„Dėl ko kaimas? Todėl, kad mieste nėra ką veikti, – kiek gali mėgautis tomis beprasmiškomis pramogomis? Sukūrę šeimą kiekvieną savaitgalį bėgdavome į gamtą, kol supratome, kad savo gyvenimą norime kurti kur nors toli nuo šurmulio. Mes išsikėlėme į kaimą beveik ant plyno lauko. Nusipirkome hektarą žemės.
Pasodinome sodą, išsikasėme tvenkinį – pamažu kūrėme savo rojų. Tai mūsų su vyru bendra kūryba, sodyboje auga apie 50 skirtingų rūšių medžių ir apie 100 skirtingų rūšių augalų, kai kurie jų net įrašyti į raudonąją knygą“, – pasakoja Neringa Rimkutė-Streikienė.
Šeima augina tris vaikus – dešimtmetį Ugnių, aštuonmetį Gelminą ir penkiametę Dijutą – kiek kitaip, nei daugelis mūsų esame įpratę.
Pasakoja Neringa.
Vaikai turi augti ne mieste
Dar nebuvome tėvai, kai pradėjome kalbėti, kad mūsų vaikai turėtų augti kaime. Gal tai buvo labiau mano idėja – aš kilusi iš kaimo, man ramus gyvenimo būdas pažįstamas. Vyras miestietis, bet neišsigando. Pagal specialybę jis aplinkosaugininkas, tad darbas šiaip ar taip susijęs su gamta. O aš Kaune dirbau administratore. Supratau, kad kaime tokio darbo nebedirbsiu, reikės imtis kažko naujo. Man tai tapo žolininkystė.
Kėlėmės į kaimą įkvėpti Vladimiro Megrė knygos „Skambantys kedrai“ – tai visa filosofija apie tai, kad šeima gali išgyventi iš vieno hektaro žemės ir grįžti prie savo šaknų, prie tokio gyvenimo būdo, kaip gyveno seneliai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai tiesa, – hektare užsiauginame visko, ko mūsų šeimai reikia. Netenka sukti galvos, kaip čia prasimaitinti.
Taigi nusipirkę hektarą žemės už 30 kilometrų nuo Kauno iš pradžių pasistatėme palapinę, kurioje ir gimė pirmasis mūsų vaikelis, vėliau patys kibome į namo statybas. Sodinome daržoves, nusipirkome ožką, ožį, avių porelę… Nuo tada mes parduotuvėje reti svečiai. Einame nebent druskos ar dar ko nors tokio, ko sodyboje nėra. O duoną kepa draugė, su kuria išmainau ją į vaistingąsias žoles. Mėsos mes nevalgome – iš pradžių vyras dar valgė, bet paskui įprato prie visai šeimai gaminamo vegetariško maisto. Vaikai žaliojoje mokykloje irgi valgo vegetarišką maistą.
Pieno produktų perkame iš kaimynės, kruopų ir miltų – iš malūno. Visos tradicinės daržovės: bulvės, morkos, ropės, kopūstai, burokėliai, žirniai, pupos užauga darže prie namų. Raugintų kopūstų nelabai mėgstame, bet žiemai prisiraugiame agurkų ir pomidorų. Aš mažai konservuoju ir uogienių neverdu, nes džiovinant uogas išlieka daugiau vitaminų. Grybai puikiai išdžiūsta krosnyje. Kai vaikai nori ko nors skanaus, užsimaišo tešlą ir išsikepa vaflinių širdučių blynų. Ant palangės auginu steviją – tokią saldžią žolę, kurios lapelis – tarsi šaukštelis cukraus. Pasmaguriauti namuose visada turime medaus ir bičių duonelės, džiovintų uogų, vaisių.
Miestą iškeitėme
Įkurtuvės savo rankomis
Gyvenimą kūrėme savo rankomis. Pirmus metus gyvenome palapinėje ir ruošėmės namo statybai – žievinome rąstus, klausinėjome žmonių ir skaitėme, kaip statyti namą. Iš tiesų pasistatyti namą nėra taip sunku, kaip įsivaizduojame. Žinoma, klaidų padarėme, bet kas jų nedaro? Jei būtume dirbę mieste ir taupę namui, tikriausiai iki šiol nebūtume sutaupę reikalingos sumos. Juokaujame, kad kaime mes jau užsidirbome savo milijoną.
Pamenu, kaip dengėme stogą. Reikėjo prisipjauti daugybę nendrių, visą mėnesį vyras pjovė, o aš rinkau į glėbius. Paskui pas meistrus pasimokė, kaip tomis nendrėmis dengti namą. Jei būtume pirkę gatavas žaliavas ir samdę meistrus, būtume turėję atiduoti keleto mėnesių atlyginimą. Ta patirtis – viską daryti savo rankomis – labai stipri. Supranti, kad viską gali išmokti ir padaryti pats, juk mūsų seneliai namus statė nebaigę jokių universitetų.
O kai viską sukuri savo rankomis, pats namas turi kitokią vertę. Įeini į vidų ir prisimeni, kaip grindis dėjome, kieme – kaip sodą sodinome. Namų erdvė tampa meilės erdve. Kad ir kokia pavargusi būčiau, vos įžengiu į savo namus, kažkas tarsi nuplauna visą nuovargį ir vėl esu pilna gyvybės energijos.
