Warning: preg_match_all(): Unknown modifier '/' in /home/mamoszurnalas/domains/mamoszurnalas.lt/public_html/wp-content/plugins/SK_Linkify/main.php on line 69
Roberta Ažukaitė – ne tik beveik ketverių metukų Barboros mama. Ji buvo viena pirmųjų savanorių, kurie prisijungė prie akcijos „Darom“, o vėliau tapo šios akcijos vadove. Per daugiau nei 10 gyvavimo metų „Darom“ surinko iš aplinkos tonas šiukšlių ir šiek tiek pakeitė visuomenės sąmoningumą.
Apie ekologiniame judėjime įgytą patirtį kalbamės su prieniške Roberta Ažukaite.
Roberta, prie aplinką švarinančios akcijos prisijungėte dar būdama studentė. Ar jau tada rūpėjo ekologija?
Mane pirmiausia „užkabino“ pati savanorystės idėja. Prieš beveik penkiolika metų tai buvo naujiena, savo aplinkoje nepažinojau nė vieno, kuris būtų savanoriavęs. Kadangi buvau aktyvi ir norėjau save realizuoti kokioje nors prasmingoje veikloje, sutikau koordinuoti pirmąją akciją „Darom“ Marijampolės mieste. Tuo metu Marijampolėje studijavau. Tais pačiais metai jau koordinavau ir visą Marijampolės apskritį, o vėliau, kai persikėliau gyventi į Vilnių, tapau ir visos organizacijos vadove.
Norėjau daryti gerus darbus, iš pradžių per daug nesigilinau, ar tai ekologija, ar kokia socialinė pagalba.
Bet kai sukiesi toje aplinkoje, nori nenori persiimi ekologiškumu ir pats pradedi taip gyventi.
Kaip atrodė pirmosios akcijos „Darom“?
Šitą idėją Lietuva perėmė iš Estijos. Pirmiausia organizuotai šiukšles pradėjo rinkti estai, antri buvome mes. Pirmą kartą ne visi suprato, kas tai yra. Pririnkome maišus šiukšlių, o kur toliau jas dėti?
Neapgalvojome visų logistikos niuansų, bet jau kitais metais viskas vyko sklandžiau. Tik atsirado kita problema: žmonės, pamatę sukrautus maišus šiukšlių, pradėjo į krūvas dėti ir savo asmenines šiukšles, iškuopę sandėliukus ir garažus. Būdavo, mūsų suorganizuotas transportas išveža akcijos krūvas, o po kelių valandų toje pat vietoje išdygsta kitų šiukšlių maišų kalnas – žmonės veždavo automobiliais su priekabomis ir palikdavo. Tada akcijoje atsirado DAROM patruliai (savanoriai), kurie informuodavo gamtosaugos specialistus apie tokius darbelius. Kad būtų aiškiau rasti suriktas atliekas akcijų metu, įgyvendinome raudonųjų maišų idėją. Pradėjome nuo Vilniaus. Pasiteisino. Tada visą Lietuvą įtraukėme į tai.
Į pagalbą aišku pasitelkėme aplinkos ministeriją, jų dėka ir gaudavome didžiausius maišų kiekius, vėliau paskutiniais mano vadovavimo metais organizacijoje pavyko Darom raudonuosius maišus įnešti į prekybos centrus, tai buvo didelis pasiekimas mums. Dabar dažnai važinėdama per miestus šiek tiek liūdžiu, kai matau, kad į raudonus maišus, kurie yra skiriami konkrečiai pavasarinei akcijai DAROM, yra dedamos atliekos visus metus. Nesakau, kad rinkti atliekas yra blogai visus metus, bet sąmoningumo kartais trūksta ir pačiose institucijose, kartais elemetariuose vadybos reikaluose. Nes raudonųjų maišų funkcija – padėti greičiau rasti akcijos metu surinktas atliekas įvairiose teritorijose, tai labai padeda tiems, kurie jas surinkinėja. Ir jei kas sakote – taigi pilna raudonųjų maišų parduotuvėse, – tai klystate – raudonieji maišai gaminami specialiai akcijai DAROM, pagal specialų užsakymą, o kita dalis, šiuo atveju likučiai, dar yra prekybos centruose su specialiu užrašu, kad tai DAROM maišai, ir juos pirkdami prisidedate prie organizacijos veiklos. Kiti raudoni maišai – nebent specializuotose parduotuvėse, kur jų kaina būna ganėtinai aukšta. Raudonieji maišai nėra skirti rūšiavimui, tad jų taip paprastai nusipirkti neįmanoma. Aišku, šiuo metu aš šiek tiek esu nutolusi nuo šių visų dalykų, tačiau esminis dalykas nekinta.
