Lietuviai vyrai vejasi skandinavus ir vis drąsiau išeina vaiko priežiūros atostogų. Ar mūsų vyrai iš aštriadančių lietuvių tapo jaukiais pliušiniais meškiukais? Tikriausiai ne. Ekonominė situacija sukūrė tokias aplinkybes, kad vyrams išeiti vaiko priežiūros atostogų labiau apsimoka. Tačiau jei ši situacija kada ir pasikeis, ji bus daug ką apvertusi mūsų mąstyme.
NARCIZAS SU VAIKU NEBUS…
Pasakoja mama Ieva. Su vyru Gedu augina dukrytę.
Iki vaikelio gimimo, o ir dabar, dirbu vaikų darželyje raštinės vedėja.
Dirbu kabinete, tvarkau popierius. Kasdien aplankau lopšelio grupės vaikučius. Prieš Emos gimimą lankydavau mažiukus, nes labai norėjau vaikelio, o dabar taip tarsi kompensuoju dukrytės nebuvimą šalia visą dieną.
Vyrui išeiti į „dekretines“ patarė jo tėvai. Mes apsvarstėme šią galimybę ir nusprendėme, kad taip bus geriau mūsų šeimai šiuo sunkiu metu. Draugai, išgirdę šią netikėtą naujieną, reagavo visai normaliai.
Nebuvo jokių aikčiojimų ar pajuokos. Tiesiog, visi labai suprato ir palaikė mus. Dabar keli draugai net pavydi maniškiui, kad jis spėjo įšokti į šitą traukinį. Apsisprendimą dėl tėčio „dekretinių“ nulėmė finansai. Tiesiog paskaičiavome, jog tikrai finansiškai labiau apsimoka, kad su vaiku būtų tėtis. Jeigu į dekretą bučiau išėjusi aš, mūsų šeima būtų turėjusi maždaug 1000 Lt mažesnes pajamas. Manau, šiuo metu tai tikrai dideli pinigai. Buvo mintis, kad galbūt išsiversime kaip nors, labai norėjau būti su mergyte. Bet tuo pačiu metu pagalvojau ir apie tai, kad ir dukrytei bus geriau, kai tėveliai galės nupirkti skanesnio maistelio, gražesnių rūbelių.
Po gimdymo visoms gimdyvėms skiriamos 56 dienos „atsigauti“. Kadangi mano gimdymas buvo komplikuotas, man dar prisidėjo 2 savaitės.
Pirmąją mėnesį vyras taip pat pasinaudojo galimybe pasilikti namuose. Tai leidžia įstatymas. Taigi, pirmąjį mėnesį, kuris tikriausiai yra sunkiausias pirmąkart tapus tėvais, rūpesčiais dalinomės kartu. Po to vyras išėjo į darbą, o aš dar mėnesį laiko džiaugiausi su dukrele.
Vienai pasilikus iš pradžių buvo truputėlį sunku, nes mažylė buvo „rankinukas“, tai didesnę dienos dalį praleisdavo ant mano rankų. Dabar gailiuosi, kad nelabai tinkamai įvertinau tą nešiojimą, buvimą kartu. Dabar trūksta šito. Emą savo pienuku maitinau tik 1,5 mėnesio, tad problemų dėl žindymo nebuvo.
Pradžia, kai man reikėjo palikti vaikelį ir išeiti į darbą, buvo žiauriai sunki. Visą dieną darbe mintys sukdavosi tik apie namuose paliktą dukrytę, labai jos pasiilgdavau. Skambindavau kas valandą ir klausdavau, ką veikia mažylė, kalbindavau ją telefonu. Kadangi, vyras buvo namuose pirmąjį Emutės gyvenimo mėnesį, tai jokių treniruočių prieš pasiliekant vienam nebuvo. Mokėjo jis ir sauskelnes pakeisti, ir perrengti mažylę.
Vienas su vaiku vyras būna apie 8 valandas. Iki šiol darbe buvo tokios sąlygos, kurios leido man truputį anksčiau pabėgti namo. Taip pat stengiuosi ištrūkti į kokią įstaigą su popieriais, kad tik nors truputėlį anksčiau grįžčiau namo.
Vyras patarimo skambina tik tuo atveju, kai nežino, kaip aprengti vaiką einant į lauką. Kažkokių kuriozinių, labi juokingų atvejų kolkas nebuvo nutikę.
