Nėra ne vieno recepto, kaip tapti geru tėčiu. Kiekvienas tėtis kuria savo receptą“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doc. dr. Sigita Burvytė. Artėjant Tėvo dienai socialinių mokslų daktarė dalijasi įžvalgomis apie pozityviąją tėvystę.
Koks turėtų būti tikrasis tėčio ir vaiko santykis?
Tėvai – emociniai globėjai ir saugumo garantas. Jeigu pasyviu tėčiu save įvardijantis tėvas kasdien tuo pačiu metu grįžta namo ir bent trumpai rituališkai būna su savo vaiku, pastariesiems suteikia prieraišumo ir saugumo jausmą, tada atžalos jaučiasi ramūs ir gali užsiimti savarankišku pasaulio pažinimui.
Tėčio santykis su sūnumis ir dukromis skiriasi, bet tiek mergaitėms, tiek berniukams to vienodai reikia. Berniukai nori lygiuotis, konkuruoti ir perimti tėvo elgesio modelį (Edipo kompleksas), o mergaitės pirmiausia įsimyli savo tėčius (Elektros kompleksas). Vaikams augti kol kas nėra sugalvota nieko geriau už šeimą, kur tėtis ir mama yra vienas blokas, o vaikai – kitas blokas. Jie jaučia tėvų vienas kito palaikymą, paramą, pagarbą, kas vaikams suteikia saugumo jausmą.
Liūdni statistikos rezultatai skelbia, jog Lietuvoje skyrybų dažnis – vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Psichologai tikina, jog skyrybos – daugybinė netektis. Išsiskyręs žmogus praranda ne tik antrąją pusę, bet ir dažniausiai nutraukia ryšius su savo vaikais. Kaip tokioje situacijoje išlaikyti svarbią tėvo figūrą?
Žinoma, statistika nedžiuginanti, o ir skyrybos nėra lengvos nei sutuoktiniams, nei jų vaikams. Reikia įsidėmėti visiems, jog bet kurioje situacijoje svarbu tėčio rodoma pagarba savo vaikų motinai. Nesvarbu, kaip susiklostytų poros tarpusavio santykiai, būtina išlikti vaikų akyse geru herojumi ir nežeminti savo antrosios pusės. Tai labai sunku padaryti, kai jautiesi įskaudintas. Žinau, kad tai skamba kaip moralizavimas, nes praktiškai tai padaryti labai sunku. Tačiau turime dirbti su savimi tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ir stengtis neperduoti destruktyvaus santykio vaikams. Leiskime atžaloms susikurti tarpusavio santykius su kiekvienu iš tėvų. Tai padaryti yra didelis menas ir tam reikalingas gilus savęs pažinimas bei gebėjimas atpažinti savo jausmus, valdyti juos išreiškiant pozityviais veiksmais ir žodžiais.
Tai didelė dovana, kurią padovanojate savo vaikams visam gyvenimui. Tai sukuria vaikų raidai palankias aplinkos sąlygas, kuriose jis jaučiasi saugus. Vaikams reikalingas saugumo jausmas, kad jų raida būtų nesutrikdyta, ir tik tėvų harmoningi tarpusavio santykiai gali užtikrinti jų harmoningai raidai reikalingas ugdymosi sąlygas.
Daug metų atliekate tyrimus pozityvios tėvystės moksliniame lauke, dėstote Pozityvios tėvystės kursą būsimiems mokytojams VDU Švietimo akademijoje. Pirmiausia – kas yra pozityvi tėvystė? Ar, Jūsų nuomone, lengva tokiu tėvu tapti?
Visų pirma, pozityvioji tėvystė – tam tikra vaikų auginimo filosofija, kuri koncentruojasi į vaiko galimybių, stiprybių ir gebėjimų ugdymą, kad užaugęs jis gebėtų save realizuoti.
Nors pasyviu save įvardijantis tėvas didžiąją dalį laiko skiria darbui ir šeimai aprūpinti, tačiau skirdamas bent kiek laiko savo vaikams vis tiek, manoma, stengiasi padėti vaikų mamai ištikus sudėtingoms ugdymo situacijoms. Kita vertus, ir pačioms mamoms nereikia pamiršti vaiko tėvo vaidmens. Ji turi paklausti, kaip vyras jaučiasi atlikdamas tėvo vaidmenį, kokius ritualus nori kurti su savo vaiku, likusiais šeimos nariais.
Didžiausią klaidą sutuoktinis daro peikdamas savo žmoną dėl netinkamo vaikų auklėjimo. Seniai baigėsi laikai, kai motina viena galėjo realizuoti vaiko ugdymą. Tėvystės ir motinystės pareigos – užauginti žmogų, kuris būtų visapusiškas ir gebantis prisitaikyti bei jaustųsi laimingas gyvendamas visuomenėje, o tai galima padaryti turint žinių apie asmenybės raidą ir sudarant tinkamas asmenybės ugdymosi sąlygas skirtingais raidos etapais. Tėvystės žinios perduodamas iš kartos į kartą. Jeigu to negaunama savoje šeimoje, rengiantis šiam etapui atsiranda pagalbos poreikis. Todėl labai svarbu, kad pasirengimas tėvystei ir motinystei būtų ugdomas ne tik šeimoje bet ir kitose aplinkose.
Dažnas tėvas kreipiasi pagalbos į psichologus ar pozityvios tėvystės specialistus, kurie susitikimų metu padeda suprasti save, išspręsti vaiko ugdymo problemas. Jau nebėra gėda kreiptis pagalbos į specialistą ir prisipažinti: nesu geras tėtis. Mat ugdant vaiką sprendimų reikia ieškoti čia ir dabar, neatidėlioti vėlesniam laikui. Tik radus tinkamų sprendimų bus galima kalbėti apie sėkmingo ir laimingo vaiko užauginimą.
Susiję straipsniai