Aš pati akcijos dieną nelabai spėdavau kokią šiukšlę prigriebti – būdavo labai daug organizacinio darbo.
Juk akcija vyksta visoje Lietuvoje, reikėdavo apmokyti savanorius, kurie dirbs taškuose, organizuoti logistiką, viešuosius ryšius.
Pirmaisiais akcijos gyvavimo metais, ko gero, šiukšlių buvo surinkta daugiausiai. Po to kasmet mažėjo.
Žmonės pradėjo elgtis sąmoningiau, nebepalikinėti senų padangų miškuose ar senų baldų kiemuose.
Nors – pasitaiko visko. Per tuos daugiau kaip dešimt akcijos metų buvo visokių netikėtumų. Pavyzdžiui, vienais metais akcijos metu buvo rastas Drąsiaus Kedžio lavonas, sužadėtuvių žiedas, vogta mašina su šampano buteliu ir t.t.
Pastaruosius ketverius metus situaciją labai pagerino taromatų atsiradimas. Plastiko ir stiklo butelius galima priduoti už pinigus, ir tai labai pasijuto – šiukšlinama mažiau. Be to, Lietuvoje vyksta įvairūs Europos sąjungos projektai, skatinantys atsakingą vartojimą, visa tai po truputį keičia žmonių mąstymą.
Kaip per tuos metus keitėsi, jūsų pačios namuose, žmonių įpročiai?
Aš savęs aplinkosaugininke niekada nelaikiau, nes to dalyko ir nestudijavau. Bet vis tiek ten dirbdamas nori nenori persiimi idėjomis.
Namuose atsirado 4 šiukšlinės, buvo sudėtinga jas sutalpinti virtuvėje, po kriaukle išėmiau buitinę chemiją, valiklius ir sudėjau kibirus, ant kurių markeriu buvo užrašyta „Popierius“, „Stiklas“ ir t.t. Dabar parduotuvėse jau galima įsigyti specialių rūšiavimui skirtų šiukšliadėžių. Įmanoma visai paprastai rūšiuoti stiklą, popierių, tik pakuotės turi būti švarios, nesuterštos buitinėmis atliekomis.
Nors atliekų perdirbėjai dar kartą viską perrūšiuoja, jiems kur kas paprasčiau tvarkyti jau išrūšiuotas atliekas, o ne viską vienoje krūvoje.
Ir savo dukrytę mokau, kad šiukšles reikia rūšiuoti, o išėjus iš namų jokiu būdu negalima šiukšlės numesti bet kur. Būna ir taip, kad atvykstame į gamtą, kur mėtosi šiukšlės, surenkame ir tik tada pramogaujame ar rengiame iškylą.
Noriu dukrai nuo mažų dienų įdiegti įprotį nešiukšlinti, o jei prišiukšlinta, – pakelti. Šiuo metu dirbu su kitais savanorystės projektais, į kuriuos dažnai pasiimu ir Barborą. Savanoriškoje veikloje nori nenori matai tam tikrus etinius dalykus – tarnystę, darbą be atlygio, atjautą. Suvokimą, kad joks darbas nėra gėdingas, kad reikia padėti silpnesniems. Noriu, kad dukra nuo mažų dienų jaustų, kad galime patys kurti gražius dalykus ir patys tame dalyvauti.
Barbora lanko darželį, pastebiu, kad ir į ugdymo programas įtraukta įvairių ekologiškų veiklų, pavyzdžiui, darbeliai iš antrinių žaliavų. Jei namuose turime senesnių žaisliukų, su kuriais Barbora jau nebenori žaisti, išskalbiame, sutvarkome, atiduodame į darželį.
O kaip atsilaikote pagundai pirkti vis naujus daiktus, drabužius, žaislus?
