Ar mums reikia tiek daug drabužių? Atsako mama-drabužių kūrėja Olesė Kekienė:

Olesė

Esu begalinė estetikos ir mados mylėtoja

Kalbant apie ekologiją, labai daug kritikos sulaukia greitoji mada. Ar mums reikia tiek daug drabužių? Į šį klausimą atsakys mama-drabužių kūrėja Olesė Kekienė.

Olesė apie save ir… „Mamos žurnalą֧“

Esu dviejų dukryčių mama. Ani dabar 11 metų, o Milai – 9. Labai įdomu rašyti jums, kai dukros jau paaugusios, nes nuo pat pirmų jų augimo dienų ramias valandas gerdama arbatą visuomet praleisdavau su jūsų žurnalu.

Iki dukryčių gimimo intensyviai dirbau mados sferoje. Ir iki šiol esu įvaizdžio dizainerė, atsakingo mados prekės ženklo OW STUDIOS ambasadorė ir bendrakūrėja, performatyvaus dizaino atstovė. Gimus dukrytėms, buvau atsidavusi jų auginimui, tačiau padedant artimiesiems, o ypač mano močiutės dėka, galėjau tęsti mokslus ir tobulintis. Lydima remiančios ir mylinčios aplinkos galiu būti atsidavusi mama ir kūrėja.

Ar palaikote tendenciją kuo mažiau pirkti daiktų, drabužių, batų?

Esu begalinė estetikos ir mados mylėtoja. Grožis, menas, kūryba ir estetika yra didžioji mano gyvenimo dalis. Estetika ir grožis be reikalo gėdinami ir menkinami. Per grožį, mano supratimu, mes atrandame ir kuriame ryšius. Tai didelė ir mano auklėjimo dalis – pakylėti ir kurti, tauriai ir oriai, harmoningai, kartu žaismingai ir intuityviai, leidžiant išsiskleisti prigimtiniam kūrybiškumui.

Niekada nebuvau vartotoja, kuri vartoja bet ką, nė nesusimąstydama. Tačiau gražiems dalykams abejinga negalėjau likti. Su branda mokausi gėlėmis grožėtis jų nenuskindama. Tai stipriai koreliuoja ir su grožiu, kurį liudiju kitose moteryse, aplinkoje, mene, – jo nebesisavinu, nekeičiu, tiesiog liudiju. Jei reikia, tik kuriu palaikančią terpę tam grožiui tapti drąsiam, saugiam ir reikštis – savo dukrytėms ar kitoms moterims su kuriomis dirbu. Išgyvenant tai, – ekologiškumas, pusiausvyros palaikymas, tvarumas ateina savaime.

Tvarus požiūris nereiškia savęs ribojimo, tai labai sąmoninga atranka, kai tave supa tik reikalingi ir nuostabiai sukurti vertingi daiktai, kurių gamyba nepažeidė niekieno interesų ar gamtos ir žmogaus pusiausvyros. Investuoju tik į kūrinius, kurie išlaiko vertę ilgai.

Olesė

Ani dabar 11 metų, o Milai – 9

Jums pažįstamas emocinis apsipirkinėjimas?

Kol nesi sąmoningas, visi pirkiniai skirti patenkinti emocinį alkį, nutildyti šauksmą, kurį puikiai girdi ir žinai. Pilni prekybos centrai žmonių, kurie išalkę tikrų ryšių su savimi ir kitais, o tuštuma pildoma trumpalaikiais pirkiniais.

Visi mano pirkiniai, kurie nupirkti neapgalvotai, būdavo tuomet, kai pamesdavau save kasdienybės darbų ir užduočių sraute, kai pavargdavau ir ieškodavau, kaip nuraminti ūžiančias mintis. Saviplaka ir kaltė – didelė moterų kasdienybės dalis. Esu išgyvenus ir ją. Tai ne išeitis, problema tik gilėja, kai nereikalingų daiktų pilni namai, spinta, rankinė, – o pojūtis ir būsena, kurią slopinant visa tai darei, yra čia pat, niekur nedingusi, tik užtilusi akimirkai.

