„Po kūdikio gimimo su vyru miegame atskiruose kambariuose, nes juk vaikutis naktį prabunda, nori krūties, vyras negali man niekuo padėti, tai geriau tegul išsimiega“, – taip sako ne viena jauna mama, maitinanti krūtimi. Įsitikinimas, kad žindymas – tik moterų reikalas, pasenęs. Konsultuoja „Pagalbos ranka“ žindymo konsultantė Danutė Butėnienė.
Lėtinio konjunktyvito požymiai ryškėja pamažu. Vaikas skundžiasi nemaloniais pojūčiais akytėse, todėl trina jas rankomis. Junginė patinsta ir parausta tik truputį, joje atsiranda mazgelių.
Grįžus su naujagimiu namo, moteris dažniausiai gali atsiremti į vienintelį artimą žmogų – savo vyrą. Gerai, jei vyras kartu su žmona lankė nėščiųjų paskaitas, „įsikirto“, kas per procesas yra žindymas, suprato, kad jo pagalba bus būtina. Tačiau dažniausiai būna taip, kaip su skęstančiaisiais – žindymas tampa pačių žindančių moterų reikalu.
Argumentas – vyras juk niekuo negali padėti žindyme, jam pienas nesigamina. Iš tikrųjų vyrų pagalba pirmomis savaitėmis yra būtina.
Vyrą mes labai gerai įsivaizduojame padedantį nėščiai žmonai apsiauti batus, lepinantį ją skanumynais. Įsivaizduojame dalyvaujantį gimdyme ir kerpantį virkštelę. Laikas susikurti trečią paveikslą – vyras dalyvauja žindyme.
Kaip vyrai dalyvauja žindyme
Krūtų problemos užklumpa beveik kiekvieną jauną mamą maždaug 4 parą po gimdymo, kai šeima jau būna grįžusi namo. Tuo metu nuo aktyvios priešpienio gamybos krūtys gali pasidaryti kietos ir skaudžios. Pirmomis dienomis moteriai gali būti sunku net pajudėti, keltis iš lovos. Tad pirmasis tėčio pagalbos žingsnis – kai reikia, iškelti naujagimį iš vežimuko ar lovytės ir paduoti mamai. Atrodo – na ir darbas, paduoti vaiką. Tačiau kai naktį prie naujagimio tenka keltis po kelis kartus, tokia vyro pagalba – nepakeičiama. Jei vyras išsiunčiamas miegoti į kitą kambarį, jis nebegali dalyvauti žindyme, tarsi atsiriboja nuo tokio svarbaus vaikučio auginimo proceso.
Krūties šildymas
Ne veltui vyrams dabar leidžiama visą mėnesį neiti į darbą po kūdikio gimimo. Tos atostogos – ne garaže krapštytis, o padėti žmonai gerai įsukti pieno ratą. Kai krūtys kietos ir skaudžios, jas būtina sušildyti ir suminkštinti. Čia vėl nepakeičiama vyro pagalba. Vyras šiltomis rankomis prieš maitinimą turėtų pamasažuoti žmonos krūtis. Deja, nei tarybiniais metais, nei dabar gimdymo namuose niekas tokio masažo nemokė ir nemoko… Kaip tai padaryti, geriausia išmokti nėščiųjų mokyklėlėse, – žindymo konsultantė Danutė Butėnienė per paskaitas vyrams pademonstruoja masažo techniką. Krūties šildymo procesas primena plastilino minkštinimą, kai prieš lipdant jį šildome delnuose. Su krūtimi reikia elgtis be galo švelniai, masažuoti ją ne spaudžiant, o trinant, tarsi vibruojant ir atiduodant šilumą. Spaudžiant, maigant galima sutraiškyti pieno liaukutes. Įsivaizduokite krūtį kaip uždarą pieno gamybos sistemą, jei sutraiškysite pieno liaukutę, įvyks tokia pati avarija, kaip sistemoje trūkus radiatoriui.
Pieno liaukutės „gyvenimas“
Pieno liaukutę žindymo pradžioje galime palyginti su niekada neišpūstu balionu. Iš pradžių sunku, bet kai balionėlį pučiame jau kelioliktą kartą, pučiasi lengvai ir sklandžiai. Iš pradžių labai svarbu, kad kietos, neištreniruotos pieno liaukutės nepersipildytų per daug. Kai liaukutė persipildo, jos išėjimo takelis užsidaro. Laukutė pilnėja toliau ir kaip per daug pripūstas balionas gali sprogti. Šias problemas gali išspręsti masažas, šiluma ir pieno nutraukimas.
Nėra atbulinių durelių pienui išeiti – jei liaukutė prisipildė, pienas niekur kitur nedings, jį būtina išstumti, išleisti lauk. Jei vaikutis neištraukia, krūtis pilna, sunki, skaudi, kieta, būtina atidaryti pienui dureles ir nutraukti perteklių.
Dar pieno gamybos procesą galima palyginti su automobilio pavaromis. Niekada jokia moteris nepradėjo žindyti iš karto 4 pavara. „Pieno mašinai“ reikia įsibėgėti nuo lėto greičio, pirmos pavaros.
Nėra didesnio malonumo
Ne kartą rašėme, kad bet koks diskomfortas, o juo labiau – skausmas ir žindymas – nesuderinami. Jei moteris sako, kad žindyti jai sunku, nemalonu, vadinasi, ji kažką daro ne taip, todėl ir negali patirti tikros žindymo palaimos.
Žinoma, pirmomis savaitėmis gali būti šiokių tokių nesklandumų, nemalonių pojūčių. Pavyzdžiui, pirmomis savaitėmis žindant moteris jaučia gimdos susitraukinėjimą, kuris gali būti ir gana skausmingas. Žindymo pradžioje naujagimis gali „nugraužti“ spenelius, bet tikrai ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad jį mama blogai prideda prie krūties.
Spenelis ir kūdikio gomurys yra idealiai pritaikyti vienas prie kito – spenelis dingsta gomuryje ir yra visiškai nedirginamas. Kad spenelis rastų savo vietą, kūdikis turi labai plačiai prasižioti ir apžioti taip, kad susidarytų savotiškas vakuumas. Jei kūdikis apžioja tik spenelį, čepsi, o ne ritmiškai, lėtai traukia, vadinasi, jis blogai apžiojo.
Didžiausia bėda, kai pakyla temperatūra, ir krūtis pradeda skaudėti, tada pieno liaukutės jau šaukia: „gelbėkite, mes pačios jau nebegalime, mums reikia pagalbos“. Jei nepadėsite masažais, nutraukinėjimu, užsidegusi liaukutė gali kapsuliuotis. Jei pakilo temperatūra, nebegalima krūties šildyti, į pagalbą turite pasitelkti šaltį. Jei naudojate ledą, nedėkite jo ant odos, o įsukite į rankšluostį. Šaltį ant karštos krūties reikėtų palaikyti 10-15 min.
Vasarą saugokite krūtis
Kai moteris žindo, jautriausia jos kūno vieta tampa krūtys. „Saugokite savo pieno fabriką. Jei vėjuotą dieną vyrui pirmiausia perpūs kaklą, tai žindančiai moteriai – krūtis. Taip gamtos duota“, – sako žindymo konsultantai. Krūtis reikia laikyti šiltai, negalima sušilus lakstyti į balkoną ar laiptinę. Krūtys nuo temperatūrų kaitos spazmuoja. Jei pajutote krūtų spazmus, vadinasi, jos siunčia signalus – saugok mus!
Vasarą žindančiai mamai galima ir maudytis, ir degintis, ir valgyti ledus. Tik negalima peršalti. Nes peršalus griebs ne sloga, o krūtų uždegimas…
Ar reikės pientraukio
Seniau pieną liepdavo nusitraukti po kiekvieno maitinimo. Tai nebuvo gera praktika, nes buvo stimuliuojamas pieno perteklius (žinome, kad kuo daugiau pieno ištraukiama, tuo daugiau pasigamina naujo). Tačiau dabar mestasi į kitą kraštutinumą – sakoma, kad nereikia pieno nutraukinėti. Tai ne visada tiesa. Nutraukinėti reikės, jei pieno daug, o vaikutis jo negali ištraukti.
Pagalvokite, jei pieno per dieną pasigamina 1000 ml, o kūdikis ištraukia tik pusę, kur turi dėtis dar pusė litro pieno? Jei po maitinimo krūtis pilna, sunki, reikia ją palengvinti ir pieno nutraukti. Nutraukimas tiesiog ištuština pieno indą, kad turėtų kur dėtis naujas šviežias pienukas. Juk nepilame naujo pieno ant seno…
Nusitraukinėjime svarbiausia yra mamos intuicija, nuovoka ir logika. Negalima krūtų sprogdinti nuo pieno pertekliaus, negalima ir jų gręžti, kad neliktų nė lašo. Jei po maitinimo krūtis minkšta, apie nusitraukinėjimą negali būti ir kalbos. Jei gręšite tuščia krūtį, skatinsite pieno perteklių.
Tėtis – žindymo vadybininkas
Ar vyras gali dalyvauti ir šiuose subtiliuose dalykuose? Žinoma, kad taip. Jei jis lankęs paskaitėles ar bent skaitęs straipsnių apie teisingą žindymo techniką, jis gali stebėti moters klaidas, patarti. Galima sakyti, kad žindymo procese dalyvauja keturiese: mama (kurios galvoje gimsta impulsai pieno gamybai), krūtys (kaip pieno indai), vaikutis (kaip pieno siurbliukas) ir vyras (kaip viso šio proceso vadybininkas).
Vyrai turi suprasti vieną labai svarbų dalyką – moteris po gimdymo kurį laiką yra išsiderinusi, pažeidžiama, sutrikusi. Jai reikia atlikti milžinišką dabą – įsukti sklandų pieno ratą, todėl jai neturi rūpėti, ar nupirkta duonos, ar išplauti indai. Ir čia svarbiausias pagalbininkas – vyras. Dauguma moterų pačios nepatiki vyrams buities darbų. Pavargusios, nemiegojusios, bet eina, valo, verda, lygina. Vyrais (bent jau mėnesį po gimdymo) privaloma pasitikėti. Kai pasitiki, jie paprastai viską visai neblogai padaro. Žindymo konsultantė Danutė Butėnienė paskaitą pabaigė tokiais žodžiais: „Moterys, palikite visus rūpesčius vyrams, galvokite tik apie vaikutį, ir pienas nepaliaus tekėti“.
„Mamos žurnalas“