Ta pagunda tikrai yra! Ir dukrytei labai patinka apsipirkinėti. Mes bandome susitarti, jei žaisliukas sugedo ar sulūžo, išmetame ir perkame naują. Bet šiaip žaislų spontaniškai namuose neatsiranda, bent jau stengiuosi, kad taip nebūtų. Daiktai brangiai kainuoja, ir norisi vaikus išmokyti vertinti tai, ką jie gauna. Šiais laikais, kai visko tiek daug, tai gana sudėtinga. Tu gali nupirkti, bet jei nuolat viską pirksi, suformuosi požiūrį, kad viską lengvai galima gauti. Ir gauti ne dėl to, kad buvai geras, o tiesiog. Dabar esame sutarusios, kad parduotuvėje dukrytė gali išsirinkti vieną pirkinį. Žaisliuką reikia užsitarnauti pildant specialią lentelę, kokių gerų ar blogų dalykų per dieną įvyko. Kai lentelė užsipildo, matome, ar galime pirkti žaislą. Tai tam tikros taisyklės, kurių laikomės, kurios ugdo ne tik vaiką, bet ir mus, tėvus. Sąmoningumą ugdausi ir pati, atsispirdama pagundai pirkti dar vieną nereikalingą daiktą. Šiandien perku, ko man iš tikrųjų reikia, nebeliko, kaip anksčiau, lengvabūdiškų pirkinių. Net maisto pirkimą reikia apgalvoti, nes kartais prisiperkame per daug.
Kai namuose nėra per daug daiktų, lengviau ir tvarkytis. Tai, ko nebereikia pačiam, visada galima atiduoti ar padovanoti. Man kilo idėja organizuoti akciją „Augu be mamytės“, kuri skatina moksleivius pasidalinti jau atsibodusiais, bet geros kokybės drabužiais su paaugliais iš globos namų. Globos namuose augančiųjų savivertė ir taip yra pažeista, todėl jiems labai svarbu bent iš išorės neišsiskirti iš kitų vaikų, rengtis šiuolaikiškai, stilingai. Labai smagu, kad akcijai aukojo ne tik šeimos, bet ir drabužių parduotuvės, padovanojusios naujų drabužių augantiems be mamytės ir tėvelio.
Dukrytei padovanojote kačiuką ir šuniuką ne iš veislyno, o iš prieglaudos?
Kačiuką radome tiesiog prie šiukšliadėžės – mano kolegos pasakė, kad matė benamį, paliktą motinos.
Aš vaikystėje visada turėjau augintinių, todėl pagalvojau, kad trimetei dukrytei pats laikas turėti kokį nors draugą, su kuriuo galėtų žaisti ir juo rūpintis. Juk mūsų Barbora auga viena. Ji labai myli gyvūnus, gatvėje nepraeina pro šuniuką ar kačiuką nepaglosčiusi.
Pagalvojau, jei kačiukas mūsų namuose nepripras, yra atsarginis variantas – seneliai, gyvenantys nuosavame name. Jie būtų priglaudę tą rastinuką. Pratinomės vieni prie kitų, pusę metų užtruko katinuko įpročių formavimas visada eiti į savo tualetą, buvo sunku, mūsų katinas labai pedantas ir su charakteriu. Kariavome su katino įpročiu šlapintis kur pakliuvo, kol galų gale išmokėme higienos įgūdžių. Kai matydavau, kaip Barbora žaidžia su katinu, tai atpirkdavo visas neigiamas patirtis.
O šuniukas mūsų namuose atsirado per karantiną. Internete vis pasirodydavo skelbimų, kad ieškomi šeimininkai vienam ar kitam šuneliui, bet kol susiruošdavome paklausti, kas nors jau būdavo mus aplenkęs. Galų gale iš keturių šuniukų vados išsirinkome mielą mišrūną, kuris mums pasirodė gražiausias. Pajutome, kad namuose atsirado du augintiniai, – ir pas veterinarą nuvesti reikia, ir maisto specialaus nupirkti, o dar iš lauko erkių parsineša, reikia iššukuoti, išrinkti, kad ant vaiko neužropotų.
Barbora jau moka išvesti šuniuką į kiemą ir žino, kad reikia surinkti kakučius. Atsakomybės padaugėjo, bet aš džiaugiuosi, kad ta atsakomybe nuo mažens dalinasi ir dukrytė.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 rugpjūčio 25 dieną.
