Artėja Tėvo diena, arba tėtis, vertas milijono

tėtis

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Nuo tokios šilumos pražysta gėlės, uždainuoja širdys. Regis, dauguma mūsų skaitytojų gavo vyrus, vertus milijono. Skaitydami šias mažas išpažintis, rasite kažką artimo, o kažką ir svetimo. Bus puiki proga abiem su vyru pasišnekučiuoti apie savo šeimą ir įsitikinti, kad nėra taisyklių, geresnių už tas, kurias sukūrėte Jūs patys.

Lyg pirmykštis mamutų medžiotojas

Gimus Rokui mūsų namuose įsivyravo pirmykštė dvasia: aš kiauras dienas leidau su žindančiu kūdikiu ant rankų, o tėtis, lyg tas mamutų medžiotojas, kas rytą išeidavo į savo nesibaigiančius darbus, o vakarais vilkdavo namo pilnus krepšius maisto ir sauskelnių. Ar lyčių skirtumai gali kada išryškėti labiau, nei tada, kai gimsta kūdikis? Nuo didžiojo įvykio praėjus 7 mėnesiams, mes su sūnumi „dirbame“ namuose, o tėtis – kitapus namų sienų. Vakare, kai susirenkame visi trys, didžiausia vyro pagalba man, kad paima vaiką ir visą atsakomybę už jį. Tada atsipalaiduoju nuo nuolatinio budrumo, kuris labai išvargina. Pastebėjau, kad vyrui esant namie aš net į sūnaus verksmą reaguoju ramiau. Tiesa, ilgai negalėjau atsipalaiduoti palikus sūnų vyrui. Sūnaus verksmas, sklindantis iš už sienos, kuomet bandydavau ilsėtis virtuvėje palikusi jį su tėčiu, atrodydavo skaudesnis, nei man būnant šalia… Dabar tos įtampos pamažu atsikračiau, žinau, kad vyras puikiai susitvarkys.

Yra dalykų, dėl kurių su vyru negaliu nė konkuruoti – iškart praloščiau. Kai sūnus buvo mažesnis, tėtis jį migdydavo pasidėjęs ant krūtinės. Kiek sykių taip bandžiau – nieko nepavykdavo, sūnų tik supykindavau. Kitas tėčio ir sūnaus užsiėmimas… bučiavimasis. Tėtis turi juodą barzdą ir ilgus plaukus, gal todėl sūnus, vos tėčiui pasilenkus, apsikabina, peša plaukus ir bučiuoja, bučiuoja… Būdamas su tėčiu sūnus labiausiai juokiasi. Abu turi savo ,,bajerių”, kuriuos tik jie ir supranta, kažkokias ypatingas intonacijas, nuo kurių abu raitosi iš juoko.

Gabija

Vyras pasiuvo patalėlius

Dar pernai vasario mėnesį nešiojau savyje trapią gyvybę. Vyras sutvarkė seną brolio vaikų lovytę, pasiuvo patalėlius, vystyklėlius, padėjo susikrauti krepšį į gimdyklą ir kantriai laukė tos dienos, maldaudamas kūdikėlio gimti savaitgalį, kad nereikėtų eiti į darbą. Mūsų dukrytė gimė šeštadienį, kaip tėtukas ir prašė. Rūpintis mažyle tėtis pradėjo nuo pirmų valandų. Nebijojo perrengti, išskalbti drabužėlių. Tėčio pareiga tapo mažylę išmaudyti. Aš tik padėdavau nušluostyti ir sutvarkyti. Kai dukra naktimis pradėjo „streikuoti“, abu šokdavome pakaitomis. Mūsų tėtis žino, ką reiškia virti košeles, ruošti arbatėles.

