Jei jūsų tik ką gimęs mažylis čiulpia nykštį, nerimauti nevertėtų. Tai jo ištobulinto įpročio tęsinys. Bet vėliau budrumo prireiks. Pataria logopedė Kristina Murauskienė.
Nykštys ultragarso nuotraukoje
Dalis ką tik gimusių kūdikių pirštą pradeda čiulpti praėjus kelioms savaitėms nuo gimimo. Kitiems nykščio čiulpimas yra įpročio, ištobulinto dar prieš jiems gimstant, tęsinys. Visi esame matę ultragarso nuotraukų, kuriose vaisius laiko pirštą burnoje. Mamos pilvelyje augantys kūdikiai pradeda kišti pirštus į burną jau antrąjį trimestrą. Echoskopo aparatu galime stebėti, kaip nuo dešimties savaičių visiškai susiformavusios rankytės lengvai pasiekia burną ir vaisius iš tikrųjų čiulpia pirštus. Jei nerimaujate, kad kokie nors jūsų veiksmai nėštumo metu galėjo sukelti šį vaiko įprotį, būkite ramios – jūsų kaltės čia tikrai nėra. Rankų kišimas į burną yra natūralus vaisiaus raidos etapas, kai mažyčiai burnos raumenys mankštinasi ir ruošiasi dideliems mitybos pokyčiams po gimimo, – juk reikės maitintis žindant krūtį.
Pirmi mėnesiai – burną pasiekti nelengva
Nuo gimimo iki maždaug dviejų mėnesių naujagimiai mokosi pritraukti rankas prie burnos. Būnat mamos pilve tai buvo daug lengviau! Tėvai pastebi, kad pirmomis savaitėmis naujagimiai retai kelia pirštus iki burnos, nes yra gana įsitempę. Tačiau po kelių dienų ar savaičių raumenų įtampa mažėja. Kai kūdikį laikome sulenktoje padėtyje, jo rankos priartėja prie burnos. Pajutęs šią galimybę, kūdikis nudžiunga – juk čiulpimas ramina, be to, – tai buvo mielas ir įdomus užsiėmimas augant mamos pilve. Nudžiunga ir tėvai, nes mes visi mėgstame tylius ir patenkintus kūdikius. Tad naujagimio ar kūdikio pirštas burnoje tėvų netrikdo, o net atvirkščiai – tampa nesąmoningai skatinamu veiksmu.
Kūdikis praryja visatą
Sulaukę keturių mėnesių dauguma sveikų, išnešiotų kūdikių pradeda kišti į burną ne tik rankas, pirštus, bet ir daugybę kitų daiktų. Daiktų ir pirštų kišimas į burną yra natūralus būdas tyrinėti, integruotis ir suprasti pasaulį. Daiktai, kuriuos kūdikis gali paimti ir įsikišti į burną, turi būti saugūs ir švarūs – neturi būti aštrių kampų, daiktas turi būti gana didelis, kad kūdikis neprarytų ar neužspringtų.
Pažintis per burną tęsiasi visus pirmuosius gyvenimo metus. Šis elgesys yra viena iš kelių veiklų, kurios dominuoja kūdikio žaidimuose. Kadangi kūdikiai taip žaidžia ir mokosi, tai į burną jie kišasi visus aplink esančius daiktus – antklodes, barškučius, kramtomuosius žaislus, suaugusiųjų pirštus, o sulaukę penkių ar šešių mėnesių – net ir savo pėdų pirštus.
Kūdikystėje šio įpročio turime tikėtis bei laukti. Jei jo nėra, reikėtų apie tai pranešti šeimos gydytojui ar ankstyvosios reabilitacijos specialistams.
Mokslininkai įprotį giria
Ilgalaikis nykščio čiulpimas sukelia matomų pakitimų veide, tačiau mokslinėje literatūroje galima rasti ir teigiamų šio reiškinio vertinimų. Atlikti tyrimai rodo, kad kūdikiai/vaikai, kurie ilgai čiulpė nykštį, 33 procentais rečiau reaguoja į įprastus alergenus, susiformuoja imunitetą įvairioms bakterijoms – nes tiesiogine prasme jas „dėjo“ į burną.
Kaip elgiasi tėvai
Vis dėlto, kada reikia sunerimti dėl pirštų, ypač nykščio, čiulpimo? Dalis tėvų į šį įprotį nekreipia dėmesio – jie tiki, kad vaikas nustos čiulpti nykštį, kai tam bus pasiruošęs. Arba bijo susidurti su elgesio problemomis, kurios gali atsirasti, kai pradės drausti laikyti nykštį burnoje.
Kita dalis tėvų, vos tik kūdikiui pradėjus čiulpti pirštus, bando nuo šio įpročio atpratinti. Skubėti nėra prasmės, nes daugiau nei pusė 6–7 mėnesių kūdikių patys atpranta čiulpti pirštus.
Sunerimti reikėtų tada, kai piršto čiulpimas yra užsitęsęs, dažnas ir aktyvus. Pokyčiai, kuriuos vėliau pastebime vaiko veide, yra priklausomi nuo trijų veiksnių:
- Dažnumo – kiek kartų per dieną kūdikis/vaikas čiulpia nykštį.
- Trukmės – kiek laiko kūdikis/vaikas čiulpia kiekvieną kartą.
- Intensyvumo – pastangų, kurios susijusios su čiulpimu.
Šie trys veiksniai – dažnis, trukmė ir intensyvumas – padeda nustatyti, ar kūdikio/vaiko nykščio čiulpimas netrukdys vystytis dantims bei kaulinėms struktūroms (gomuriui).
Įprastas nykščio čiulpimas ne visada judina dantis ir kaulus. Pavyzdžiui, jei vaikas nykštį čiulpia tik kartais, tam tikrą laikotarpį, nelabai intensyviai, tikriausiai nebus jokių padarinių. Toks vaikas prieš miegą gali keletą minučių čiulpti nykštį, bet užmigęs gali leisti nykščiui išslysti iš burnos. Toks įprotis čiulpti nykštį būtų laikomas silpnu, lengvu ir nekeliančiu rūpesčių. Jei jūsų vaikas taip čiulpia nykštį, nereikia jaudintis.
Kita vertus, jei vaiko įprotis čiulpti nykštį yra dažnas ir intensyvus, atsiranda didesnė tikimybė, kad tai paveiks jo burnos struktūrą. Toks vaikas gali čiulpti nykštį daug kartų per dieną – žaisdamas, žiūrėdamas televizorių, važiuodamas automobilyje, valgydamas ir didžiąją dalį nakties. Tai gali turėti didesnį neigiamą poveikį dantims ir kaulams.
Nykštys ir kalba
Dažnas, intensyvus ir ilgai trunkantis nykščio čiulpimas vaikui gali būti žalingas, nes gali sutrikdyti dantų padėtį ir išsidėstymą. Vyresniame amžiuje čiulpiant nykštį spaudžiami dantys ir aplink juos esantys kaulai, todėl dantys gali išjudinti ir pakeisti kaulų formą ar net perstumti dantis į nepageidaujamas padėtis. Šios problemos pasireiškia ir garsų tarimo sutrikimais: vaikas kalba laikydamas liežuvį tarp dantų ar kalbant tyška seilės, nes yra atviras sukandimas.
Kai įprotis tampa išmoktu elgesiu
Užsitęsęs įprotis laikyti pirštą burnoje gali rodyti tam tikras vaiko nuotaikas ir emocijas. Piršto čiulpimo priežastys gali būti stresas, nerimas, nuovargis, alkis, nuobodulys ar baimė.
Kai kūdikis pradeda nykščio čiulpimą sieti su nusiraminimu ir komfortu, piršto čiulpimas pamažu tampa išmoktu elgesiu, kurį sunku nutraukti.
Dauguma vaikų nykštį nustoja čiulpti sulaukę 4 metų, tačiau esami pakitimai jau yra pastebimi ir ne specialistui. Nesvarbu, koks nykščio čiulpimo įprotis susiformavęs, reikia aiškintis priežastis, ieškoti pagalbos ir mėginti atpratinti.