O šiaip jis labai dažnai skambina man darbo metu, norėdamas papasakoti, ką Emutė išmoko naujo arba kokių išdaigų prikrėtė. O jų dabar tikrai netrūksta.
Šiuo metu jam sunkiausia – Emutės maitinimas. Dukrytė labai judri, valgydama spurda, juda, nori „bėgti“. Dar sunku tai, jog reikia ištisai būti prie vaiko, nes mergytė, kaip jau sakiau, labai judri, ropoja, stojasi. Todėl reikia visąlaik ją stebėti, kad nesusitrenktų, neužsigautų.
Žinoma, kai grįžtu, būnu labai pasiilgusi dukrytės, noriu visą likusią dienos dalį praleisti su ja. Tačiau jei reikia susitvarkyti, kažką pasidaryti, vyras mielai pažiūri mergaitę. Ir to, kad man grįžus, vyras staiga išlėktų kur nors, nėra. Žinoma, jis išeina kartais pasibūti, pabendrauti su draugais.
Ryte, man išėjus, vyras ir mergytė dar miega apie porą valandų. Kai mergaitė atsikelia, tėtis įsikelia ją į lovą ir tada abu pažaidžia, kol ateina metas valgyti.
Pamaitina dukrytę ir stengiasi ištaikyti momentą, kai galėtų pats papusryčiauti. Toliau – vėl žaidimų laikas. Jei oras geras, vyras išeina su dukryte pasivaikščioti į lauką. Jei pasilieka namuose, tuomet apie vidurdienį mergytė miega pietų miego. O vyras papietauja, apsitvarko ir eina prigulti taip pat. Mergytė atsikelia žvalios nuotaikos, gerai nusiteikusi. Tuomet žaidžia, ropinėja.
Kartais vyras važiuoja su dukrele pas mano mamą, kuri gyvena nuosavame name, pabūti kieme. Arba apsilanko pas mane darbe. Taip ir praeina jų dienelė. Kaip vyras sako, diena tiesiog praskrenda. Grįžusi namo, nerandu apverstų namų. Žinoma, auginant mažą vaiką, sunku išlaikyti namuose idealią tvarką, tačiau mūsų kukliame bute velnias kojos tikrai nenusisuktų.
Mano nuomone, jei vyras yra stiprus, myli vaiką, jis tikrai gali susidoroti su šiomis pareigomis. Manau, kad kiekvienas „normalus“ vyras gali susitvarkyti su vaiku namuose. Vyras, kurį galima vadinti kompleksuotu ar narcizišku, su vaiku namie tikrai nebus. Nebus ir toks, kuriam labai reikalinga darbinė veikla. Mano manymu, tam, kad vyras pasiliktų namuose auginti vaiką, jam reikia labai didelės stiprybės. Visų pirma, susitaikyti su tuo, „susitarti“ su savimi. Vis dėlto, tai nėra įprasta mūsų visuomenėje.
Emutei jau 10 mėnesių. Nepastebiu, kad ji būtų labai prisirišusi prie tėčio ir jai reiktų tik jo. Kai pareinu namo, matau, kad dukrytė labai džiaugiasi, būna pasiilgusi, stipriai apsikabina ir „bučiuojasi“. Tuomet visą laiką mane seka savo mažomis akytėmis. Kai pamato, kad išeinu iš kambario, pradeda verkti. Pastebiu, kad man esant namuose, mažylė labiau bendrauja su manimi.
ARTIMIEJI GAILĖJO VYRO
Pasakoja mama Alma. Su vyru augina 2 sūnus.
Iki nėštumo dirbau vienoje įmonėje generaline direktore, bet jau išeinant nėštumo ir gimdymo atostogų žinojau, kad grįžti atgal nebebus galimybės.
Įmonė dukterinė, įkūrėme drauge su pagrindinės įmonės direktoriumi. Krizė palietė, ir veiklą teko sustabdyti. Mūsų tėtis dirbo Mažeikiuose, vienoje UAB darbų vadovu, kurie kaip rangovai darbus vykdydavo „Mažeikių naftoje”. Krizė atsiliepė ir jų įmonei, atlyginimai ėmė smarkiai vėluoti, teko sukti galvą, kaip gyventi toliau. Kadangi vyro atlyginimas buvo didesnis nei mano, tai greitai apsisprendėme, kad visgi į vaiko priežiūros atostogas išeis vyras.