Irma

Abu skaitėme „Nėščios moters vadovą“

Vos pastojusi pratinau vyrą prie minties, kad mūsų laukia didžiulės permainos. Nėštumo pradžioje blogai jaučiausi. Vyras, tai matydamas, stengėsi padėti, nudirbdavo kai kuriuos buities darbus. Kiek vėliau jis nupriko man knygą „Nėščios moters vadovas“. Iškilus neaiškumams, ją skaitydavome abu. Kraitelį irgi pirkome kartu. Nieko nesu nupirkusi be vyro. Dabar mūsų Domantui pusė metų. Stengiuosi, kad tėtis ir sūnus praleistų kuo daugiau laiko kartu. Domantukas krykščia iš pasitenkinimo, kai tėtis iškelia jį ir pasuka. Į vonią sūnelis eina tik su tėčiu. Manau, iš pat pradžių nereikia susikrauti visų rūpesčių ant savo pečių.

Daiva iš Klaipėdos

Vyrams reikia atgalinio ryšio…

Kai buvau nėščia, vyras pažadėjo, kad padės auginti kūdikį, bet kai gimė Benutis, net bijojo prie jo prisiliesti… Kad nesulaužytų ar ko ne taip nepadarytų. Pati keičiau sauskeknes, keldavausi naktimis, skalbiau. O kur dar valgio gaminimas, buto tvarkymas. Labai pavargdavau. Norėdama kur nors išeiti, prašydavau mamos pagalbos. Po gimdymo praėjus 3 mėnesiams, užsinorėjau veiklos. Susiradau mokinių ir mokiau juos anglų kalbos. Vyrui neliko nieko kito, kaip pasilikti su vaiku. Taip jis išmoko pakeisti sauskelnes, pamaitinti, užmigdyti. Taigi mano patarimas – nebijokite ir palikite kūdikį su tėčiu. Tegul dejuoja, kad nemokės, nesusitvarkys. Vaikui tikrai nieko neatsitiks, o vyrui bus puiki proga viską išmokti. Vyrams reikia iš vaiko atgalinio ryšio. Dabar Benui 6 mėnesiai, vyras vis daugiau laiko nori praleisti su sūnumi.

Benuko mama Laura

Tėtis – geriausias vaistas nuo pilvo dieglių

Kai nėštumo pabaigoje reikėjo skaičiuoti judesius, vieną rytą ilgai jų nepajutau. Vyrui grįžus, verkdama papasakojau, kaip nekantriai laukiau judesių. Kitą rytą vyras parnešė pirmą dovanėlę mažyliui – nuostabų meškiną. Vyras visiems giriasi, kad pirmas pamatė, jog gimė sūnus. Pirmais mėnesiais Dominyką kamavo pilvo diegliai. Tada tėtis jam būdavo pirmas pagalbininkas ir geriausias vaistas. Kai norėdavau pailsėti, paskaityti knygą ar išsiskalbti, tėtis su vaiku išeidavo į lauką. Dominykas nuo tėčio neatsitraukia – abu piešia, žaidžia, taiso sulūžusius žaisliukus. Kas vakarą kartu eina praustis, valytis dantis. Dažnai abu sėda į automobilį ir važiuoja prie upės šerti ančių.

Laima

Vyrui teko bambutės priežiūra

Daug žmonių stebisi, kad pasaulyje dar yra tokių šaunių vyrų, kaip mūsų tėtis. Kai laukiausi, jis manęs per daug nelepino (o taip norėjosi…), sakė – nėštumas ne liga. Maniau, gimus vaikui iš jo didelės pagalbos nesulauksiu. Klydau. Po gimdymo buvau labai išsekusi, dvi paras nepastovėjau ant kojų. Visą naujagmio priežiūrą perėmė mano vyras. Atnešdavo kūdikį man maitinti, nuplaudavo užpakaliuką. Namie jis pasirodė tikras šaunuolis: man pusryčiai, pietūs ir vakarienė į lovą, naktimis keldavosi tik jis, bambytės rūpesčiai teko irgi jam. Man likdavo tik parinkti drabužėlius. Kai po atostogų vyrui teko grįžti į darbą, aš nemokėjau nė sauskelnių užsegti.