Nemanau, kad reikia save kaltinti ir pykti, kad taip buvo. Nereikia pykti ir kaltinti tų, kurie elgiasi taip dabar, – kiekvienam savos patirtys, ir būtent tokių, kokias žmogus pasirenka, jam reikia. Negalima iš žmogaus pavogti jo paties patirčių. Negali pykti už neišmanymą. Vienintelis dalykas, ką gali daryti, – tai įkūnyti viską savo pavyzdžiu, savo keliu. Aš nesu pasiekusi kalno viršūnės šioje kelionėje, esu kelyje kaip ir visi – judu ir mokausi, kasdien po mažą žingsniuką sąmoningesnio gyvenimo link.

Kaip jus veikia informacijas, kad greitoji mada yra didelė planetos tarša plačiąja prasme?

Tekstilės pramonė yra viena iš kelių labiausiai teršiančių pramonės šakų. Man, kaip kūrėjai, tai jautri tema. Kurį laiką, kol nerandi savo vaidmens, sunku būti terpėje, kuri atsakinga už pražūtingą kiekį niekam nereikalingų daiktų, kurie tampa sąvartynų dalimi. Per metus pasaulyje vienam žmogui tenka 27–31 kg tekstilės pirkinių, iš kurių pusė išmetami nenešioti. Pusė pagamintų gaminių naikinami, išmetami į sąvartynus dėl to, kad tinkamu laiku nepasiekė vartotojo (trumpalaikių mados tendencijų produktai). Jeigu visa mados industrija nustotų gaminti produkciją, visos žemės gyventojams užtektų aprangos dešimčiai metų. Mados industrija ir žemdirbystė sunaudoja daugiausiai vandens resursų, o jo jau 2030 metais trūks net 45 proc. gyventojų.

Olesė

Savo vaikų rūbus Olesė visuomet dovanoja ir išdalina

Tai bauginantys skaičiai, tačiau nereikia įsitraukti į bauginimus ir gąsdinimus – svarbu, ką gali padaryti šiandien. Tu. Savo kasdienybėje, veiksmais, požiūriu.

Darbas dizaino srityje išmokė kritiškai mąstyti ir pamatyti galimybes vietoje problemos. Reikia peržiūrėti mažus kasdienius procesus ir atrasti, kaip galima juos optimizuoti, – tai ne tik bus svaru ekonomiškai, bet ir sutaupys laiko, kurį galima skirti savo mylimiesiems. Pavyzdžiui, ar tikrai reikia tiek dažnai skalbti, ar reikia skalbti visą gaminį, o gal tik jo dalį, jei susitepė? Daugumą drabužių galima vėdinti.

Jei pirksime geros kokybės gaminius iš kokybiškų audinių, juos mažiau teks lyginti (geros kokybės kai kurių pluoštų audiniai išsiskalbia ir išsitiesina per naktį). Jei gaminys yra ilgalaikio, tęstinio, per daug akies nestimuliuojančio dizaino daiktas, tai jis ilgiau išlieka spintoje, gali būti ilgiau nešiojamas.

Ar ta „nusinulinimo“ banga jums, mados kūrėjams, negadina verslo?

Drabužio gaminimą sunku pavadinti verslu, tiksliau – tai nėra greitai generuojantis pajamas verslas, jei tai darai sąžiningai, tvariai ir siekdamas išlaikyti pusiausvyrą. Turi būti apgalvotas kiekvienas žingsnis, optimizuotas ir paverstas efektyviu – tai brangus procesas. Svarbu pastebėti, kad net kai kurie maisto produktai, kol patenka ant stalo, gali būti mažai liesti rankomis, o drabužis – nuo pradžios iki pabaigos – visas pagamintas žmogaus rankų. Jei įsigyjame naują pigų drabužį, pagalvokime, kiek kiekvienu etapu dirbančiam žmogui buvo sumokėta. Jei nori viską daryti sąžiningai ir skaidriai, – drabužis tampa kur kas brangesnis, nei greitosios mados parduotuvėse. Vienintelis būdas veikti yra būti sąžiningam ir atsakingam, tuomet žmonių pasirinkimas ir parama skatins tokių prekinių ženklų gyvavimą ir veikimą.