Turėjau viltį, kad man, buhalterei, darbą susirasti bus kur kas lengviau nei vyrui, kuris yra statybų inžinierius, o šiuo metu statybos sektoriuje visiškas štilis.
Tik gimus mažyliui vyras iškart darbe parašė prašymą išleisti jį pirmojo mėnesio atostogų, kurios priklauso pagal įstatymą. Pasidžiaugęs savaitėlę mažiuku namuose pateko į ligoninę dėl uždelsto plaučių uždegimo. 10 dienų su ką tik gimusiu kūdikiu ant rankų skubėdavau pas jį į ligoninę, gamindavau maistą, nešdavau jam. Tokia mūsų nelengva pradžia – ne tik mokinukas namie, kūdikis ant rankų, bet dar ir vyras ligoninėje.
Kadangi įsidarbinau žurnaliste, tai turiu galimybę rašyti iš namų. Čia didžiulis pliusas, nes nereikia visai dienai išbėgti iš namų. Per dieną namuose nebūnu 2-4 val. Nėra tiek ir daug. Bet grįžusi namo rašau kambaryje būdama viena, vyras ir toliau užsiima mažuoju, prižiūri pamokas ruošiantį mokinuką.
Vyras viską atlieka puikiai ir iki galo, bet daugiausia jėgų atima košytės maitinimas bei sauskelnių keitimas. Vykintėlis labai judrus, nė sekundės nepabūna ramiai, net valgant jam reikia stebėti aplinką, pakalbinti žaislus, gėles, sienas ar lempą. Mes, mamos, žinome kaip sunku maitinti tokio amžiaus mažuosius, juk ir mums pačioms atliekant šį darbelį kliūva ne tik ant vaikučio nosytės, bet ir mums pačioms, o kur dar išpurkšta košė ant sienos. Mažylį sugeba pamaitinti ne tik tėtis, bet ir broliukas.
Mažylis alergiškas pieno baltymams bei laktozei kaip ir jo broliukas, tad maitinimą teko nutraukti jam sulaukus 3 mėnesių.
Pasirinkimas buvo arba man laikytis griežtos dietos, atsisakyti pieno gaminių, kviečių ir daugybės mano kasdienių maisto raciono produktų, arba pereiti prie mišinėlių. Visa šeima esame pieno gerbėjai, per parą išgeriame mažiausiai 3 litrus naminio pienuko, tad savęs be jo niekaip negalėjau įsivaizduoti. O ir dietų nesugebėčiau laikytis, man tai per sunki užduotis, visada juokiuosi, kad žinau apie dietą tik tiek, jog „Tic Tac“ turi tik 2 kalorijas.
Kai grįžtu namo, vyras niekada man vaiko neįbruka, toliau būna su juo, žaidžia, bendrauja. O ir būna ne tik su mažuoju, dėmesio reikia ir mūsų antrokėliui. Vyras man grįžus namo pasiūlo išeiti kartu į lauką su vaikais, o jei aš nenoriu, pasiima vežimėlį, susipakuoja į bagažinę ir išvažiuoja į parką pasivaikščioti. O parkas Plungėje labai gražus ir didelis, tikrai yra kur pavaikštinėti. Vyras labai mėgsta žvejoti, šiam pomėgiui jam nėra blogo oro – nesvarbu ar liūtys, ar vėtra už lango, važiuoja pamėtyti spiningą. Žuvies dažniausiai nesulaukiu, nes ją pagavęs paleidžia, tik nufotografuoja, kad parodytų man ir tuo pačiu kuria savo albumą apie pagautas žuvis.
Kadangi mano darbo laiko grafikas nėra griežtai apibrėžtas, savo dienotvarkę planuoju pati. Ryte keliuosi apie 7 val., gaminu pusryčius dičkiui, išleidžiu jį į mokyklą, apie 8 val. duodu mišinuko mažyliui ir pavalgiusį perkeliu pas tėtį į lovą pažaisti. Tada važiuoju į įmones, savivaldybę ar dar kažkur, apie ką reikia rašyti, fotografuoti. Košytes verdu pati, tai iš vakaro jau būna keletas rūšių išvirtų košių indeliuose, bereikia tik pašildyti.