Mama Jurga

Vyras skiria išeiginius sekmadienius

Pirmą mėnesį naktimis Robertas nemiegodavo, naktys būdavo siaubingos. Gyvename dviejų kambarių bute. Vieną naktį su kūdikiu būdavau aš (vyras miegodavo kitame kambaryje), o kitą – vyras. Kai būdavo „vyro naktis“, palikdavau nutraukto savo pieno. Iš pradžių bijojau patikėti kūdikį vyrui, vis atrodė, kad nesugebės tinkamai pasirūpinti. Kita vertus, supratau, kad jei neišsimiegosiu ir nepailsėsiu, dieną neturėsiu jėgų. Pasiskirstėme su vyru visus priežiūros darbus, pavyzdžiui, maudymas – mano sfera, vyrui teko skalbimas ir lyginimas. Kartą per mėnesį vyras ,,duoda” man laisvą sekmadienį, tą dieną važiuoju pas tėvus, draugus, apsipirkti. Savaitgaliais vyras išvažiuoja su vežimuku į lauką. Moterys, drąsiai prašykite vyro pagalbos ir būtinai priimkite jo siūlomą pagalbą.

Viktorija

Žaidžia abu mašinytėmis…

Retkarčiais palieku kūdikį vyrui, o pati einu apsipirkti. Susakau darbus ir išeinu. Kartą net skambino: „Ką daryti, verkia! Ir taip nešioju, ir anaip, vis tiek nepatinka“. Sakau: „Pietų metas, paguldyk, duok arbatytės, čiulptuką, supk ir dainuok lopšines“. Grįžusi iš parduotuvių namo radau abu taip skaniai miegančius…

Vyras gulasi į ligoninę. Diena, dvi, savaitė. Ilgisi vaiko, trokšta namo. Grįžo namo taip išsiilgęs, kad nė nekreipė dėmesio į gydytojų nurodymus „nekilnoti daugiau nei 2 kg“. Čiupo mažylį, liūliavo, džiaugėsi. Akių nenuleidžia vienas nuo kito, randu žaidžiančius abu ant grindų su mašinytėmis ar kaladėlėmis.

Mama Asta iš Panevėžio

Neatskiriami vyrukai

Vyras dalyvavo gimdyme. Kai mane vežė į palatą, jis pasakė: „Keista, aš tėtis“. Karolis ilgai nepripažino tėčio. Pirmą mėnesį tėtis pratinosi paimti sūnų ant rankų, bet po poros minučių atiduodavo. Mat labai pavargdavo, išprakaituodavo, tarsi laikytų ne 4 kg, o visus 50 kg sverianį Karolį. Vyras nusiminė: „Manęs nemyli ir nepripažįsta“. Tačiau tai buvo laikina. Nuo 3 mėnesių Karoliui padėjo rūpėti tėtis, ir juodu tapo neatskiriami vyrukai. Manęs prireikia tik vienu atveju – pamaitinti krūtimi. Tėtis jau planuoja, ko mažajam vyrui prireiks. Jau suplanuotos: 2 smėlio dėžės, 2 sūpynės, (po 1 vienetą pas kiekvienus senelius). Tėtis labai laukia, kol Karolis paaugs, juk tiek darbų jiedu turės nuveikti: garaže mašiną paremontuoti, prie senelio traktoriuko pasikrapštyti, o kur dar malonumas valyti vinis….

Karolio mama

Tėčiai neturi tik pieno

Sakoma, kad su motiniškumo jausmu gimstama, o tėviškumą reikia išugdyti. Jau sutikusi savo būsimą vyrą pradėjau tą jausmą ugdyti. Diskutuodavome apie vyro dalyvavimą gimdyme, apie tai, kiek norėtume auginti vaikų, apie buitį. Kai laukiausi, kartu lankėme nėščiųjų kursus, skaitėme literatūrą. Aišku, vyras dalyvavo gimdyme, nuo pat pirmų dienų ėmė dukrytę ant rankų, keitė sauskelnes. Pagrindinė tėčio pareiga (su dukrele jau praeityje, o sūneliu – dabartyje) – vakarinis masažas, mankšta ir maudynės didelėje vonioje. Tos minutės vertesnės už kelias valandas nešiojimo ant rankų, kai tėčio akys įsmeigtos į televizorių. Kartą per savaitę tėtis su dukra važiuoja į muzikos mokyklėlę ir ten kartu žaidžia, kai Austėjai teko kelias dienas pagulėti ligoninėje, su ja ten pasiliko tėtis (aš buvau su kūdikiu). Du maži vaikai – daug rūpesčių, bet daug ir džiaugsmo. Kaip nušvinta tėčio akys, kai dukrytė prisiglaudusi pasako: „Cia mano tetia. Tetia myliu“.

Austėjos ir Norberto mama

Vyras išgydė nuo depresijos

Grįžus po gimdymo namo man prasidėjo depresija. Nei iš šio nei iš to verkdavau, pykdavau ant vyro, neapleido mintis, kad nemokėsiu rūpintis vaikeliu. Ačiū rūpestingam vyrui, kuris mane guodė ir kartojo, kad man padės, ir viskas susitvarkys. Taip ir buvo. Daug ilsėjausi, vyras paduodavo mažiuką tik pamaitinti, o visus kitus darbus dirbo pats su nuoširdumu ir meile. Naktimis keldavosi, o aš miegodavau nieko negirdėdama, tik pamaitindavau jau man prie krūties pridėtą kūdikį. Metus buvau namie. Grįžęs iš darbo vyras mane skatindavo išeiti pas draugę, pasėdėti į kavinę ar pavaikštinėti po parduotuves. Kai pusės metų Dovyduką paguldė į ligoninę, naktimis prie jo miegodavome pakaitomis, kad vienas važiuotų namo pailsėti. Kitos mamos palatose vargdavo vienos, nes tėčiai ateidavo tik aplankyti. Dabar Dovydui 1,3 m., išėjau dirbti. Tėtis dirba kas trečią dieną, tad daug laiko praleidžia su Dovydu. Grįžusi iš darbo randu apverstus namus, bet tai niekis, nes sūnelis pasitinka mane linksmomis žibančiomis akutėmis. Vakarieniaujant vyraspasakoja, kad aplankė močiutę, buvo parke, šėlo namie, kokią išsivirė skanią košę, kiek ,,sysiukų” padarė ant puoduko. Liūdna, kad kiti vyrasi gėdijasi išeiti su vežimėliu į lauką, lieka nuošaly.

Dovydo mama Aušra

Po gimdymo nė karto netvarkiau kambarių

Žiūrėdama į savo vyrą dabar ir prisimindama, koks jis buvo iki man pastojant, matau du skirtingus žmones. Iki gimstant dukrytei jis buvo laisvę mėgstantis ir tik savo nuomonės paisantis vyras. Man pastojus, pasidarė rūpestingesnis, daugiau padėjo namų ruošoje. Kai po gimdymo teko ilgėliau pabūti ligoninėje, vyras kuo puikiausiai susitvarkė su namų buitimi. Grįžus iš gimdymo namų buvo sunkios savaitės, dukrelė buvo nerami, jei ne vyras, namai būtų buvę panašūs į karo lauką. Jis rūpinosi ne tik namų švara, bet ir kad šaldytuvas būtų pilnas. Kartais pajuntu galvojanti, kad po gimdymo aš nė karto netvarkiau kambarių. Pirmomis naktimis dukrelė dažniau prie lovytės matydavo ne mane, o tėtį. Ir ne todėl, kad aš neatsikeldavau, o todėl, kad tėtis būdavo greitesnis. Neseniai raginau važiuoti apsipirkti, bet vyras užprotestavo, nes dabar siaučia virusai, ir vaikas gali užsikrėsti. Po tokių argumentų pasijutau nejaukiai, nes juk aš, mama, turėčiau apie tai pirma pagalvoti.