Tai naujos mados etika. Atsakingų vartotojų ir gamintojų sąveika bei ryšys.

Svarbu suprasti, kad gamintojas yra tas pats vartotojas, tos pačios planetos gyventojas. Juk mūsų vaikai auga toje pačioje žemėje ir naudojasi tais pačiais vandenimis! Visi turime rūpintis ir ieškoti būdų veikti kuo atsakingiau.

Olesė

Esu meno žmogus, svajoklė, tad neūkiška, bet, ačiū Dievui, turiu nuostabų vyrą, kuris labai kruopščiai viską planuoja ir apgalvoja, rūšiuoja šiukšles, net ir tas, kurių konteinerių arti neturime (veža ir išmeta)

Papasakokite apie kolekcijas, kurias kuriate, naudodama medžiagas „iš antrų rankų“?

Kartais tenka kurti kostiumus šiuolaikinio šokio teatrui „Aura“ ir kartais didžiąją dalį kostiumų sudaro drabužiai iš antrų rankų, dėvėtų drabužių parduotuvių. Dirbdamas stilistu ir dizaineriu, naudoji daug drabužių, kurie skirti akimirkai, tai būtina galvoti, kaip kurti, kad mažiau švaistytum. Tarkime, „Aura“ drabužinėje galima rasti visų kada nors statytų spektaklių drabužių, niekas neišmetama, daug kas panaudojama kelis kartus. Perdaroma. Tai ir yra vienas svarbesnių reikalavimų šiandieniniam kūrėjui – būti sąmoningam.

Dėvėtų drabužių parduotuvės gali šiek tiek sumažinti drabužių vartojimą? Pati ten užsukate?

Taip, užsuku, žinoma, ir ypač dėl vaikų aprangos. Dabar mano dukros jau paauglės, ieško galimybių kurti ir formuoti savo stilių, išreikšti save kūrybiškai. Kai ką pasiuvu pati, perdarau iš savų rūbų ar net vyro marškinių, kad ir dukros rugsėjo pirmosios suknelę. Man svarbi buvo idėja, kad dukra yra apgobta tėčio, jaučia pažįstamo audinio kvapą ir mato vaizdą, kurį sieja su artimu žmogumi. Toks drabužis turi tikrą istoriją. Be to, man buvo svarbu, kad Mila matė, koks ilgas ir kruopštus buvo šis marškinių transformacijos į suknelę procesas. Tai sukelia pagarbą drabužiui, supratimą, kad į kiekvieną drabužį kažkas įdėjo daug pastangų.

Pačios dukros ieško, kaip perdaryti, puošti, siuvinėti drabužius, tai tikra kūrybos platforma. Man labai patinka japoniška Boro Sashiko technika, kai drabužis siuvamas sluoksniuojant vieną ant kito mažus audinio gabalėlius ir juos perdaigstant kartu įvairiais būdais, taip išgaunant audinį. Tai labai lėtas procesas. Tačiau tokiu būdu sukurtas drabužis gali būti „auginamas“ ir toliau, paveldimas iš kartos į kartą. Pamažu tokį gaminį darausi ir aš. Wabi Sabi filosofija – kai daiktas, turintis pažeidimų, dūžio, skilimo, yra suklijuojamas, tampa vertingesniu, nes jame įkūnyta patirtis ir tikrumas. Wabi Sabi labai tinka ir kalbant apie žmones.

Olesė

Drabužius, kuriuos sukūrė mano draugai dizaineriai, saugau, jei jau nebenešioju, – gražiai supakavusi sudedu, ir jie laukia savo eilės ateityje

Kalbant apie pirkimą dėvėtų rūbų parduotuvėse, tai taip pat yra pirkimas. Reikėtų labai gerai pagalvoti, ar iš tiesų to daikto reikia. Jei taip, galbūt jį prieš tai dėvėjo labai atsargiai, kad jis galėtų gyventi antrą ir trečią gyvenimo ciklą ir būti dėvimas bei mylimas. Tokius daiktus mes vadiname „prieš tai mylėti daiktai“ (angl. prie-loved). OW STUDIOS turime ir tokių daiktų.