Jei oras geras, vyrai keliauja į lauką pavaikštinėti iki pokaituko. Aš grįžusi namo gaminu pietus, po to sėdu rašyti. Jei tai dienai darbų nebeturiu, po pietų į lauką keliaujame visi, o jei aš negaliu, vėl išeina vieni vyrai. Jei oras nekoks, jie užsidaro kitame kambaryje ir žaidžia, kad man netrukdytų.
Ar vyras gali būti antra mama? Viskas priklauso tik nuo vyro. Jei jis šeimyniškas, nesibaido namų ūkio darbų, nėra darboholikas – tikrai gali būti antra mama. Tik mylintis, šeimos žmogus galės pakeisti mamą taip, kad jai nebūnant šalia, neskaudėtų širdies.
Atvirai pasakius, kai vyras išėjo tėvystės atostogų, dauguma buvo šokiruoti. Matyt tai senų laikų mąstymas, kad vaikus privalo prižiūrėti tik mamos.
Mano pačios tėveliams tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tėtis tik traukė pečiais ir „gailėjosi“ Mindaugo, kad tiesiog praras darbo kvalifikaciją, kad užsisėdės namuose. Vyro draugai taip pat buvo nustebę, matėme ir tylių šypsenėlių.
Bet tai mūsų šeimos bendras sprendimas, mes taip nusprendėme, taip ir padarėme. Šiuo metu dėl to labai džiaugiamės, nes tai bene stabiliausios šiuo metu gaunamos pajamos Lietuvoje. Ir labai daug draugų mums šiuo metu netgi pavydi, ne vieni jau pasakė, kad „ir kaip jūs nujautėte krizę, kaip supratote, kad būtent dabar reikia vaikučio“. Mes tik tyliai šypsomės, bet iš tikrųjų labai džiaugiamės.
Jei vyras savimi nepasitikintis, savimyla jis negali prisiimti tokios atsakomybės. Kol kas tikrai vyrauja nuomonė, kad jei jau vyras su vaiku, tai toks jis ir vyras. Man pasisekė. Dėl to, kad turiu namie vyrą, kuris gamina maistą, tvarko namus, skalbia rūbus, laisto gėles, prižiūri vaikus ir pan., galiu padėkoti tik anytai. Čia jos nuopelnas, kad vienturtis sūnus užaugo vyru, kuriam nesvetimi ir moteriški darbai, kuriam negėda juos dirbti. Tiesa, iš pradžių Mindaugas, bendraudamas su pažįstamais, nedrąsiai prasitardavo, kad šiuo metu nedirba, kad nėra darbų, vėluoja atlyginimai, todėl yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų. Manau, iš pradžių vyriška prigimtis buvo truputį paminta. Bet jau po keleto savaičių jis pakelta galva drąsiai sakydavo, kad dabar jis augina vaikus.
Turbūt turėtų būti man gėda, bet mano vyras yra tvarkingesnis už mane… Jam užkliūva net vienas puodukas paliktas kriauklėje… Paburbuliuoja, bet pats ir išplauna. Pasako, kad mato dulkių ant grindų, jei aš tą pačią minutę nesiimu plauti, po keletos minučių grindys jau bus išplautos. Aš likusi namie viena su vaikais sugebu kur kas daugiau apsiversti, nei palikusi vienus vyrus.
Šiuo atveju lenkiu galvą prieš jį. Kad ir kaip norėtųsi kažko kurioziško, bet prie vyro negaliu niekur prisikabinti, nežiūrint į sumaišytus kelnyčių priekį su nugarytės puse, išvirkščiai apvilktą kokį drabužėlį. Jam labai linksmas išradimas bodis (kitaip – smėlinukas), visada jį segdamas juokiasi, nes jam tas rūbelis – mergaitiškas. Bet pripažįsta, kad tai pats patogiausias apatinis rūbelis mažyliui.
Labai gaila, bet tenka tai pripažinti – vaikas tikrai labiau prisirišęs prie tėčio. Nors mane mato tik truputėlį rečiau, bet aš pastebiu kaip jis sureaguoja pamatęs tėtį, kaip ima krykštauti balsu. Be abejo, pavydžiu Mindaugui, bet tikiu, kad kai sūnelis bus kiek vyresnis, savo meilę paskirstys mums po lygiai. O, kad taip ir bus, tikiu visa širdimi. Būdamas 7,5 mėnesių Vykintas jau pasveikino pirmuoju žodžiu – TETE. Tai dar kartą įrodo, kad ir tėtis gali būti svarbus mažylio gyvenime. O man belieka sulaukti to nuostabaus žodelio MAMA.
Mindaugas:
Kadangi mūsų mažylis visiškai nereikalauja dėmesio, vienas pats puikiai moka save užimti, aš turiu tikrai nemažai laisvo laiko. Spėju ir namus sutvarkyti, ir valgyti pagaminti, ir prie kompiuterio pasėdėti. Vėl pradėjau bendrauti su klasiokais, užsiregistravau keletoje žvejų portalų. Esu žvejys maniakas, kaip sako Alma. Bet žvejoju ne todėl, kad norime valgyti žuvį, jos namie niekas nemėgstame.
Labai retai kada žuvį vežu namo, nebent tai būtų stintos žiemą. Dabar, kai jau mažiukas galės valgyti košytes su žuvele, dėl jo tikrai parvešiu. Juk net lyginti negalima šviežios, ką tik pagautos žuvies, su pirkta iš parduotuvės, kur net neaišku, kiek kartų ji buvo užšaldyta, atitirpdyta ir vėl užšaldyta.
Kol žmona laukėsi, paskaitinėdavau ir supermamų puslapius. Ten mamos bendraudavo, darydavo pilvinukių susitikimus, tai būdavo įdomu pasmalsauti – kas, kur ir kaip. Iš to laiko mielas širdžiai žodis „nėštukė“, kurį tik tada pirmą kartą išgirdau, nors jau žmona buvo nėštukė nebe pirmą kartą.
Ką gali tėčiai
Komentuoja psichologė Rima Breidokienė
Vienas iš svarbiausią kūdikio sveikos raidos veiksnių yra prieraišumo santykiai, kuriuos jis sukuria su savo tėvais – ar tie santykiai yra saugūs, ar ne. Kūdikis gali būti saugiai prisirišęs prie tėčio ir nesaugiai prie mamos, nepaisant to, kad būtent mama buvo pagrindinis kūdikį prižiūrintis asmuo. Čia svarbiausias dalykas yra ne tėvų lytis, o būtent jų gebėjimai jautriai reaguoti į kūdikio siunčiamus signalus – atpažinti, tinkamai suprasti ir interpretuoti bei atsakyti į kūdikio poreikius.
Kūdikio gebėjimas užmegzti ir palaikyti prieraišumo santykius yra biologinis ir apspręstas genetikos. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas sveikas kūdikis turi poreikį ir gebėjimus formuoti prieraišumo santykius.
Tai gali būti lengvai paaiškinama tuo, kad visi kūdikiai yra bejėgiai ir jų išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo jais besirūpinančių asmenų.
Prieraišumas yra svarbus dėl to, kad kūdikis galėtų išgyventi. Ir kūdikis, ir mama (ar kitas kūdikį prižiūrintis asmuo) yra įtraukti į abipusę sąveiką, kuri teikia pasitenkinimą ir malonumą.
Kiekviena emociškai ir fiziškai sveika motina jaučia pasitenkinimą žvelgdama į savo kūdikį, jį apkabindama, nešiodama, liesdama. Kūdikis į tai reaguoja tvirčiau įsikabindamas į mamą, priglausdamas, šypsodamasis, guguodamas. Įrodyta, kad maždaug antraisiais gyvenimo metais kūdikiai suformuoja prieraišumo ryšius ir su tėčiais (jei tėčiai nėra pagrindiniai vaiką prižiūrintys asmenys).
Šiuo metu dauguma praktikų ir mokslininkų neabejoja, kad tėčiai yra svarbios vaikų prieraišumo figūros. Ir dabartiniais laikais vis dažniau pasigirsta nuomonė, kad tėčiai ilgą laiką buvo nepelnytai pamiršti.
Vienas iš svarbiausių vaidmenų, kurį atlieka tėčiai – tarpininkavimas tarp vaiko ir išorinio pasaulio.
Tėčiai perduoda žinias ir patarimus, suteikia vaikui naują patyrimą būdami patikimais palydovais įvairių naujų patyrimų metu. Daugumoje visuomenių tėčiai padeda vaikams lavinti įvairius gebėjimus prisitaikant prie naujų kultūros elementų.
Žymus psichoanalitikas J. Bowlby teigė, kad tai, kaip individas ateityje gebės užmegzti prieraišumo ryšius, susijęs su dviem svarbiausiais dalykais:
kokį saugumo pagrindą tėvai suteikė vaikui
kiek tėvai paskatino vaiką tyrinėti pasaulį
Tad tėčiai iš tikrųjų gali vaidinti labai svarbų vaidmenį paskatindami vaiko tiriamąją prieraišumo pusę ir kartu suteikdami psichologinį saugumą bendrų žaidimų metu.
Tėvo vaidmuo šeimoje, jo atsakomybė ir dalyvavimas vaiko auklėjimo ir ugdymo procese per pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitė. Tačiau palyginus visai neseniai daugumoje Vakarų kultūrų daugiau moterys buvo atsakingos už vaikų priežiūrą ir sveikatą, tuo tarpu vyrų uždavinys buvo pasirūpinti šeimos materialine gerove. Tokiu būdu, natūraliai vyrai mažiau laiko praleisdavo su savo kūdikiais. Ir dauguma tyrimų gerai atspindėjo tai, jog kūdikio-tėčio sąveikoje dominuoja žaidimas. Tuo tarpu motinos-kūdikio sąveikoje vyrauja įvairios rutininės vaiko priežiūros veiklos (maitinimas, prausimas, migdymas ir kt.). Šiuo metu jau nieko nestebina, kai būtent tėtis, o ne mama išeina „tėvystės atostogų“, o tuo tarpu pati mama aktyviai dalyvauja darbo rinkoje.
Aš nesutikčiau su nuostata, kad vyras, išėjęs tėvystės atostogų, yra silpnas ar nevyriškas. Manau, sprendimą, kad vyras prižiūrės vaiką, o mama dirbs, priima abu šeimos nariai. Ir šiam sprendimui tikriausiai turi įtakos daugybė veiksnių, pvz., tėvų asmenybės ypatumai, susiklosčiusi šeimos finansinė situacija ir pan. Yra vyrų, kurie su malonumu sėdi namie ir prižiūri vaikus, bet yra ir tokių, kuriems tai atrodo kaip priverstinis ir gėdingas darbas. Tai yra labai susiję ne tik su paties tėvelio požiūriu, motyvacija ir asmenybės ypatumais, bet ir su visuomenės nuostatomis.
Vis dar labai giliai įsišaknijusi nuomonė, kad tik mamos sugebės tinkamai pasirūpinti kūdikiu, o tėčių atsakomybė – pasirūpinti šeimos gerove.
Jeigu tėtis iš tikrųjų tinkamai ir jautriai reaguoja į kūdikio poreikius, tai neturėtų sukelti neigiamo poveikio tolimesnei vaiko raidai. Yra daugybė dalykų, kurie gali apsunkinti mamos gebėjimus tinkamai pasirūpinti kūdikiu, pvz.,pogimdyminė depresija. Ankstyvoji motinos-kūdikio sąveika dažnai pasižymi tuo, kad mamos žindo kūdikius. Tačiau yra labai daug mamų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nemaitina kūdikių krūtimi.
Tai, ar nenukrenta tėvo autoritetas moters akyse, labai priklauso nuo pačių sutuoktinių tarpusavio sutarimo ir santuokos harmonijos. Aišku, gali būti įvairių situacijų, kai tėtis praranda darbą ir šeimą turi išlaikyti mama. Tuomet tikėtina, kad vyras gali jausti nepilnavertiškumo jausmą ir savigarbos sumažėjimą. Tačiau juk tai irgi priklauso nuo to, kokie yra santykiai šeimoje ir kiek tas pats vyras gauna palaikymo iš moterų. Juk mama, prižiūrinčios kūdikius, taip pat dažnai jaučiasi užsisėdėjusios namuose, neįdomios sau ir aplinkiniams, pervargusios.
Tai, kaip gerai jos jausis, priklauso nuo sutuoktinio palaikymo ir paramos. Mūsų pačių atliktas tyrimas taip pat gerai parodo, kad motinų emocinei savijautai nėštumo metu ir po gimdymo labai didelę reikšmę turi vyro ar partnerio palaikymas ir pačių sutuoktinių tarpusavio santykiai. O juk kai yra laiminga mama, laimingas ir kūdikis.
„Mamos žurnalas“