Mama Esmeralda

3 mėnesių sūnų tėtis lepino ledais

Pasilikusi vakaroti su draugėmis, nerimauju ir skambinu namo – kaip sekasi mano vyrams? Pasirodo, kuo puikiausiai. Tiesa, mažylis norėjo valgyti, tad tėvelis draugiškai su juo pasidalino kepta dešrele ir makaronais (Simonui buvo 9 mėnesiai). Netenku žado, bet grįžusia namo pasitinka švytintys veidai.

Kol poilsiauju moteriškų drabužių parduotuvėje, pietų miego palikti vyrai nusprendžia su draugu važiuoti į statybinių medžiagų parduotuvę. Užuot poilsiavusi lovytėje – mažylis parduotuvių šurmulyje kabo nešynėje. Jaudinuosi, kad pervargs, bus piktas, bet mažasis grįžta ir išmiega dvigubai ilgiau, nei įprasta.

3 mėn. Simonas, iki tol maitintas tik mano pienu, pirmą kartą paragauja kitokio maisto. Spėkite, ko? Ledų! Nes saldumynus mėgstantis tėvelis nusprendžia sūnų palepinti. Pykstu, kad nesveika, nebenorės normalaus maisto, bet sūnus kuo puikiausiai pamėgsta daržovių, kruopų košes.

Pasnigo. Miesto parke nusidriekė slidžių vėžės. Kalbinu vyrą paslidinėti, o 8 mėnesių Simoną palikti seneliams. „O kodėl palikti?“– klausia vyras. Protestuoju: sušals, nusibos, o jei griūsi… Bet Simoniukui slidinėjimas labai patinka, jis krykščia ir čiauška, slidinėjame dvi valandas.

Mes, mamytės, rūpinamės, kad tik nesutriktų įprasta kūdikio dienotvarkė, pagal specialistų rekomendacijas sudarinėjame kūdikių meniu, vis galvojame, kad mūsų aukseliai dar tokie maži, o vyrai – tokie neatsakingi. Bet tėvelis, paliktas su kūdikiu vienas, pažvelgia į vaiką savo akimis. Ir nieko baisiaus neatsitinka.

Violeta iš Klaipėdos

Tėtis – sauskelnių ekspertas

Iki gimdymo buvome pasiskirstę darbais: vyrui teko sauskelnių tiekėjo ir migdytojo vaidmenys. Dabar jis geriausiai žino, kur pigiai galima įsigyti sauskelnių, kokios geriausiai tinka mažosios užpakaliukui. Keičia sauskelnes (patikėkite, tai daro virtuoziškai) savo sugalvotu būdu – ypatingai jas išlanksto, o paskui lieka tik užsegti, krašteliai priglunda lygiai, niekada neužspaudžia. Buvo laikotarpis (apie 2-4 mėnesį), kai Saulutė užmigdavo tik čiulpdama tėvelio dvigalvį žasto raumenį (bicepsą). Vyras tada jausdavosi pakylėtas. Kai Saulytė pradėjo valgyti košeles, Kęstučiui prisidėjo dar viena pareiga – valgydinti. Kai košeles duodu aš, Saulutė pradeda žaisti, o kai tėvelis – rimtis ir susikaupimas jos veidelyje, tik žandukai kruta. Negaliu praleisti ir pasimankštinimų. Jiedu tiesiog suokalbiškai repetuoja, kai aš nematau. Tik namai aidi nuo krykštavimų ir tėčio pagyrimų.