Mokykloje vyksta mainytuvės, patys vaikai, padedami mokytojų, tai organizuoja. Vaikai labai noriai juose dalyvauja ir labai džiaugiasi, jei kas pasirinko jų mylėtus drabužius arba kai patys ką nors mielo atranda. Savo vaikų rūbus visuomet dovanoju ir išdalinu, kaip tik galiu, – niekas neišmetama. Mano vaikai mokosi Valdorfo mokykloje, sąmoningumas ir gamtos tausojimas šioje mokykloje – viena iš pagrindinių nuostatų.

Kaip dažnai perkate žaislus? Ar senus metate lauk, ar pratęsiate jų gyvenimą – dovanojate?

Mūsų seneliai gyvena užsienyje, močiutė – Valdorfo pedagogikos metodininkė, turi savo darželį. Ji nuo seno ieškodavo žaislų bagažinių turguose, atrasdavo labai šaunių, medinių. Juos išplaudavo, kruopščiai paruošdavo, ir vaikai su didele meile su jais žaisdavo. Bet su dovanomis į mūsų namus atėjo barbių, ir nemažai. Dukrytės jų norėdavo. Niekaip nepavyko to išvengti.

Kaip ir didelio žaislų kiekio namuose. Bet kas vasarą su močiute visi žaislai peržiūrimi, sutvarkomi, su kai kuriais atsisveikinama ir jie išvažiuoja pas kitus vaikus arba saugomi garaže, kol kam prireiks.

Močiutė išmokė triuko kai kuriuos žaislus paslėpti ir po pusmečio sukeisti su prieš tai buvusiais, – vaikai labai džiaugdavosi naujai atradę senus mylimus žaislus.

Gal namie yra dar jūsų vaikystės žaislas, kuriuo dabar žaidžia jūsų dukros?

Turiu dvi lėles maždaug 1930–40 metų. Su jomis žaidė mano močiutė, mama, aš ir mano mergaitės. Kol buvo mažos, joms patiko. Tačiau dėl Holivudo kino įtakos jos dabar įgavo kitą vaizdą ir šiuolaikiniams vaikams atrodo gąsdinamai. Dabar dukros su šiomis lėlėmis nebežaidžia. Įdomiausia, kad labai mėgsta popierines lėles, tik piešia ne mergaites, kaip mes vaikystėje, o žiurkėnus. Nežinau, iš kur taip sumanyta, bet ta žiurkėnų šeima turi ir baldus, ir mašinas, ir popierinius namus bei drabužius.

Kiek turite rankinukų? Kiek turite vieno sezono batų porų?

Žinokite, tikrai turiu daug. Kaip jau sakiau, nesu nei radikalistė, nei minimalistė. Nors esu bandžiusi radikalių dalykų, kai viską, kas neekologiška, esu išmetusi, skalbusi tik su soda ir actu, tačiau tie daiktai ir ankstesni veiksmai pamažu atrado savo kelią atgal. Tokie išsivalymai buvo du kartus. Galiausiai susitaikiau su tuo, kad mėgstu grožį ir daiktus su istorijomis – už kiekvieno jų kelionė ar žmogus.

Dirbu įvaizdžio dizainere ir stiliste teatruose, fotosesijose, kai vis prireikia kokių nors įdomių daiktų, tai pas mane, kaip teatro drabužinėje, galima rasti visokių keistenybių – ir skrybėlių su plunksnomis, ir batų su kaspinais, ir pūkuotų didžiulių kepurių. Įdomiausia, kad tą spintą labiausiai mėgsta vaikai – jie nuolatos su draugais žaidžia teatrą, stato vaidinimus ir visus tuos daiktus naudoja savo kūrybai.

Olesė

Vienas žingsnelis įpročių keitimo link juk geriau negu nieko

Drabužius, kuriuos sukūrė mano draugai dizaineriai, saugau, jei jau nebenešioju, – gražiai supakavusi sudedu, ir jie laukia savo eilės ateityje.

Batų turiu pirktų nuo 2000 ųjų, jų nuolatos prireikia fotosesijose ar kitoms užduotims. Šiuo atveju nesu tipinis pavyzdys. Daugiau puoselėju kūrybiškumą ir džiaugsmą žaidžiant ir patiriant madą.

Užtat drabužių pastaruoju metu įsigyju nedaug. Stengiuosi laikytis taisyklės, nešioti daiktą bent 30 kartų, kad jis pasiteisintų ir susinešiotų. Jei mažiau, – tokį dovanoju kitiems, ir jis gyvena antrą gyvavimo ciklą. Jei pavyksta, vengiu greitosios mados parduotuvių.

Asmeniškai sau nieko iš jų neperku.

Batų išnešioju porą porų per pusmetį. Rankines irgi turiu dažniausiai dvi ir sunešioju, iki kiek galiu, – tada ji ilsisi spintoje ir laukia, kada vėl taps aktuali man. Turiu rankinių, kurias saugau jau kurį laiką – matau, kad vasarą kai kurios tikrai išvys dienos šviesą vėl. Aišku, mamos rankinės ir batai – smagiausi daiktai mano mergaitėms, vis žiūri, kiek telpa koja.

Kaip namuose atsiskleidžia apgalvotas vartojimas – gal apsipirkinėjate su sąrašu, kompostuojate ar bandote gyventi neišmesdama maisto?

Esu meno žmogus, svajoklė, tad neūkiška, bet, ačiū Dievui, turiu nuostabų vyrą, kuris labai kruopščiai viską planuoja ir apgalvoja, rūšiuoja šiukšles, net ir tas, kurių konteinerių arti neturime (veža ir išmeta).

Maisto likučius kompostuojame, kai ką atiduodame kaimyno vištelėms. Maisto sunaudojimas iki galo – vyro meistrystė, jis puikiai apgalvoja, kaip ir ką reikėtų gaminti, kad neišmestume.

Ar žaliai gyventi lengviau?

Iš pradžių tikrai nėra lengviau. Daug pagundų iš aplinkos, mažai paramos iš gamintojų ir verslo. Manau, kuo stipresnės kursis šeimos, bendruomenės, tuo lengviau bus tai daryti. Bendras sąmoningumas ir atsakomybė neleis miegoti, tingėti ir būti abejingam. Nereikia ir savęs kaltinti, jei nepavyksta, jei dar yra tik mažas žingsnelis. Vienas žingsnelis įpročių keitimo link juk geriau negu nieko. Tvarumo, natūralizmo ir ekologijos kelyje daug kas tampa „teisuoliais“. Jokia ekologija neatsvers šios puikybės ir agresijos. Jei nemokėsime gyventi sutarime, atjautoje, taikoje, tai galim zero wastinti, kiek tik norime, – nei aplinka, nei mes laimingesni netapsime. Pykčiu grįstos iniciatyvos ilgai neišbūna. Stengiuosi laikytis vieno principo – ar už šį žingsnį sau padėkočiau iš ateities perspektyvos. Pvz., ar šis finansinis poelgis naudingas mano ateičiai, ar vandens stiklinė naudinga mano kūnui iš ateities perspektyvos, ar save sveikinu už tai, ką darau?

Svarbu nekaltinti savęs, jei dar nepavyksta įgyvendinti tai, ką suvokiu ir noriu realizuoti. Svarbu priimti save su klaidomis ir netobulumais. Net šio interviu iš pradžių nedrįsau duoti, nes pamaniau, kad tikrai nesu ekomama. Galbūt tiesiog moteris, kuri stengiasi.

Parengė Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2020 gegužės 12 dieną.

Susiję straisniai

 

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − šeši =

Kitos temos: