijai
Tėčio santykiai su vaiku gali lemti tai, kaip vaikui seksis mokykloje, kuriuos mokomuosius dalykus jis mėgs labiau, ar sieks aukštojo išsilavinimo.
Kuo daugiau tėtis užsiima kūdikio priežiūra, pažintine stimuliuojančia veikla – liečia, supa, kalbina, žaidžia bei spinduliuoja emocinę šilumą savo vaikui – tuo spartesnė intelektinė vaiko raida. Ypač tai pastebima berniukams. Jei tėtis aktyviai dalyvauja prižiūrint kūdikį, greičiau vystosi jo kalba, be to, mokykloje tokiems vaikams geriau sekasi matematika. Jei tėtis linkęs vertinti vaiko laimėjimus bei jį pagirti, tikėtina, kad šis sieks geresnio išsilavinimo. Vaikų ugdymo proceso metu itin svarbi tėvų tarpusavio santykių darna bei geras mikroklimatas šeimoje. Šilti vyro santykiai su žmona ypač stiprina intelektinį mergaičių vystymąsi.
Vaikai labai anksti pradeda lavinti įgūdžius, reikalingus bendravimui su kitais žmonėmis. Vieni kūdikiai visiems šypsosi, leidžiasi paimami ant rankų, kiti „paleidžia dūdas“, vos tik svetimam priartėjus. Nuo tėčio ir kūdikio santykių priklauso jo reakcija į nepažįstamus žmones ir keistas situacijas. Tėtis vaikui yra „kitas“, tai yra tas, kas ne mama. Jis tarsi ryšys su išoriniu, ne namų, pasauliu, kitais žmonėmis. Pastebėta, kad kūdikiai ir vaikai, kurie daug bendrauja su tėčiais, yra kur kas draugiškesni nepažįstamiesiems. Tėčio rūpinimasis kūdikiu, kartais prižiūrint jį pakaitomis su mama, padeda vaikui priprasti prie situacijos, kai vienas iš tėvų išeina. Toks vaikas mažiau bijos atsiskyrimo nuo gimdytojų, taigi lengviau pasiliks prižiūrimas močiutės ar kito žmogaus, greičiau pripras lankyti darželį.
Nesunku pastebėti, kaip skirtingai elgiasi vaikai žaidimų aikštelėje. Vieni stengiasi su visais sutarti, dalinasi kastuvėliais ar lėlėmis, aplink juos buriasi kiti mažyliai. Kiti – atvirkščiai – linkę atsiskirti, pyktis su kitais vaikais. Didelę įtaką tokiam elgesiui gali turėti tėčio ir vaiko santykiai kūdikystėje. Būdamas su tėčiu vaikas mokosi emocinio bendravimo: stebi jo veido išraišką, balso toną ir kitą neverbalinę informaciją, išmoksta suprasti emocijas ir tinkamai į jas reaguoti.
„Ar tėtis išties ruošiasi mesti mane žemėn arba suvalgyti, ar jis tik juokauja? Ar tėtis nusiteikęs pažaisti, ar jis pavargęs?“ Stebėdamas vaikas išmoksta išreikšti ir savo emocijas bei jas kontroliuoti, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Vaikai, kūdikystėje augę be tėčių, sunkiau susidraugauja ir prasčiau sutaria su bendraamžiais, dažniau turi elgesio problemų. Berniukas, kurį auginant tėtis nedalyvavo, gali būti drovus, nemokėti žaisti aktyvesnių žaidimų, nesugebėti varžytis ir apsiginti. Atminkite, kad svarbiau ne tai, kiek laiko tėtis praleidžia su savo vaiku, o tai, ar laikas leidžiamas kokybiškai! Bendravimas turi būti malonus abiem. Net ir į neigiamas vaiko emocijas, kai jis pavargsta, supyksta ar nuliūsta, tėtis turėtų reaguoti kantriai ir paguodžiamai. Būtent taip besielgiantys tėčiai užaugina vaikus, labiausiai mėgstamus bendraamžių ir turinčius daugiausiai draugų.
Justina Petraškevičienė
„Mamos žurnalas“