Ką aš pamatau atėjusi į repeticijų kambarį? Saulė kybo žemyn galva, o tėvelis laiko ją už vienos kojos. Saulė išsiriečia kaip kobra ir kybo ore, vos prilaikoma. Kur dar ,,laikrodėlis” (tėvelis siūbuoja Saulę už rankos ir kojos), nusileidimai nuo tėvelio nugaros kaip nuo kalniuko, šuoliai ant tėvelio krūtinės ir dar daug kitų numerių. Paskui abu sugriūna ant grindų ir kikena.Tada man labai gera šalia jų… Kaip man pavyko taip aktyviai įtraukti vyrą į dukrelės auginimą? Pirmas žodelis, kurį išmokiau Saulę – ,,tete”. Visada abi pasitinkame grįžtantį tėvelį. Stengiuosi pabrėžti, kokia Saulė panaši į tėtį, ne vien tik išvaizda, bet ir mimikomis, elgsena, net pirštuką čiulpia kaip mažas tėvelis (mačiau nuotraukoje). Ir būtinai duodu skaityti žurnalus apie vaikų auginimą.

Mama Aurelija

Bemigdydamas užmiega pats…

Žinau, kad daug jaunų šeimų gimus kūdikiui prašo senelių pagalbos. Kai paradui pradeda vadovauti močiutė, vyrui tarsi nebelieka vietos. Absurdiškai skamba draugių pasakojimai, kad vaikus maudydavo su mama, o vyrui nebelikdavo vietos mažame vonios kambaryje. Mes pirmą kartą išmaudėme Kotryną dviese, o dabar jos maudymas visiškai perėjo tėvelio žinion. Kol maitinau krūtimi (iki 6 mėn.), Kotryna užmigdavo man prie krūties. Dabar užmigdyti Kotryną tenka tėveliui. Ne visada pavyksta, nes Kotrynaryte keliasi 11-12 val., tad vakare ji ilgai nenori miego. O tėtis visą savaitę keliasi 7 val. Ne kartą teko aptikti tokį vaizdą: tėvelis miega, o Kotryna kuičiasi pataluose ir nė nesiruošia miegoti. Visus buities darbus draugiškai dalinamės, nebent… rodo krepšinį. Svečiai juokiasi, kad mes ir maitiname vaiką dviese: vienas laiko lėkštutę, o kitas maitina.

Lina

Gerai, kad būti geru tėčiu – geras tonas

Smagu, kad būti geru tėčiu tapo gero tono ženklu. Kai laukiausi, kartu su vyru lankėme „Motinystės mokyklą“ Šeimos medicinos centre, vaikščiojome į baseiną. Būdavo malonu, kai vyras kam nors telefonu džiugiai pranešdavo: „Mes laukiamės“. Tas daugiskaitos pirmasis asmuo kiek trikdė, bet leisdavo suprasti, kad vyras laukia mažylio taip pat, kaip ir aš. Kai gimus dukrytei prasidėjo masažų ir baseinų epopėja, aš eidavau su mažąja į masažą, o vyras plukdydavo baseine. Apimdavo pasididžiavimas, kai šalia mamyčių su mažyliais matydavau braidantį savo vyrą. Mažoji įprato užmigti įsikabinusi tėveliui į plaukus, tad vyrui geriau nei man sekasi ją užmigdyti. Nesijaudindama išleidžiu vyrą į parduotuvę, nes jis puikiausiai žino, kokias pirkti sauskelnes, košeles ir mišinėlius.

Mama Rasa

Vyrus išbalansuojame mes pačios

Visos besilaukdamos kūdikių girdi būsimų tėvelių pažadus rūpintis mažyliu, keltis naktį, skalbti. O kas atsitinka, kai gimsta naujas žmogelis? Dauguma mano draugių skundžiasi, kad pažadai taip ir liko pažadais… Kad mūsų vyrai visus rūpesčius sukrauna ant mūsų pečių, esame kaltos mes pačios. Ir aš vos nepadariau tos klaidos. Pirmus du mėnesius buvau pervargusi ir neišsimiegojusi. Ko gero, būta ir pogimdyvinės depresijos. Nejausdama pradėjau savo blogą nuotaiką lieti ant artimiausio žmogaus – savo vyro. Man vis atrodė, kad jis viską daro ne taip, negrabiai, kad kiekviename jo darbelyje reikia ką nors pataisyti. Vyras didvyriškai kentė mano nuotaikas ir kartojo – tai laikina, praeis. O aš burbėjau toliau: „Vėl sauskelnes ne taip užsegei“. Kol vieną vakarą…

Besitvarkydama virtuvėje išgirdau, kad prabudusi mažylė pradėjo zirzti. Vyras buvo namie, tad pas dukrą neskubėjau. Bet verksmas vis stiprėjo, ir teko eiti pažiūrėti. Vaizdas nustebino: tėvelis ramiai žiūrėjo televizorių, o vaikas rėkė. „Negi negirdi?“, – paklausiau vyro. O jis atsakė: „Girdžiu, bet juk vėl ne taip paimsiu“. Pasijutau, lyg šaltu vandeniu perlieta. Pasižiūrėjau naju žvilgsniu į savo brangiausiąjį. Matau, jis, kaip ir aš, toks pats pervargęs, nuo nemigos pajuodusiais paakiais. Pasijutau tokia kalta, kad įstengiau tik pasakyti „atsiprašau“ ir apsiverkiau. Dabar, kai noriu ko nors pamokyti, prikandu liežuvį. Tai kas, kad po vyro pagamintų pietų virtuvė atrodo kaip po pasaulinio karo, na ir kas, kad jis visai negręžia skalbinių, o palieka juos varvėti. Mamos, netrukdykime vyrams rūpintis buitimi ir neužmuškime jų entuziazmo savo priekabėmis.

Mama Aurimė

Ką tėčiai moka geriausiai (sprendžiant iš Jūsų laiškų):

Dūkti su vaiku, jį kilnoti, mėtyti, sūpuoti ir juokinti.

Maudyti. Mama gali įsikišti tik tada, kai reikia nušluostyti ir po maudynių sutvarkyti vonią.

Masažuoti ir mankštinti vaikutį.

Nuraminti verkiantį arba kenčiantį skausmą vaikutį.

Prasimanyti įdomios veiklos laisvalaikiu, pavyzdžiui, šerti prie upės antis.

Rasti pigių sauskelnių.

Auksinės mintys, kaip išsiauklėti auksinį vyrą:

Nuo pastojimo dienos pasakokite vyrui, kaip pasikeis gyvenimas vaikui gimus.

Įtraukite vyrą į laukimo procesą, kartu vartykite nėščiųjų knygas, eikite pirkti kraitelio, kartu eikite pas ginekologą.

Gimus vaikui neužsikraukite visų buities darbų ant savo pečių, paskui labai norėsite nusipurtyti vieną kitą darbelį, bet bus vėlu.

Konkrečiai pasiskirstykite darbus. Kam teks skalbimas, maudymas, kambarių valymas, lyginimas, kėlimasis naktimis.

Net jei vyras dejuoja, kad nemokės ir nesugebės susitvarkyti su kūdikiu, drąsiai juos palikite dviese valandai kitai. Bus proga pasitreniruoti.

Nuolatos pabrėžkite, koks vaikutis visu kuo panašus į tėtį.

Jūs nė neįsivaizduojate, kiek gali ir moka vyras. Nuo primų dienų jam patikėkite subtilius darbus, pavyzdžiui, sutvarkyti bambutę. Ir nekomentuokite visko, kaip kalėjimo prižiūrėtoja (ne taip paėmai, ne tą patepei).

Neišstumkite vyro iš mažo vinios kambarėlio, kai maudote vaiką. Gal saugiau, kai pirmas maudynes režisuoja močiutė, bet tada nebelieka vietos tėčiui…

Mielieji vyrai, didžiuokitės, kad esate taip mylimi. Jei čia neperskaitysite savo žmonos eilučių, padėkos žodžius išgirsite vakare iš pirmų lūpų. Ar tikėjotės geresnės dovanos Tėvo dieną?

„Mamos žurnalas“

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + devyni =

Kitos temos: