Kodėl vienoms moterims žindyti sekasi lengvai ir natūraliai, kitoms – tai lygtis su daugybe nežinomųjų? Ką reikėtų žinoti iš anksto ir kaip pasiruošti žindymo startui?
Konsultuoja Eglė Gurčinė, dula, žindymo konsultantė IBCLC
Pirmosios valandos po gimdymo
Dar būdamas įsčiose vaisius ruošiasi ir treniruojasi žįsti – jis vysto savo įgūdžius, kuriuos panaudos vėliau. Jis čiulpia nykštį, kitus savo pirštukus, ryja vaisiaus vandenis, o jų skonis ir kvapas labiausiai panašūs į mamos pieną. Tai pirmoji treniruotė, kurią paskui tobulins jau užgimęs.
Labai svarbus pirmasis kontaktas po gimdymo, kuriam skiriamos nepertraukiamos dvi valandos, kuomet nuogas vaikelis dedamas mamai ant krūtinės, apšluostomas, užklojamas kartu su mama, kad nesušaltų. Naujagimio termoreguliacija dar nėra iki galo išsivysčiusi, tai vaikelį šildo mamos kūnas, o mamą jis jau pažįsta pagal kvapą, širdies ritmą, todėl jis gali nurimti ir atsipalaiduoti. Tuo metu mama pasidalina savo kūno mikrobioma – apsėja gerosiomis bakterijomis. Ir tada įvyksta pirmoji magija – 9 žingsnelių kelionė, kurią kūdikėlis atlieka vadovaudamasis įgimtais refleksais krūties link.
Kokia ta 9 žingsnių kelionė
Pirmasis žingsnelis – suverkimas, kai naujagimis uždedamas ant nuogos mamos krūtinės ir pirmąkart įkvepia, plaučiai prisipildo oro ir pradeda kvėpuoti savarankiškai. Antras žingsnelis yra atsipalaidavimas. Tai antroji fazė, kuri eina po verksmo. Šilta mamos oda ir jos širdies plakimas vaikeliui jau atpažįstami, jis mamą pažįsta pagal kvapą ir gali atsipalaiduoti. Trečiasis žingsnelis yra prasibudinimas – naujagimis ima markstytis, sukioti galvytę, atlieka nedidelius judesius burna. Ketvirtas žingsnis – aktyvumo pasireiškimas, kai vaikelis daro intensyvesnius čiulpimo judesius burnyte, ieško krūties. Tada eina penktasis žingsnis – poilsis. Jėgų nėra daug, reikia vėl nurimti, atsipalaiduoti. Šeštas žingsnelis yra šliaužimas, jis įvyksta maždaug apie 35 minutę po gimdymo. Vaikelis ne tik pradeda ieškoti krūties, bet ir turi įgimtą šliaužimo refleksą, judindamas kojytes ir visą kūną bando siekti krūties ir spenelio. Naujagimio uoslė labai stipriai išvystyta, nors rega silpna, bet ne veltui laukelis apie spenelį nėštumo metu patamsėja, – tai tarsi taškas, prie kurio reikia prisisiurbti. Tai taškas, kurį naujagimis mato net ir silpnesne rega. Vaikelis susiranda, kur yra krūtis. Septintas žingsnelis – susipažinimas. Suradęs spenelį, tyrinėja, uosto, laižo, liečia rankytėmis. Aštuntas žingsnis – žindimas, kai vaikelis pagaliau apžioja, prisisiurbia ir savarankiškai pradeda žįsti. Tai įvyksta maždaug praėjus valandai po gimdymo. Devintas žingsnis – pažindęs atsipalaiduoja, nurimsta, dažniausiai ir užmiega.
Šios dvi valandos ne veltui laikomos svarbiausiomis, dar vadinamos auksinėmis, – ir mamai, ir kūdikiui Mes neturėtume skubinti, skatinti, kad vaikelis greičiau imtų žįsti. Naujagimis turi viską daryti savo tempu. Ir tik jei praėjus valandai po gimimo jokio susidomėjimo nerodo, pavargęs po gimdymo, bandome švelniai padėti – pristumti arčiau krūties, išspausti priešpienio lašą ir pavilioti.
Kodėl tai taip svarbu
Tos auksinės pora valandų labai svarbios, kad žindymo kelionė prasidėtų sklandžiai. Kai gimdymas sklandus, vaikelis iš karto būna su mama, nėra atskiriamas.
Kartais, kai gimdymas būna ilgas ir sunkus, buvo skatintas, naudoti nuskausminimo būdai ar atlikta cezario pjūvio operacija, naujagimiai gali būti mieguisti, vangūs. Jei nepavyko po gimdymo turėti šio „oda prie odos“ kontakto dėl jūsų ar naujagimio sveikatos, buvote atskirti, nesijaudinkite, tai tikrai nereiškia, kad jūsų žindymo kelionė pasibaigė net neprasidėjusi. Tokiu atveju svarbu, kad nuo pat pradžių mamos kūnas gautų stimuliacijos. Krūtys turi suprasti, kad kūdikėlis jau gimė, tad jam reikia maisto. Todėl patariama iš karto po gimdymo bandyti nusitraukti priešpienį.
Šiais sunkesniais atvejais mamos būna sutrikusios, informacijos iš šalies nelabai gauna, tad retai kuri nusitraukinėja per pirmąsias dvi valandas ar net pirmąsias paras, jei žindyti kol kas negali. Reikia žinoti, kad kuo greičiau pradedamos stimuliuoti krūtys, tuo greičiau sulauksime pieno. Pienas paprastai atsiranda 2–5 parą po gimdymo, bet vaikeliui juk reikia valgyti nuo pat pirmųjų valandų po gimimo, o priešpienis labai svarbus dėl daugybės naudingų medžiagų.
Jei nepavyko pažindyti per pirmąsias dvi valandas, idealu, jei mama nusitrauktų priešpienį ranka. Priešpienis yra tirštas, jo kiekis nedidelis, pirmą parą vienam kartui reikia tik apie 5–7 ml – arbatinio šaukštelio. Geriausia traukti į tą indą, iš kurio paskui pienukas ir bus sugirdomas: į plastikinę taurelę nuo vaistų, šaukštelį, švirkštą. Specialių priemonių vežtis iš namų nereikia, gimdymo namuose išvardintus reikmenis personalas tikrai duos. Kiekvienas priešpienio lašas yra svarbus, jis turi patekti į vaiko skranduką. Kol kas pientraukio naudoti nereikia, pienuką geriau traukti rankomis, nes priešpienio kiekis labai mažas, jis tiesiog dingtų ant pientraukio sienelių. Galima nebent pirmiausia nusitraukti rankomis, susirinkti brangius priešpienio lašelius, o tada naudoti pientraukį dėl papildomo stimuliavimo, kad pienas greičiau pradėtų gamintis.
Jei kūdikėlis kurį laiką buvo atskirtas nuo mamos, kai tik atsiranda galimybė susitikti, galima inicijuoti pirmąjį žindymą – išsirengus iki pusės nuogai, išrengus nuogai ir vaikelį (palikti tik su sauskelnėmis), kad įvyktų „oda prie odos“ kontaktas. Tada galima leisti vaikeliui pačiam paieškoti krūties ar bent pabūti prisiglaudus. Taip suaktyvinami visi mamos ir naujagimio kūno receptoriai, mamai lengviau skiriasi oksitocinas, laimės ir meilės hormonas, atsakingas už pieno sekreciją.
Prisilietimas prie mamos kūno daro stebuklus ir naujagimiams – vėliau, kai kūdikis neramus, jį galima prisiglausti prie nuogos krūtinės – vaikeliui tai padeda nurimti.
Pirmosios dienos po gimdymo
Nuo pirmų dienų kūdikėlis turėtų būti žindomas pagal jo poreikį, bet jei vaikutis neprabunda, žadiname bent kas 2–3 valandas dieną ir kas 3–4 valandas naktį. Jeigu vaikelis dėl sveikatos problemų yra atskirtas nuo mamos, vis tiek reikėtų tokiu pačiu reguliarumu nusitraukinėti priešpienį arba pieną, nedarant ilgų pertraukų. Tik nuolat mamos kūnui gaunant stimuliacijos, jis ima gaminti kūdikiui reikiamą kiekį pieno. Žinoma, kai kūdikis dėl sveikatos problemų yra atskirtas, mama jaudinasi, jai sunkiau išsiskiria priešpienis/pienas. Tokiu atveju tikrai naudinga papildomai pasitelkti pientraukį po to, kai pieną nusitrauksite rankomis, kad būtų daugiau stimuliacijos. Tiek, kiek pavyksta, nusitraukiate rankomis, o paskui papildomai naudojamas pientraukis. Vykstant į gimdymo namus pientraukio turėti nereikia, jei bus poreikis, jį galima įsigyti vėliau.