Iš ko kaime gyventi?
Kartais studijų draugai klausia, o ką mes tame kaime veikiame, kuo užsiimame. Kaime darbų sočiai, jame negali nieko neveikti. Statome, sodiname, ravime, auginame. Pragyvenimo išlaidos čia minimalios. Mes išleidžiame 5 eurus per mėnesį už elektrą, daugiau kainuoja automobilio kuras ir remontas. Maistą užsiauginame, drabužiai šiais laikais ne problema, mums draugai iš miesto priveža tiek, kad dar patys vežame į seniūniją atiduoti kitiems, kam reikia. Aš mėgstu iš lino sukneles pasisiūti pati – tokias, kokių parduotuvėje nerasi.
Mūsų šeimai pinigai nėra problema, kadangi esame minimalistai. Žinoma, jei ko reikia, tarkime, skalbimo mašinos, nuvažiuojame ir nusiperkame. Arba užsinorime pakeliauti – susitaupome ir keliaujame. Bet kasdien vaikščioti po akropolius tikrai ne mums…
Alternatyvi mokykla
Kai atėjo laikas pagalvoti, kokią mokyklą lankys mūsų vaikai, žinojome, kad tradicinės mokyklos nenorime. Buvau viena gamtos mokyklos įkūrėjų – už 7 kilometrų nuo mūsų vienkiemio su bendraminčiais įkūrėme Kardokų gamtos mokyklą.
Tėvai ir mokytojai esame viena komanda, kuri panašiomis vertybėmis ugdo vaikus. Renovuotame sename pastate įsikūrusi mokykla gyvuoja jau trečius metus, atsirado ir lauko darželis (teko pastatyti apvalų molio namuką). Iš viso šią ugdymo įstaigą lanko apie 40 vaikų. Keletas vaikų kasdien atvažiuoja iš Marijampolės, negąsdina net 40 kilometrų atstumas, būrelis vaikų atvyksta iš Kauno. Šią mokyklą renkasi šeimos, kurios nori, kad vaikai augtų arčiau gamtos, kad mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš praktikos.
Man baisiausia, kad tradicinėje mokykloje net pradinukai, paklausti, ar nori eiti į mokyklą, atsako, kad nenori. Kaip žiauru vaiką 12 metų versti eiti ten, kur jis nenori, jam negera! Pažįstu daug šeimų, kurios matydamos, kad vaikas nebenori eiti į mokyklą, kad dingo vaiko smalsumas, renkasi mokyti namie. Gal tai irgi išeitis. Aš pirmagimį vienerius metus irgi mokiau pati. Individualiai mokomas vaikas eina į priekį labai greitai.
Iš miestoO dabar mokykloje esame kaip didelė šeima, kiekvieną vaiką pažįstame nuo mažumės, žinome jo polinkius, pomėgius, galime pritaikyti užduotis. Viską, ko išmokome teoriškai, iš karto einame patikrinti gamtoje. Nors dirbame pagal tuos pačius vadovėlius, kaip ir kitos Lietuvos mokyklos, mokymo būdai skiriasi.
Man labai įdomu dirbti su vaikais, vyksta nuolatinė kūryba, nuolat ieškai to, kas vaikams būtų aktualu. Mūsų mokykloje nėra kompiuterių. Gal kai kurios šeimos namie ir turi, bet tėvai sąmoningai nebruka išmaniųjų prietaisų į rankas, kad nesustabdytų vaikų kūrybiškumo. Vaikai iš prigimties labai kūrybiški, bet jei įninka į ekranus, plika akimi gali pamatyti, kad vaikas nebe toks. Kai atsiranda priklausomybė nuo kompiuterio, visa kita pasidaro nebeįdomu. Reikia išlaukti brandos, kad vaikas būtų psichologiškai pasirengęs naudotis naujosiomis technologijomis.
Kokie pliusai kaime vaikams
Mes namie neturime televizoriaus ir kompiuterio, vaikai skaito knygas, yra nuolatiniai bibliotekos lankytojai. Juos domina ne tik grožinės knygutės, bet ir pasaulio pažinimas, globalesni dalykai. O savaitgalis smagus tuo, kad tvarkome namus, atliekame pirties ritualą, galime eiti į mišką uogauti ar grybauti. Norisi ramaus pasibuvimo ir laiko vienas kitam, o ne kažkur važiuoti, bėgti. Kartais kartu dirbame kokį nors ūkio darbą, nuimame derlių. Vaikai neturi tiek valios, kad darbą dirbtų ilgą laiką, bet mato mūsų pavyzdį, mokosi.
O vienas svarbiausių dalykų – kad jie auga visiškai sveiki, neragavę vaistų, pasigydome vaistažolėmis. Pas gydytojus nuvažiuojame nebent tada, kai reikia pažymos prieš mokyklą. Visų trijų labai geras imunitetas – gyvenant gamtoje ir pagal gamtos ritmą, tai natūralu.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 29 dieną.