Mama turėtų daugiau sutelkti dėmesį į teisingą žindymo techniką – kaip vaikelį glausti prie krūties. Pirmomis paromis labai svarbus dažnis – kiek žindoma arba traukiama. Jeigu jau pientraukio prisireikia, nereikėtų pirkti pirmo pasitaikiusio. Pavyzdžiui su rankiniu pientraukiu nusitraukti pieną gana sudėtinga ir dėl to, kad pavargsta ranka, ir dėl to, kad vakuumas gana silpnas. Jei situacija sudėtingesnė, jei matome, kad pientraukio kurį laiką reikės, sunkiai sekasi nusitraukti rankomis, kad stimuliacijos reikia daugiau, – patarčiau iš karto ieškoti dvigubo pientraukio, kai abi krūtys stimuliuojamos vienu metu. Jei pasirinksite pientraukį, kuriam galima pritaikyti įvairių dydžių gaubtelius, stimuliacija bus labai efektyvi. Moterų speneliai nėra vienodo dydžio, todėl ir gaubteliai gaminami skirtingo dydžio. Išsirinkus reikiamo dydžio gaubtelius, galima išvengti spenelių skausmo nusitraukinėjant bei užtikrinti gerą pieno ištraukimą iš krūtų. Jeigu vis dėlto pientraukio prireiks, neskubėkite pirkti bet ko – geriau pasidomėti ir pasikonsultuoti, kuris duos geriausią efektą.
2–5 parą po gimdymo priešpienį pakeičia pienas. Jei gimdymas sunkesnis, po cezario pjūvio operacijos, vaikelis buvo atskirtas, galbūt pienas ateis 4–5 parą, o jei viskas buvo sklandu, jis gali ateiti jau antrąją parą po gimdymo.
Pieno gamyba pirmąjį mėnesį po gimdymo didėja intensyviausiai. Kiekvieną dieną vaiko skrandukas auga, jam reikia vis didesnės porcijos pieno, tad pieno gamyba vyksta paklausos–pasiūlos principu. Kuo daugiau mama žindo arba nusitraukia, tuo daugiau pieno gaminasi. Turėtų būti bent 8 kartai per parą.
Ar imti į gimdymo namus tepaliuką speneliams?
Kokią nors priemonę speneliams turėti reikėtų, ypač, jei moteris gimdo pirmą kartą. Patirties, kaip vaikelį teisingai priglausti, dar nėra, tad tikrai dažnai pasitaiko spenelių jautrumo ir dirglumo. Labiausiai rekomenduojamas tepalas su lanolinu.
Lanolinas yra natūrali vilnos medžiaga, tarsi vazelino konsistencijos, jis labai gerai drėkina odą. Galima iš pradžių išsispausti lašelį priešpienio ar pieno, užsitepti ant spenelio, leisti nudžiūti, o tada dar papildomai panaudoti lanolino. Jei speneliai nėra labai jautrūs, pirmosiomis dienomis galima tepalą naudoti tiesiog profilaktiškai, tepti 2–3 kartus per dieną, kad speneliai būtų sudrėkinti. Pažeisti speneliai – pati dažniausia žindymo problema, dėl kurios kreipiasi mamos į žindymo specialistus. Skausmas nėra normalu, jo kentėti nereikia. Jei maitinimas labai skausmingas, mamos stengiasi jo vengti, maitina rečiau, trumpiau, tai gali atsiliepti ir vaiko svorio augimui. Iš liaudiškų priemonių galbūt efektyviausios yra oro vonios. Žaizdelės, galinčios kvėpuoti, gyja greičiau, tik negalima laikyti jų sausai – dažnai plonu sluoksniu tepti tepalą su lanolinu.
Ar verta iš anksto pirkti antspenius?
Jokių plastikinių daiktų, kurie pateks į vaiko burnytę (čiulptuko, buteliuko, antspenių), pirmaisiais mėnesiais naudoti nėra rekomenduojama. Kad vaikas taisyklingai išmoktų žįsti, jis turi išsižioti plačiai, apimti kiek išeina daugiau rudojo laukelio, nes tik taip spenelis liks nepažeistas ir kūdikis gaus normalią srovę pieno. Net jei reikia sumaitinti nutrauktą priešpienį ar pieną, rekomenduojama tai daryti
iš saugių alternatyvų – švirkštuko, taurelės, šaukštelio.
Žindant su antspeniu, technika jau kitokia – kūdikis apžioja antspenį gana siaurai, dažniausiai tik galiuką, taip gali net labiau žaloti spenelius, gauti mažiau pieno. Mamos dažnai griebiasi anspenių – kaip pažeistų spenelių gydymo priemonės, bet iš tikrųjų tai mums signalizuoja apie prastą apžiojimą ar netinkamą žindymo padėtį. Tikėtina, kad sutvarkius šias problemas, apžiojimas pagilėtų, ir žaizdos pradėtų trauktis. Jei yra problema, raginčiau mamas nekentėti, o ieškoti pagalbos, kviesti žindymo konsultantę, kad kuo greičiau problema būtų išspręsta. Yra kantrių moterų, kurios net keletą mėnesių žindo per skausmą, nors pakaktų pakoreguoti žindymo techniką, ir viskas išsispręstų – žindymas taptų paprastas ir natūralus ritualas tiek mamai, tiek vaikeliui.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
